Išsigando visi – ir tėvai, ir mokytojai, ir teisėsauga, ir specialistai, kurių tiesioginis darbas yra savižudybių prevencija. Psichologų teigimu, šiuo reiškiniu susidomėta net prezidentūroje.
Kur gi neišsigąsi, kai antraštės skelbia, kad „Dėl [..] šiurpaus „savižudybių žaidimo“ – nerimas ir Lietuvoje“, kad „Mėlynasis banginis“ jau kėsinasi į lietuvių gyvybes“, kad „žaidimas su mirtimi gviešiasi paauglių gyvybių“.
Gal nustebsite – iki šių straipsnių, kurių antraštės suformuotos kuo sensacingiau, siekiant kuo didesnio skaitomumo ir žiūrimumo, Valstybinio savižudybių prevencijos centro darbuotojai apie tai buvo girdėję vos viena ausimi. Beveik prieš dvejus metus itin garsiai nuskambėjo, tačiau beveik tik rusiškai kalbančiose šalyse izoliavosi viena žinia apie tai, kad socialiniuose tinkluose egzistuoja paauglių savižudybių grupės, kuriose pažeidžiami vaikai skatinami save žalotis ir žudytis.
Taip viskas būtų ir pasibaigę – Rusijos, Ukrainos ir Kazachstano rinkoms skirta žinia, iš kurios pabandyta padaryti sensaciją, taip ir išblėso nesulaukusi platesnio efekto už „rusiško“ interneto rėmų. Bet „tyrimo“ autorė vis nenurimo – vis prisimindavo seną, itin populiarią temą, ją nudažydavo naujomis spalvomis, vėl paleisdavo į apyvartą ir prašom – triukšmas ne tik rusiškai kalbančioje interneto dalyje, bet ir bemaž visame pasaulyje. Pranešimų ta pačia tema būta ir anglų kalba rašančioje, gerai žinomoje žiniasklaidoje (tiesa, tik mažesnio patikimumo, „geltonesniuose“ leidiniuose – „The Sun“, „The Daily Mail“ ir kt.). Skambinant didžiausiais pavojaus varpais kai kurie mūsų šalies leidiniai taip pat paskelbė, kad „ir pas mus ateina“.
Iškart po šių publikacijų sujudo ir lietuviškų vaizdo dienoraščių kūrėjai, kurių kanalais daugiausia domisi jaunimas. Šie dienoraščių kūrėjai – dažniausiai patys labai jauni žmonės – kol kas dar sunkiai susipažinę su socialinio atsakingumo ir kritinio mąstymo principais, bet jau pramokę kurti daug žiūrovų pritraukiantį turinį.
„Viskas vyko sniego gniūžtės principu. Labai tikėtina, kad ši manipuliacija atėjo iš rusakalbių šalių – Rusijos, Ukrainos, Kazachstano – tad pirmi jos ženklai Lietuvoje pastebėti rusakalbėse mokyklose. Tėvai, kurių vaikai mokosi rusakalbėse mokyklose, turbūt pirmieji pradėjo dalintis savo mintimis. Mes patys apie šį reiškinį sužinojome iš žiniasklaidos – viena žurnalistė iš Klaipėdos mums atsiuntė nuorodas į „Facebook“ grupes, kur tėvai komentavo šį reiškinį. Žinoma, labai prašėme, kad nieko nerašytų – supratome, kaip viskas gali išsirutulioti, bet žurnalistė sakė, kad jau nebegali – ledai pajudėjo, kiti šaltiniai jau paskelbė. Buvo ir TV3 reportažas. Bet turbūt labiausiai prisidėjo „Lietuvos rytas“ – kai jų publikacija pasirodė, prasidėjo tas sniego kamuolys, ir tuomet jau tikrai pradėjome girdėti apie to įvykio apraiškas ir iš kitų miestų, kitų savivaldybių“, – sakė Savižudybių prevencijos biuro vadovas Marius Strička.
„Taip lygioje vietoje sukuriame ažiotažus, kurių galėjo ir nebūti. Jeigu būtume labai ramiai išlaukę... Visi padarėme klaidų – čia tokia unikali situacija, kai niekas nežinojo, nei kaip elgtis, nei ką“, – teigė specialistas.
Lygiai tą patį teigia ir Policijos departamento atstovas spaudai Ramūnas Matonis – pareigūnų vykdytos interneto stebėsenos duomenimis, būtent po pirmųjų skandalą sukelti siekusių publikacijų, socialiniuose tinkluose išpopuliarėjo specifinės grotažymės, tų žiniasklaidos šaltinių susietos su savęs žalojimo skatinimu.
Po kiekvienos vėlesnės publikacijos ta pačia tema vėl stebimas kelias dienas trunkantis didesnis tam tikrų grotažymių naudojimo aktyvumas. Žinoma, tos grotažymės egzistavo ir kiek seniau, tačiau visuotinį žinomumą joms suteikė būtent žiniasklaida.
Pirmasis savo analizę ir mintis šiuo klausimu tinklaraštyje išdėstė Ričardas Savukynas, dar žinomas Rokiškio Rabinovičiaus pseudonimu. Anot jo, banginis pas mus „neateina“. Banginį mums atnešė žiniasklaida, norėjusi daugiau dėmesio, daugiau perskaitymų, daugiau peržiūrų. Ir taip, taikydama mistifikacijas bei sensacingas antraštes, sukūrė baubą, kuris štai jau daugiau nei mėnesį gąsdina tėvus ir mokytojus.
„Žaidimo“ kilmė
Bandant atrasti „Mėlynojo banginio“ reiškinio ištakas galima nusikapstyti beveik iki Ievos ir Adomo. Na, mažų mažiausiai iki praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio, kai buvo sukurtas bjauraus turinio „dokumentinis“ filmas, kuriame surinkti įvairūs žmonių ir gyvūnų mirčių vaizdai.
Natūrali technologijų evoliucija lėmė panašaus turinio vaizdų persikėlimą į internetą. Taip pat ir socialinius tinklus. Tokių vaizdų platinimu socialiniuose tinkluose, siekiu šokiruoti žmones užsiėmė ir Rusijos pilietis Filipas Budeikinas (naudodamasis tomis pačiomis grotažymėmis, kurios dabar siejamos ir su savižudybių skatinimu), buvęs aktyvus rusiško socialinio tinklo „Vkontakte“ veikėjas.
Ir platino jis tuos šokiruojančius vaizdus tol, kol Rusijoje nuskambėjo viena paauglės savižudybės istorija, kuria F.Budeikinas, panašu, ir pasinaudojo siekdamas didesnio populiarumo. Paauglė buvo užsiprenumeravusi matyti F.Budeikino keliamą turinį – domėjosi psichodelika ir ISIS vykdomomis mirties bausmėmis. Ir nors vėliau išaiškėjo, kad paauglė ranką prieš save pakėlė dėl sudėtingos situacijos šeimoje bei nelaimingų asmeninių santykių, atsakomybę prisiėmė F.Budeikinas – pasiskelbė, kad tai jis įkalbėjo nusižudyti, o vėliau gyrėsi dar daugybe „įkalbėtų“ savižudybių (nors buvo įrodymų, kad bent jau dalis tų pagyrų yra nepagrįstos).
Tuo tarpu „Novaja Gazeta“ apžvalgininkė Galina Mursalijeva ganėtinai gąsdinančiu tonu, itin detaliai surašė ilgą tekstą apie tai, kad esą dėl „Mėlynojo banginio“ nusižudė jau 130 vaikų (beje, vėliau perpasakojant šią istoriją skirtinguose šaltiniuose savižudybių skaičiai buvo išauginti iki 200 ir net 300 žmonių). Tekstas Rusijoje sukėlė tikrai nemenką sujudimą. Per dvi pirmąsias dienas po publikavimo straipsnis buvo perskaitytas pusantro milijono kartų!
Iki tol įvairiomis, daugiausiai su psichologiniu atspalviu susijusiomis temomis rašiusi žurnalistė beveik absoliučiai prisirišo prie vienos temos – nuo 2015 metų gegužės ji ta pačia tema parašė dar 7 tekstus (kitomis temomis, skaičiuojant kartu – taip pat 7). Vien per pastaruosius 3 mėnesius – 4 straipsniai apie „savižudybės grupes“!
Man jau baisu, kad tie ženklų atsiradimai fiksuojami ir tarp aštuonmečių. Ir čia jau nesuprasi, kur pramanas, o kur realybė. Tai labai sunku suvokti. Tad dabar tas perdėtas dėmesys daro daugiau žalos nei naudos, – sakė M.Strička.
Jau po kelių dienų nuo pirmosios savo publikacijos šia tema G.Mursalijeva sulaukė labai griežto atsako iš kai kurių kitų Rusijos leidinių – ji buvo apkaltinta panikos skleidimu, kelių visiškai skirtingų situacijų suplakimu į vieną katilą ir, svarbiausia, visišku priežasties bei pasekmės ryšio nepaisymu – jeigu vaikai ir ieško tokių interneto grupių, tai jie tą daro dėl to, kad jau turi kažkokių problemų, o ne problemos atsiranda dėl ryšių su šiomis grupėmis užmezgimo.
Bet, nepaisant kritikos, sprendžiant pagal pasikeitusį publikacijų pobūdį galima ganėtinai užtikrintai teigti, kad tarp F.Budeikino ir G.Mursalijevos užsimezgė simbiotiniai santykiai. Be žurnalistės F.Budeikinas taip ir būtų likęs mažai žinomu socialinių tinklų parazitu ir atmata, o G.Mursalijeva nebūtų atradusi savo „gyvenimo temos“, užtikrinusios jai žinomumą mažų mažiausiai visoje Rusijoje.
Kita vertus, jeigu ne G.Mursalijevos tekstai, tikėtina, kad F.Budeikinas iki šiol tęstų savo parazitavimą socialiniuose tinkluose (nors ir smulkesniu mastu) ir nebūtų papuolęs į teisėsaugos akiratį.
Praėjusių metų lapkričio 15 dieną F.Budeikinas buvo suimtas (socialinių tinklų „didvyris“ nuo policininkų bandė pasislėpti po antklode). Prieš pat suėmimą duodamas interviu vienam leidiniui skundėsi, kad serga bipoliniu sutrikimu, o savo veiksmus teisino tuo, kad vaikystėje jį ir jo mamą mušdavo vyresnis brolis.
Kituose šaltiniuose rašoma, kad jis vaikystėje nesugebėdavo su niekuo susidraugauti, tad dažniausiai būdavo vienišas. Nepaisant to, kad fiziškai buvo silpnas, buvo linkęs provokuoti konfliktus, dėl ko dažniausiai pats ir nukentėdavo. Dėl prastų mokymosi rezultatų vienais metais buvo siūloma palikti jį kartoti kurso – ir daryti tai namie. Bet 21 metų sulaukęs jaunuolis buvo pripažintas pakaltinamu.
Kol kas jo teismas dar neprasidėjo, tačiau aiškėja baudžiamosios bylos kontūrai ir tampa akivaizdu, kad F.Budeikinas bus teisiamas už privedimą prie savižudybės – oficialiai minima 15 savižudybių, kurias galimai paskatino šis žmogus, atvejų. Atkreipkite dėmesį – G.Mursalijeva gąsdino, kad interneto grupių sukelta „savižudybių banga“ nusinešė 130 gyvybių.
Palygino su panikos sukeltomis bankų krizėmis
„Dabar labai sunku suvokti, kurioje vietoje yra problema ir pamatyti tuos atvejus, kai žmogui iš tikrųjų reikia pagalbos. Pasitarę su policija ir prokuratūra priėmėme tokią strategiją, kad į patį reiškinį žiūrime ne pro pirštus, o atvirkščiai, labai rimtai. Ir jeigu praėjusią savaitę dėl pasirinktos strategijos labai džiaugiausi, tai šiandien jau truputį gailiuosi, nes labai aktyvus visų institucijų domėjimasis sukelia dar didesnį žiniasklaidos susidomėjimą ir prisideda prie tos gniūžtės ridenimo.
Ir man jau baisu, kad tie ženklų atsiradimai fiksuojami ir tarp aštuonmečių. Ir čia jau nesuprasi, kur pramanas, o kur realybė. Tai labai sunku suvokti. Tad dabar tas perdėtas dėmesys daro daugiau žalos nei naudos“, – sakė M.Strička.
Atkartodamas vieno kolegos mintis, M.Strička sakė: „Į šį reiškinį reikėtų žiūrėti kaip į bankų krizes. Įsivaizduokite – normaliai besilaikantis bankas įprastai veikia, vykdo tipines operacijas, bet staiga paskleidžiamas gandas, kad bankas bankrutuoja. Tuomet vienas, antras, trečias atsiima indėlius, kol vieną dieną bankas iš tiesų ima ir bankrutuoja.“
Specialisto teigimu, viena iš didesnių grėsmių, kurias sukuria tokios pusiau pramanytos istorijos – tai visų žmogiškųjų išteklių sutraukimas nežinia, ar egzistuojančios bėdos prevencijai.
Kopijavimo banga
Ir jeigu Rusijos žiniasklaidai galima būtų puse lūpų padėkoti už tai, kad F.Budeikinas buvo išvilktas į dienos šviesą bei suimtas (nepamirštant, kad tai pačiai žiniasklaidai reikia dėkoti ir už jo išpopuliarinimą), lygiai taip pat žiniasklaidai reikėtų dėkoti ir už tai, kad atsirado daugybė kopijuotojų, kurie nusigriebę F.Budeikino ir žiniasklaidos tandemo išpopuliarintas grotažymes bei veikimo metodus pabandė atkartoti tai, ką darė vaikystėje skriaustas rusas.
Anot Savižudybių prevencijos biuro specialistų, Lietuvos socialinio interneto erdvėje netrukus po pirmųjų lietuviškų publikacijų šia tema atsirado nemažai grupių, kurios bent pavadinimu bandė save sieti su „Mėlynuoju banginiu“, tačiau, „Facebook“ gana efektyviai blokavo panašaus turinio grupes, tad jos numigravo į kitas, menkiau prižiūrimas interneto terpes.
Vien Lietuvoje iki šiol pradėta 11 ikiteisminių tyrimų prieš žmones, internete skatinančius save žalotis. Keli iš šių tyrimų, anot R.Matonio, pradėti prieš tą patį asmenį. Policijos departamento atstovas spaudai nebuvo linkęs ieškoti kažkokių bendrų bruožų, siejančių asmenis, kuriems dėl kažkokių priežasčių šovė į galvą, kad ir jie norėtų pakenkti jauniems, pažeidžiamiems žmonėms.
Į kovą su savižudybių skatintojais praėjusio mėnesio pradžioje stojo ir programišių grupuotės „Anonymous“ atstovais prisistatantys žmonės: jie socialiniuose tinkluose išaiškindavo asmenis, kurie nusprendė pabūti šių bjaurių grupių „mentoriais“ ir „pašalindavo“ jų paskyras. Ir, pačių teigimu, sekėsi jiems visai neblogai – duomenis interneto ekspertai rinko ganėtinai greitai.
Jau po poros dienų nuo kampanijos #OpBlueWhale paskelbimo jie džiaugėsi, kad „Mėlynojo banginio“ jau nebėra ir privačiame pokalbyje primygtinai ragino aprašyti jų „žygdarbį“ mūsų portale. „Pabandyk surasti bent vieną [moderatorių] – viskas, baigta, jų nebėra“, – džiūgavo programišiai.
Vėliau „Youtube“ publikuotame įraše jie gyrėsi, kad užblokavo daugiau nei tris tūkstančius moderatorių ir naudotojų paskyrų bei identifikavo „žaidimo kūrėją“. Bet pasakyti, kiek programišių pareiškimai sutampa su teisybe, sudėtinga.
Lietuvos policija, R.Matonio teigimu, jokių duomenų apie moderatorius iš „Anonymous“ nėra gavusi, o sprendžiant pagal ikiteisminių tyrimų skaičių, galima teigti, kad „Anonymous“ vykdyta „Mėlynųjų banginių“ medžioklė toli gražu nebuvo tokia kruopšti ir sėkminga, kaip norėjo manyti patys jos vykdytojai. Be to, vienkartinė „medžioklė“ neužtikrina visiško ir neabejotino šios mados išnykimo – tapti „mentoriumi“ visada gali susigundyti dar koks nors kompleksų kamuojamas žmogelis.
Banginis skatina žalotis dėl populiarumo?
„Kiek Lietuvoje tenka šnekėtis su psichiatrais ir psichologais, dirbančiais ūmiuose skyriuose, tai bent jau jie susiduria su į jų skyrius patekusiais vaikais su ženklais ant rankų. Bet sunku suvokti, ar čia dėl to žaidimo, ar dėl to, kad tai madinga. Tatuiruotes darytis taip pat madinga. Mirties atvejų nefiksavome“, – sakė M.Strička.
Ir pridūrė, kad netgi jei įvyktų nelaimė, labai gali būti, kad dėl nepakeliamo asmeninio kaltės jausmo būtų apkaltintas „Mėlynasis banginis“: „Pats įvykis – ypač jeigu nusižudo vaikas – sukelia labai stiprų kaltės jausmą, slegia artimąjį, dėl to pasakyti „ne aš kaltas, o „Mėlynasis banginis“, yra labai lengva. Kad taip gali įvykti ir dėl to būtų apkaltintas būtent šis reiškinys – labai tikėtina, nes dabar turime pagrindą perkelti atsakomybę kažkokiam menamajam baubui“.
Savižudybių prevencijos biuro specialistai tvirtina, kad jeigu vaikas žalojasi rimtai, ne dėl „mados“, akivaizdu, kad jis nori atkreipti į save dėmesį – jį kamuoja kažkoks sielos skausmas. „Apibendrintai sakome, kad tokių veiksmų priežastis yra santykiai. Nebūtinai dabarties – tarkime, dabar tėvai rūpinasi, bet praeityje buvo išgyventas sudėtingas periodas. Apskritai tų priežasčių gali būti daug. Bandymas nurodyti vieną priežastį ar jų grupę būtų pernelyg drąsus supaprastinimas“, – sakė Savižudybių prevencijos biuro psichologas Rimantas Misevičius.
Tačiau su internetinių žalojimosi skatinimo reiškinių išviešinimu padažnėjo atvejų, kai žalojamasi dėl „mados“, dėl noro lyderiauti – pasirodyti, kad štai, aš žaidžiu, taip užsitikrinti populiarumą. O kartais – norint paerzinti, išgąsdinti ar įskaudinti vyresnius šeimos narius. „Kai atsiranda tokie reiškiniai, tokioje aplinkoje mums labai sunku dirbti. Sunku surasti žalojimosi priežastis“, – sakė M.Strička.
Dar vienas galimas „Mėlynojo banginio“ efektas, kurį pastebi specialistai – kad vaikai galbūt net nepradėjo žalotis daugiau nei darė tai iki šiol – tiesiog suaugusieji, išgąsdinti informacijos, pradėjo kur kas atidžiau stebėti vaikus ir jautriau reaguoti į bet kokius randus ant rankų. O šylant orui ir trumpėjant rankovėms galima tikėtis ir naujos pranešimų apie save žalojančius vaikus bangos. Antra vertus, padidėjęs suaugusiųjų jautrumas gali būti netgi labai naudingas – pavyks pastebėti daugiau vaikų, kurie žalojasi dėl to, kad jiems iš tiesų reikalinga pagalba.
Bausti ar nebausti?
Pranešimai apie Lietuvoje pradėtus ikiteisminius tyrimus, anot M.Stričkos, yra žiniasklaidos išpumpuoto ažiotažo liekamieji reiškiniai.
„Yra nedidelis nuošimtis žmonių, ligonių – kitaip mes jų nepavadinsime – silpnavalių, kurie nori pasinaudoti silpnesniais. Ir šios žinios eskalavimu sukuriama terpė naudotis dar silpnesniais, jaunesniais žmonėmis. Tai, kad gali atsirasti suaugęs žmogus, kuris skatins žaisti – tai ir yra didžiausia šios žinios eskalavimo grėsmė. Jie atsiranda ne šiaip dėl to, kad patys sugalvoja, o dėl to, kad skandalu jiems sukuriama terpė. Apie tokius žmones pranešimuose apie pradėtus ikiteisminius tyrimus ir pranešinėja policija“, – teigė specialistas.
Paprašyti nupiešti tokių padėtimi besinaudojančių ligonių psichologinį paveikslą, SPB atstovai sakė, kad tai turėtų būti asmenybinių problemų turintis, visuomenėje neprisitaikantis žmogus, kuris pats jaučiasi pažemintas ir jaučia galimybę pakelti savo savivertę per kitų žmonių žeminimą. „Ir tokiems žmonėms, kurių mūsų visuomenėje yra labai, labai mažai, dabar sukūrėme puikią terpę“, – sakė M.Strička.
Jo teigimu, teisėsaugai susidūrus su tokiais žmonėmis vienareikšmiškas pirmas žingsnis yra juos bausti. Ir tik vėliau, jeigu reikia, gydyti.
Tiesa, kalbant apie bausmes kyla šiokių tokių sunkumų: pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (LR BK) 133 straipsnį, bausmė iki ketverių metų laisvės atėmimo numatyta tik asmenims, kurie sukurstė žmogų nusižudyti, privedė prie savižudybės žiauriu ar klastingu elgesiu. Apie sukurstymą susižaloti LR BK nėra užsimenama.
„Teisininkams tai yra proga patikslinti formuluotes ir atsižvelgti į šiuos dalykus – galbūt suformuluoti straipsnius naujai, papildyti juos, apibrėžti ne tik privedimą prie savižudybės, bet skatinimą“, – teigė R.Misevičius.
Anot Policijos departamento atstovo spaudai R.Matonio, net jeigu nėra savižudybės fakto ir pagal 133 LR BK straipsnį bausti nėra galimybių, įmanoma suformuluoti kaltinimą kaip kėsinimąsi atlikti nusikalstamą veiką ar įvertinti kaltinamųjų veiksmus pagal kitus baudžiamojo ar administracinio kodekso straipsnius.
Rekomendacijos susirūpinusiems tėvams
Specialistai susirūpinusiems tėvams vos ne choru patarė atvirai pasikalbėti su savo vaikais.
„Jeigu neramu – galite tiesiai vaiko paklausti apie tai, ir pasikalbėti. Toks pokalbis nepaskatins vaiko žalotis. Jis visada padeda“, – sakė biuro darbuotoja Viktorija Andreikėnaitė.
„Išdrįsti paklausti tiesiai yra esminis dalykas savižudybių prevencijoje. Nebijok paklausti tiesiai. Jeigu tau neramu – taip ir sakyk: man neramu. Paklauskite vaiko, ar žino apie „Mėlynąjį banginį“, ar bandė žaisti, ar bendraklasiai žaidė“, – sakė M.Strička.
