Kas transliuojama?
Šiaurės šalių ministrų tarybos paskelbtas tyrimas „Pasitikėjimas – Šiaurės šalių auksas“ atskleidžia, kad tokie socialiniai modeliai, kokie yra Šiaurės šalyse, negalėtų egzistuoti be pasitikėjimo – piliečių pasitikėjimo vieni kitais, kad kiekvienas prisideda prie gerbūvio kūrimo, ir piliečių pasitikėjimo institucijomis, kad šios tvarkosi teisingai ir veiksmingai. Trumpai tariant, pasitikėjimas yra svarbus veiksnys valstybės funkcionavimui.
Būtent pasitikėjimas tampa dezinformacijos taikiniu siekiant paveikti taikiniu pasirinktas visuomenes. COVID-19 pandemijos epicentrui iš Azijos persikėlus į Europą, tokie Kremliaus ruporai kaip biudžeto pinigais finansuojamas „Sputnik“ Baltijos valstybių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – siekia užtvindyti apokaliptiniais scenarijais, kuriuose kalbama apie šių valstybių gerovei ir saugumui kritiškai svarbių institucijų – Europos Sąjungos ar NATO – žlugimą, siekiama diskredituoti kertinius sąjungininkus, o taip pat sudaryti įspūdį, kad pačios valstybės yra žlugusios, nes negeba pakelti koronaviruso primestos naštos.
„Penktasis straipsnis nesuveikė: NATO žlunga nuo koronaviruso smūgių“, „Užsienio kariai Latvijoje – rizikos faktorius koronaviruso akivaizdoje“, „Įžeidimo nepamiršim. Europa rengiasi suvesti sąskaitas po karantino“, „Koronavirusas – Vakarų duobkasys“, „Lietuva ant žlugimo slenksčio“, „Koronavirusas – vinis į ES ir europietiškų vertybių karstą“ – tokie pavadinimai ėmė mirgėti „Sputnik“ antraštėse. Tekstuose teigiama, kad Lietuvos valdžia nėra pajėgi susidoroti su krize ir valstybė žlunga, NATO kariai Baltijos valstybėse esą tik kelia pavojų žmonių sveikatai ir jų buvimas ten betikslis, nes Rusija nesiruošia nieko pulti. Argumentuojama, kad ES ir NATO tapo neveiksnios, nes kiekviena valstybė tesirūpina savimi, o JAV prezidentas Donaldas Trumpas tik melžia pinigus iš kitų NATO narių, o, prireikus pagalbai, ne kad prašo pagalbos iš Rusijos, tačiau ir Italijoje supirkinėja koronaviruso testus ir išveža juos į Ameriką.
Ko siekiama?
Praktikoje tokia dezinformacija apibūdinama kaip išdeginto lauko taktika. Trumpai tariant, auditorijai transliuojama informacija siekiama aktyviai griauti piliečių pasitikėjimą institucijomis ir vienas kitu, kol galiausiai išdegintame lauke atsiranda galimybė bandyti primesti savuosius naratyvus. Pavyzdžiui, tekste „Koronavirusas – Vakarų duobkasys“ cituojamas politologas Sergejus Kurginianas, kuris teigia, kad Vakarų vartotojiškas modelis, kuris vadinamas paniekinančiu gatvės žargono žodžiu „liberalistinė“, išgyvena žlugimą, tad jam reikia alternatyvos. O ji esą gali būti randama tarybinėje patirtyje. Šiuo atveju bandoma kurstyti sovietinę nostalgiją, o per tai formuoti ir teigiamą Rusijos kaip šios tradicijos tęsėjos ir alternatyvos Vakarams įvaizdį.
Transliuojama informacija siekiama aktyviai griauti piliečių pasitikėjimą institucijomis ir vienas kitu, kol galiausiai išdegintame lauke atsiranda galimybė bandyti primesti savuosius naratyvus.
Be to, tokie tekstai, transliuojami tiesiai iš Rusijos biudžeto remiamos ir iš ten nurodymus gaunančios žiniasklaidos, paremia Rusijos valdžios geopolitinius tikslus silpninti euroatlantines institucijas, siekti perėjimo prie dvišalio, o ne daugiašalio tarptautinių santykių modelio, kad Europa ar Transatlantinė bendrija kalbėtų ne vienu balsu, o su kiekviena valstybe būtų galima tartis pavieniui. Siekiama ir Rusijos interesų zonos plėtimo, ypatingą dėmesį kreipiant į bandymą paveikti tikslinių auditorijų skirtingose šalyse nuostatas ir per tai daryti įtaką politiniams procesams. Be to, tekstuose reiškiama viltis, kad pagaliau bus panaikintas Rusijai dėl karo Ukrainoje įvestas sankcijų režimas.
Kaip apsiginti?
Informacinius karus tyrinėjantis Peteris Pomerantsevas savo naujoje knygoje „Tai nėra propaganda. Nuotykiai kare su tikrove“ aprašo rusų kilmės amerikiečių psichologės Svetlanos Boym tyrimą, kuriame ji išskiria dvi nostalgijos rūšis – reflektyviąją ir atkuriamąją. Pirmąjį atvejį ji vadina sveiku, nes žvelgiama į individualias, dažnai ironiškas praeities istorijas bandant užčiuopti skirtumą tarp praeities ir dabarties tam, kad būtų formuluojama ateitis. Tuo tarpu atkuriamoji nostalgija yra žalinga, nes stengiasi su „paranojišku užsispyrimu“ atkurti prarastas tėvynes manant, kad mūsų pusėje neišvengiamai yra „tiesa ir tradicija“. Taip kritinio mąstymo yra atsisakoma vardan emocinių tarpusavio saitų. Tad pirmas dalykas, analizuojant tekstus, yra klausti, kokio tipo nostalgija yra skatinama. Kaip regime „Sputnik“ dezinformacijos atvejuose, dabartis yra griaunama nesiūlant jokios ateities vizijos, tik manipuliuojant sovietinės praeities korta siūlant grįžimą į praeitį, kurios niekada nebuvo.
Atkuriamoji nostalgija yra žalinga, nes stengiasi su „paranojišku užsispyrimu“ atkurti prarastas tėvynes manant, kad mūsų pusėje neišvengiamai yra „tiesa ir tradicija“.
Antras klausimas yra susijęs su straipsnių retorika. Ar regime niuansuotą situacijos apmąstymą, ar manipuliaciją kraštutinumais, apokaliptinėmis versijomis? Įtarimą turi kelti kiekvienas bandymas supaprastinti tikrovę iki juoda-balta scenarijaus, nes tai atskleidžia ne norą suprasti, o pastangą primesti savąją viziją manipuliuojant jausmais ir ypatingai baimėmis. Šiuo atveju egzistuoja didelis skirtumas tarp kritinių apžvalgų, skirtų aptarti ES, NATO ar konkrečių valstybių veikimo trūkumus, ir siekio panaudoti informaciją kaip manipuliaciją siekiant pakenkti toms institucijoms ir prisidėti prie jų krizės gilinimo.
Trečias dalykas yra susijęs su šaltiniu, kuriame skelbiama informacija ir konkretaus teksto autoriumi. Arkadijaus Ostrovskio knygoje „Pramanyta Rusija“ pasakojama istorija apie Rusijos valstybinėje televizijoje dirbusį Sergejų Dorenko, kuris Borisui Nemcovui prisipažino apie jį susukęs melagingą reportažą. „Aš esu [televizinis] žudikas“, – tuo metu pareiškęs S.Dorenko. Šie žodžiai yra iliustracija to, koks vaidmuo Kremliaus kontroliuojamose masinio informavimo priemonėse tenka žurnalistams – ne tiek informuoti, kiek vykdyti politines užduotis.
„Sputnik“, kaip skelbia svetainė euvsdisinfo.eu, yra Rusijos vyriausybės remiama priemonė, transliuojanti daugiau nei 30 kalbų. Kartu su RIA Novosti ir InoSMI „Sputnik“ yra dalis valstybinio naujienų holdingo „Rossiya Segodnya“, kurio vadovas yra ES sankcijų sąraše esantis Dmitrijus Kiseliovas. 2020-2022 metų biudžeto planas rodo, kad holdingas per metus gaus vidutiniškai 106 mln. dolerių subsidijų. „Sputnik“ redakcinė politika yra tiesiogiai kontroliuojama Rusijos prezidento administracijos ir tai vyksta per vadinamuosius „savaitinius susitikimus“. „Rossiya Segodnya“ buvo sukurta specialiu prezidento dekretu siekiant užsieniui transliuoti apie Rusijos valstybės politiką. Būtent todėl kyla išvada, kad dabartinis tikslas koronaviruso pandemijos atveju yra ne informuoti, o vykdyti Rusijos užsienio politikos programą. Šiuo atveju būtina turėti omenyje, kad Rusijos užsienio politika remiasi siekiu silpninti ES ir NATO, tad COVID-19 pandemija tampa įrankiu šio tikslo įgyvendinime.
Galiausiai kiekvieną kartą susidūrus su konkrečiu tekstu, svarbu analizuoti, kas yra jo autorius. Kaip pavyzdį paimkime „Sputnik“ rašantį Andrių Petrinį. Normali redakcinė politika ragina paskelbti tiek žurnalisto nuotrauką, tiek jo kontaktus, kad su juo būtų galima susisiekti. Minėto veikėjo, kurio vardu parašyta gausybė tekstų apie Vakarų žlugimą, profilyje nei nuotraukos, nei kontaktų nėra. Paieškos sistemos jokios papildomos informacijos, galinčios padėti identifikuoti žurnalistą, taip pat nepateikia. Tad kyla prielaida, kad Andrius Petrinis yra tiesiog neegzistuojantis personažas, priedanga, sukurta dezinformacijai skleisti.
