Kas transliuojama?
Politikos analitikas Ivanas Krastevas savo knygoje „Po Europos“ yra pastebėjęs, kad tam tikrais atvejais bendras tikėjimas tam tikromis sąmokslo teorijomis gali atlikti vaidmenį, kuris anksčiau būdavo rezervuotas religijai, tautiškumui ar gerai artikuliuotai ideologijai. Kitaip tariant, yrant visuomenę rišusioms socialinėms, politinėms ar kultūrinėms jėgoms, augant susvetimėjimui ir nepasitikėjimui, piliečių sutelkimui, mobilizacijai gali būti bandoma pasitelkti sąmokslo teorijas. Tačiau pastarosios nesprendžia šių susvetimėjimo, nepasitikėjimo problemų, o priešingai – jas tik gilina. Be to, kas yra itin žalinga, įvardijo žymus kino režisierius Pieras Paolas Pasolinis teigdamas, kad sąmokslo teorijos paskatina žmones patikėti pačiais beprotiškiausiais dalykais taip išlaisvindamos juos nuo sunkios naštos stoti akistaton su tiesa.
Būtent tai gali paaiškinti situaciją, kodėl įvairios dezinformacijos priemonės skleidžia sąmokslo teorijas, susijusias su koronavirusu. Neretai ta pati žiniasklaidos priemonė, kaip pavyzdžiui, lietuviškas Kremliaus ruporo „Sputnik“ variantas skelbia tarpusavyje prieštaraujančią informaciją. Vienu atveju bandoma kelti sąmokslo teoriją, kad virusas yra sukurtas ir yra naudingas tam tikroms jėgoms, kitu atveju jau puolama neigti, kad virusas yra žmogaus sukurtas.
Yra bandoma transliuoti skirtingas sąmokslo teorijas ir tada žiūrėti, kokios iš jų sulauks daugiausiai skaitytojų, bus imtos platinti socialiniuose tinkluose.
Kodėl transliuojama?
Kyla natūralus klausimas, kodėl tas pats kanalas užsiima viena kitą paneigiančių žinių ir sąmokslo teorijų platinimu? Paaiškinimai gali būti keli.
Viena vertus, kaip jau akcentuota, yra bandoma transliuoti skirtingas sąmokslo teorijas ir tada žiūrėti, kokios iš jų sulauks daugiausiai skaitytojų, bus imtos platinti socialiniuose tinkluose. Tada jas galima plėtoti. Kita vertus, skirtingos sąmokslo teorijos gali būti adresuojamos skirtingoms tikslinėms grupėms – vieniems kalbama apie JAV sąmokslą, skirtą pakenkti Kinijos ekonomikai, kitiems transliuoti, kad virusas platinamas siekiant atidėti Rygos miesto tarybos rinkimus, kad į tarybą nepatektų Rusijai palankios politinės jėgos, dar kitiems piršti nuomonę, kad vykdomas plataus masto socialinis eksperimentas, kuriuo siekiama atsikratyti ekonomikai balastu tapusių senolių.
Tačiau egzistuoja ir dar vienas paaiškinimas, atskleidžiantis, kad sąmoningas informacinio pertekliaus kūrimas gali būti pasitelkiamas kaip ginklas. Kaip savo knygoje „Tai nėra propaganda. Nuotykiai kare prieš tikrovę“ rašo Rusijos informacinio karo tyrinėtojas Peteris Pomerantsevas, Šaltojo karo metais vyravo aiški konfrontacija tarp žodžio laisvės ir cenzūros. Atrodė, kad žlugus Sovietų Sąjungai triumfavo žodžio laisvė, tačiau galingieji, kurie anksčiau bijojo tiesos ir stengėsi ją užgniaužti cenzūra, atrado naują ginklą savo kovoje – informacijos perteklių. Be to, kaip rašo, jis mes šiandien turime prieigą prie kaip niekada gausių faktų, tačiau pastarieji atrodo yra praradę savo galią. Savo knygoje Pomerantsevas aptaria, kaip mūsų visuomenes paveikė tai, kas gali būti įvardinta kaip „įtarumo hermeneutika“ – įsitikinimas, kad tiesa kaip tokia neegzistuoja, o po kiekviena pretenzija į ją slypi noras primesti savo galią ir dominavimą, savąją realybės sampratą. Jis puikiai parodo, kaip 1968 metų revoliucijos šūkius, skelbusius feminisčių įsitikinimą, kad „Objektyvumas tėra vyrų subjektyvumas“ puikiai perėmė tokie veikėjai kaip Vladimiras Putinas. Anot jo, objektyvumas tėra bandymas primesti Vakarų mąstymą ir pasaulio matymą. Jei anksčiau žiniasklaida būdavo kritikuojama dėl to, kad neužtikrina nešališkumo, tai dabartinė kritika skelbia, kad toks dalykas kaip nešališkumas ir objektyvumas yra tiesiog neįmanomi.
Kremliaus propaganda išnaudoja įsitikinimą, kad viskas tėra interpretacija, tad kodėl ir jie negali pateikti savosios interpretacijos arba interpretacijų. Viskas tėra tik viešieji ryšiai, bandoma įpiršti. Kremlius net gi stengiasi vaidinti sąžiningą veikimą, nes esą jie bent neapsimeta, jog meluoja, kai tuo tarpu Vakarai esą slepiasi po objektyvumo kauke, nors užsiima tuo pačiu.
Platinant gausybę viena kitai prieštaraujančios informacijos, yra siekiama tik gilinti sumaištį ir menkinti pasitikėjimą žiniasklaida kaip tokia. Kremliaus dezinformacijai nėra svarbu, kad ja būtų patikėta. Ji pergalę pasieks tuomet, kai individas nustos tikėti bet kuo, o žinia apie tai, kad koronavirusas kilo iš gėjų jiems taps tolygi moksliniais tyrimais paremtai žiniai pripažintame moksliniame žurnale. Juk viskas tėra interpretacijos?
Kremliaus propaganda išnaudoja įsitikinimą, kad viskas tėra interpretacija, tad kodėl ir jie negali pateikti savosios interpretacijos arba interpretacijų.
Kaip apsiginti?
Tačiau ar tikrai viskas tėra tik subjektyvios interpretacijos?
-
Faktai yra ir gali būti patikrinti. Jie gali būti nepatogūs, nežadėti gerų naujienų, tačiau tai nėra priežastis nuo jų nusisukti. Faktai gali padėti apsisaugoti, tuo tarpu melagingos naujienos gali sukelti ir tiesioginį pavojų tiek žmonių sveikatai, tiek gerovei.
-
Svarbu tikrinti šaltinį keliant klausimus apie tai, kas yra konkrečios priemonės savininkai, kokia yra leidinio reputacija, kokie ten dirba žurnalistai ir kokios jų kompetencijos komentuoti vieną ar kitą temą, kokiais ekspertais ar šaltiniais jie remiasi.
-
Specialistai, analizuojantys dezinformaciją, pabrėžia, kad norint pasiekti auditorijas, į kurias nukreipta dezinformacija, būtina ne tik turėti sąmokslo teorijas paneigiančius faktus, tačiau ir tikslinės auditorijos pasitikėjimą arba veikti per šaltinius, kuriais būtų pasitikima.
-
Svarbu tikrinti informaciją ir ką apie tai kalba kitos žiniasklaidos priemonės. Tai, kad egzistuoja vienai kitai prieštaraujančios naujienos ir analizės, nėra pagrindas manyti, kad visos jos yra lygiavertės ir niekuo negalima pasitikėti. Svarbu yra lyginti ir tikrinti faktus siekiant išsiaiškinti tiesą.
-
Socialiniuose tinkluose matant pasidalijimus informacija, svarbu analizuoti, ar konkretus profilis yra tikras (ar pažįstate žmogų? Ar nurodytas tikras vardas ir pavardė, ar tik slapyvardis? Ar yra profilio nuotrauka, ar ji tikra, o ne „pasiskolinta“ iš interneto? Patikrinimą galima atlikti pasinaudojant funkcija „reverse image search“, kuri padės jums atrasti, kur dar buvo panaudota ši nuotrauka).
