Štai visai neseniai pasaulį apskriejo žinia, kad gegužės mėnesį netoli Maskvos, Rusijos armijos kultūros ir poilsio parke, turėtų būti atidaryta nauja pagrindinė Rusijos ginkluotųjų pajėgų katedra. Numatoma, kad joje bus atvaizduotas visas Rusijos lyderių panteonas, kuriame – ir J.Stalinas. Be to, katedroje, kuri skirta paminėti 75-ąsias pergalės prieš nacistinę Vokietiją Antrajame pasauliniame kare metines, taip pat planuoja atvaizduoti ir „rusų liaudies karinius žygius“, tarpo kurių ir tarptautinio pasmerkimo bei sankcijų sulaukusi Krymo aneksija. Tai yra dar vienas įrodymas, kaip Kremlius siekia manipuliuoti istorinės atminties politika ir taip ne tik keisti J.Stalino įvaizdį visuomenės akyse, tačiau ir pateisinti savo agresyvią politiką.
Kas transliuojama?
Grįžtant prie NATO generalinio sekretoriaus žodžių, Kremlių supykdė tai, kad į vieną gretą buvo sustatyti Hitleris, J.Stalinas ir teroristai. Užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova pareiškė, kad tokie komentarai yra „labiau kvaili nei netinkami“. „Daugelis Vakarų politikų yra pagarsėję savo absurdiškais ir kvailais pareiškimais, kurie neturi jokių sąsajų su faktais. Jie yra paprasčiausiai neišsilavinę“, – komentavo ji.
Kitas Rusijos URM atstovas Aleksandras Gruško suskubo pareikšti, kad po J.Stoltenbergo žodžių daug norvegų degė iš gėdos. Esą užmirštama, kad būtent Raudonoji armija išvadavo Norvegiją nuo nacių užgrobėjų. „Sputnik“ tekste cituojamas ir Rusijos Komunistų partijos lyderis Genadijus Ziuganovas, kuris raportuoja, kad J.Stalinas per dešimt metų esą pastatė septynis tūkstančius geriausių gamyklų ir prisidėjo prie švietimo plėtros. Jau patys žurnalistai prideda tai, kad esą „daugelis ekspertų laiko J.Stalino nuopelnu tai, kad jis transformavo Sovietų Sąjungą į išsivysčiusią pramoninę valstybę ir išplėtė šalies įtaką tarptautinėje arenoje“.
Kodėl transliuojama?
Pastaraisiais metais Rusijoje akivaizdžiai pastebimos ne tik tendencijos išplauti kruviną J.Stalino mundurą. Pastebima ir tai, kad, deja, tokios pastangos sėkmingai veikia visuomenę. Tą rodo sociologinių tyrimų centro „Levada“ duomenys. Nors nuo 2001 iki 2019 metų skaičius tų, kurie su susižavėjimu žvelgia į J.Staliną, nepakito – 4 proc. respondentų –, tačiau nuo 27 iki 41 proc. išaugo skaičius tų, kurie reiškia pagarbą buvusiam diktatoriui. Abejingai vertinančių J.Staliną skaičius pakito nuo 12 iki 26 proc. Kieno sąskaita įvyko toks pokytis? Žvelgiame toliau ir regime, kad priešiškai žvelgiančiųjų į J.Staliną sumažėjo nuo 18 iki 6 proc. Su baime žiūrinčių į šį diktatorių sumažėjo nuo 16 iki 5 proc., o tų, kurie į J.Staliną žvelgia su neapykanta ar pasibjaurėjimu, sumenko nuo 9 iki 3 proc. Teigiančių, kad J.Stalinas Rusijos istorijoje suvaidino absoliučiai pozityvų vaidmenį tiek 2001, tiek 2019 metais yra tiek pat – 18 proc.
Tačiau 35 iki 52 proc. išaugo skaičius tų, kurie teigia, kad J.Stalino vaidmuo buvo daugiausiai pozityvus. Tuo tarpu kaip daugiausiai negatyvų ar absoliučiai negatyvų J.Stalino indėlį į Rusijos istoriją vertina 14 ir 5 proc. apklaustųjų. 2001 metais šie skaičiai siekė atitinkamai 21 ir 12 proc. Tendencijos akivaizdžios.
Kremlius siekia manipuliuoti istorinės atminties politika ir taip ne tik keisti J.Stalino įvaizdį visuomenės akyse, tačiau ir pateisinti savo agresyvią politiką.
Kaip teigia žurnalistas Sergejus Medvedevas, Rusijos visuomenė ilgą buvo maitinama mitais apie „efektyvų vadybininką“, „genialų vadą“, „išmintingą strategą“. Anot knygos „Džiugofilija“ autoriaus, istoriko Dmitrijaus Oreškino, tie mitai ir neišlaiko kritikos, kadangi sovietinė statistika buvo grindžiama prirašymais ir grynu melu.
Kaip teigia „Levada“ centro direktorius Levas Gudkovas tokia propaganda apie J.Staliną nebūtų veiksminga, jei pačioje visuomenėje nebūtų jai paklausos. Ji nekuria naujų idėjų ir mitų, tačiau atsigręžia į praeitį kalbėdama apie stiprią, galingą valstybę, pergalingą tautą, jaučiančią moralinę pilnatvę. Ši propaganda nekalba apie ateitį, ji yra paklausi dėl auditorijos nepasitenkinimo dabartimi ir siekia kanalizuoti šį nepasitenkinimą kurstydama militaristines, antivakarietiškas, antiliberalias idėjas ir paramą jėgos struktūroms. L.Gudkovo teigimu, J.Stalinas yra tam tikro sugrąžinti siekiamo totalitarizmo ženklas. Tačiau, anot jo, tai nėra tikras totalitarizmas, o veikiau kičas, retrototalitarizmas.
Istorikas D.Oreškinas pabrėžia, kad mitų apie J.Staliną atgimimas ir plėtojimas atskleidžia tai, kodėl Rusijos valdžia riboja rimtus istorinius tyrimus, neatveria archyvų. Veikiau užsiimama herojinio epo, būdingo viduramžiams, kūrimu. „Epinis mąstymas kalba apie didelius herojus, kurie griauna kalnus ir sustabdo upės tėkmę. Tokios epinės figūros poreikis atskleidžia tam tikrą visuomenės, tiek jos nuomonę formuojančio elito neišsivystymą“, – kalba D.Oreškinas. Jo teigimu, J.Stalinas kaip tik ir skatino tokį epinį mąstymą visų pirma naikindamas tuos, kurie siekė racionalaus žinojimo, o be to, propaguodamas asmenybės kultą.
Kaip apsiginti?
Visų pirma, svarbu suvokti tai, kad tiek putinizmas, tiek J.Stalinizmas yra ne tik antiliberali, antidemokratinė politika, kuri akcentuotų konservatyvumą. Kaip pabrėžia L. Gudkovas, tai yra antimodernistinė nuostata, kuri viską suprimityvina ir faktus keičia mitologija, asmens teises pakeičia dirbtiniu bendruomeniškumu, kuris yra kurstomas tik bendro priešo įvaizdžio. Anot sociologo, toks mąstymas, kuris vėl išaukština galios, smurto kultą, kyla iš modernizacijos ir demokratizacijos nesėkmės Rusijoje. Kitaip tariant, dabarties iššūkiai sprendžiami ne pateikiant ateities viziją, o siūlant sugrįžimą į praeitį, kurios niekada nebuvo. Tai yra ne sėkmės receptas, o bandymas kompensuoti dabarties problemas praeities mitologijomis, kurios tik sukuria daugiau problemų.
Istorikas D.Oreškinas pabrėžia, kad mitų apie J.Staliną atgimimas ir plėtojimas atskleidžia tai, kodėl Rusijos valdžia riboja rimtus istorinius tyrimus, neatveria archyvų.
Be to, svarbu suvokti, kad tokiam epiniam mąstymui tampa visiškai nesvarbūs skaičiai. Jis netgi yra priešiškas tiesai ir įrodymams, nes būtent jie turi potencijos griauti mitologiją. D.Oreškinas pateikia pavyzdį. 18-ajame Komunistų partijos suvažiavime J.Stalinas teigė, kad sovietinė pramoninė gamyba išaugo 908 proc., t.y. net daugiau nei 9 kartus. Tuo tarpu Vokietija per tą patį 10 metų laikotarpį esą išaugo tik apie 130 proc. Tačiau prasidėjus karui, J.Stalinas jau puola teigti, kad sovietai kovoja puikiai, yra apsiginklavę tankais, lėktuvais, tačiau sovietinė pramonė negali jų gaminti tokiais kiekiais kaip Vokietija. Tad, klausia istorikas, kur dingo tiek 908 proc.?
Kitas pavyzdys, anot jo, yra melaginga statistika, esą iliustruojanti gyventojų skaičiaus augimą prie J.Stalino. Stalininė Rusija neteko gausybės žmonių per kolektyvizaciją, tačiau visa tai yra paslepiama po tuo, kad 1940 metais Sovietų Sąjunga, okupavusi Vakarų Ukrainą, Baltijos šalis, Baltarusiją, kaip karo trofėjų gavo 22 mln. žmonių. Kolektyvizacijos tragedija yra užmaskuojama šiais skaičiais, į kuriuos dauguma žmonių nekreipia dėmesio. Būtent ant tokio melo ir nutylėjimų ir yra statomas J.Stalino mitas. Būtent todėl labai svarbu yra ne tik suvokti, kur veda toks mitas, tačiau ir tą mitą griauti pasitelkiant faktus.
Kaip apibendrina S.Medvedevas, tiek demografinės, tiek alkoholizmo problemos, kai J.Stalinas ketvirtajame dešimtmetyje ėmė skatinti degtinės gamybą ir pardavimus tam, kad finansuotų armijos plėtrą ir galiausiai atvestų prie to, kad devintajame dešimtmetyje priėmus sausą įstatymą ketvirtadalį visos prekybos Sovietų Sąjungoje sudarė degtinė, tiek ekonominis disbalansas, kuris iki šiol tebekamuoja Rusiją, buvo sukurtos būtent J.Stalino, šio esą „veiksmingo vadybininko ir protingo vadovo“, valdymo metais.
