Mintimis apie gyvenimą virtualioje erdvėje ir ten egzistuojančias taisykles dalijosi tinklaraštininkas Mykolas Kleckas, komikas Paulius Ambrazevičius, televizijos laidos „Žinių naujienos" autorius ir vedėjas Timūras Augucevičius, muzikantas ir prodiuseris Viktoras Diawara, žiniasklaidos ir interneto pischologijos ekspertė psichologė Ilona Česnienė, Lietuvos Žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė, advokato padėjėja, atstovaujanti Europos žmogaus teisių fondui, Evelina Baliko ir Lietuvos liberalaus jaunimo atstovė Aušrinė Armonaitė.
Purvas liejosi kelias dienas
Pikti, tulžingi komentarai ir net grasinimai susidoroti – su tokiomis reakcijomis į savo išsakytas mintis ir viešai išdėstytus asmeninius įsitikinimus yra susidūrę kone visi diskusijos dalyviai.
Vienas „bičas“, kuris iki tol mane esą mėgo, pradėjo siųsti citatas iš Biblijos apie homoseksualumą.
Knygų vertėjas, komikas, aktyvus socialinių tinklų narys Paulius Ambrazevičius su didžiausia neapykanta savo atžvilgiu susidūrė po pernai Lietuvos gėjų lygos organizuotų „Baltic Pride“ eitynių.
„Įdėjau nuotrauką iš eitynių ir išreiškiau savo pilietinę poziciją. Tikėjausi, kad reakcija bus, tačiau tikrai nemaniau, kad sulauksiu tiek purvo. Vienas „bičas“, kuris iki tol mane esą mėgo, pradėjo siųsti citatas iš Biblijos apie homoseksualumą. Dvi tris dienas mano „Facebook“ siena mirgėjo nuo įvairiausių komentarų ir asmeninių žinučių, kuriose buvo tikrai labai daug neapykantos“, – patirtimi dalijosi P.Ambrazevičius.
Internautų rūstybę ne kartą yra užsitraukęs ir žodžio kišenėje neieškantis tinklaraštininkas M.Kleckas. Jis pasakojo grasinimų susidoroti gavęs ne kartą. Be to, įtūžę oponentai penkis ar šešis sykius tikino atvažiuosiantys jį nužudyti.
„Aš jiems net adresą parašau ir pasakiau, kuriomis valandomis dirbu. Tačiau nė karto nieko nenutiko. Todėl reikia atskirti, kur yra neapykanta, galinti išvirsti į brutalią agresiją, o kur netolerancija ar tiesiog baimė to, ko nepažįsti“, – svarstė M.Kleckas.
Tolerancija? Verčiau jau pagarba
Muzikantas V.Diawara atkreipė dėmesį, kad žmonės labai skirtingai suvokia žodžio tolerancija prasmę. Tarptautinių žodžių žodynas sako, kad tolerancija – tai pakantumas. Čia ir glūdi problemos esmė.
Didelė dalis žmonių toleranciją supranta taip: tol, kol tu nedarai to, kas man nepatinka, arba aš to nematau, man tai nesvarbu, bet jei lįsi man į akis – gausi į snukį.
„Didelė dalis žmonių toleranciją supranta taip: tol, kol tu nedarai to, kas man nepatinka, arba aš to nematau, man tai nesvarbu, bet jei lįsi man į akis – gausi į snukį. Žmonės šį žodį interpretuoja taip, kaip jiems patogu: aš labai tolerantiškas, bet... Tokiu būdu tolerancijos sąvoka yra iškreipiama“, – svarstė V.Diawara.
„Tolerancija man irgi atrodo ne visai tinkamas žodis. Pirmiausia norėtųsi, kad žmonės gerbtų vienas kitą. Dabar gi tolerancija reiškia, kad aš tavęs nekenčiu, bet leidžiu gyventi. Man nereikia tavo leidimo!“, – muzikantui antrino Lietuvos Žmogaus teisių centro direktorė B.Sabatauskaitė.
Ne vienus metus su romų vaikais dirbanti moteris ne kartą įsitikino, kad tolerancija dažnai tampa viso labo patogia priedanga.
„Mokytojai sako: mes tolerantiški – visus priimamame į mokyklą. Tačiau po trijų mėnesių iš romų išgirstu: kažkaip liūdna toje mokykloje... Pradėjus aiškintis nenoro lankyti pamokas priežastį paaiškėja, kad per tuos tris mėnesius mokytoja nė karto nepatikrino vaiko pratybų. Toks ignoravimas turi tiesioginę įtaką pradinuko mokymosi rezultatams. Štai tokia pozicija: pasodina paskutiniame suole, bet į mokyklą ateiti leido – tai lyg ir toleravo“, – pavyzdį pateikė B.Sabatauskaitė.
„Jei nėra pagarbos, vadinasi, nėra ir tolerancijos. Jei su žmogumi tik gali būti viename kambaryje, bet jo negerbi – tai nėra tolerancija“, – apibendrino V.Diawara.
Televizija – ir pramoga, ir kultūra
Į diskusiją įsiliejęs T.Augucevičius pastebėjo, kad tada, kai ką nors supranti ir priimi, nebereikia toleruoti: „Kai bijai, laikai atstumą, tačiau, kai supranti, kodėl taip yra, tau viskas aišku. Kai esi primityvesnis, piktesnis, pasidavęs mitams ir stereotipams, tave lengviau valdyti.“
Kai esi primityvesnis, piktesnis, pasidavęs mitams ir stereotipams, tave lengviau valdyti.
T.Augucevičius sakė ne kartą įsitikinęs, kad šalies regionuose gyvenantys žmonės labiau bijo naujovių.
„Žmogus juk jau rado būdą išgyventi, todėl jis nenori nieko keisti: naujovės nebent sugadins, sugriaus tai, kas ir taip, atsiprašant, ant snarglių laikosi“, – svarstė televizijos laidos vedėjas.
Televizijoje ir kitose medijose jis pasigenda normalaus, artikuliuoto kalbėjimo apie rases, tautybes, seksualinę orientaciją ir pan.
„Lietuviškoje televizijoje juodaodį pamatysi nebent mušantį gongą, todėl mūsų ėjimas į Vakarus yra lėtokas. Kad pakeistum savo mąstymą ir supratimą, Lietuvoje „kitokį“ žmogų pirmiausia reikia sutikti, o tai palyginti sunku, ypač provincijoje. Telšiuose atidarė kinų restoraną ir įdarbino azijietiškos kilmės žmogų, kuris tikrai nebuvo kinas. Tačiau gyventojai jo niekaip kitaip ir nevadindavo, o vaikai gatvėje pirštais badydavo. Manau, regionų politika Lietuvoje yra sužlugdyta. Blogai, kai žmonės gyvena tik ta kultūra, kurią gauna maigydami televizoriaus pultelį“, – atsiduso T.Augucevičius.
Vilnius ir visa kita Lietuva
„Sutikčiau su Timūru dėl to, kad kažkas yra negerai su tuo, kas dedasi už Vilniaus. Rajonuose žmonės labai pažeidžiami, edukacija ten labai atsilieka. Gyventojai neturi pramogų ir galimybės kitaip pažvelgti į pasaulį. Todėl vienintele pramoga lieka televizija, o tai, ką per ją matome, labai dažnai skatina neapykantą. Tyčiojamasi nebūtinai dėl odos spalvos, bet ir dėl nukritusios suknelės petnešėlės. Iš televizijos patyčių banga nusirita į internetą ir kunkuliuoja socialiniuose tinkluose“, – kalbėjo interneto pischologijos ekspertė I.Česnienė.
Iš televizijos patyčių banga nusirita į internetą ir kunkuliuoja socialiniuose tinkluose.
Diskusijai pakrypus į miesto ir kaimo gyventojų pasaulėžiūrų ir vertybių palyginimą, iš vietos pakilo salėje sėdėjusi klausytoja Živilė ir prisipažino: „Jaučiuosi, kad, jei esu ne iš Vilniaus, tai jau kažko neišmokau, nežinau, kažkas su mano švietimo sistema buvo blogai...“
„Vilnius šiuo atveju buvo naudojamas ne kaip konkretus miestas, bet labiau kaip simbolis išsilavinusių, plačiau mąstančių žmonių. Tačiau jūsų replika labai teisinga. Be to, ji puikiai iliustruoja tai, kad kiekvienas mūsų žodis kitam žmogui gali sukelti labai įvairių jausmų. Tai, kokie jausmai kyla, priklauso nuo mūsų patirčių, nuo to, kas mus supa, kas yra mūsų kaimynai ir artimieji, kas jiems svarbu. Su kokia aplinka susiduriame mokykloje, kitose bendruomenėse ir, galiausiai, visoje visuomenėje“, – aiškino I.Česnienė.
Kur pokštas, o kur jau patyčia?
Kalbant apie neapykantą internete, memai – kas tai: patyčia ar viso labo pokštas?
„Visi politiniai memai pirmiausiai išreiškia politinę poziciją. Jei rašysi, kad Graužinienė yra stora k... ir ją reikia nušauti, tai bus tikras „heitinimas“. Bet jei sukuri „Tuti tuti tuti ta“ – tai jau politinė nuomonė, būdas oponuoti, parodant politiko kvailumą. Pikto „heitinimo“ pavyzdys, kai imama šaipytis iš privačių žmonių, tarkime, mergaitės iš One.lt. Su memais riba labai slidi“, – svarstė M.Kleckas.
„Negalima juoktis iš fizinių, prigimtinių žmogaus savybių – čia jau piktos patyčios. Protinga patyčia yra sarkazmas“, – ribą bandė nubrėžti T.Augucevičius.
„Man viskas atrodo labai paprasta: yra arba įžeidimas, arba satyra – traukimas per dantį. Įžeidimas iš karto atpažįstamas“, – įsitikinęs V.Diawara.
Man viskas atrodo labai paprasta: yra arba įžeidimas, arba satyra – traukimas per dantį. Įžeidimas iš karto atpažįstamas.
Prieš kuriant memus advokato padėjėja, atstovaujanti Europos žmogaus teisių fondui, Evelina Baliko ragina atsakyti į klausimą: koks mano tikslas?
„Pasijuokti? O gal įžeisti, paniekinti, apšmeižti? Visa tai yra neapykanta, tik klausimas, ar jau patenkanti po teisės aktais, – aiškino E.Baliko ir priminė, kad už komentarus, kurstančius neapykantą ar žmogaus diskriminaciją pagal tautybę, rasę, lytinę orientaciją ir pan., gresia ir baudžiamoji atsakomybė. – Žmogus gali būti nuteistas iki dvejų metų laisvės atėmimo.“
Anot B.Sabatauskaitės, blogiausia, kai žmones įžeidinėja aukštas pareigas užimantys pareigūnai ir parlamentarai: „Pavyzdžiui, Petras Gražulis pats iš savęs sukūrė patyčių objektą ir iš to kraunasi politinį kapitalą. Tačiau į jo viešai reiškiamą neapykantą niekas nereaguoja, o reikėtų reaguoti. Ir tai turėtų daryti to paties rango asmenys.“
Ji įsitikinusi, kad mūsų visuomenėje iš esmės per daug neva nekaltų juokų, pavyzdžiui, anekdotų apie žydus, negrus, lenkus, gruzinus ir t.t.
„Kai pasakai, kad tokie bajeriai tau nejuokingi, staiga tampi žmogumi be humoro jausmo“, – apgailestavo moteris.
Blogiausia – tylioji rezistencija
M.Kleckas įspėjo, kad net tuos, kurie tyčiojasi, patyčios lydės visą gyvenimą: „Penktoje-šeštoje klasėje mes tyčiojomės iš vieno klasioko ir tai aš prisimenu po šitiek metų – man žiauriai gėda. Buvau jį susitikęs, atsiprašiau, bet man vis tiek nemalonu, tai lydi visą gyvenimą. Bet tie, kurie tyčiojasi, to nesupranta.“
Penktoje-šeštoje klasėje mes tyčiojomės iš vieno klasioko ir tai aš prisimenu po šitiek metų – man žiauriai gėda.
Diskusijos dalyviai sutarė, kad pasyvumas ir vadinamoji tylioji rezistencija, kai mintyse palaikome patyčių objektu tapusį žmogų, tačiau nieko nedarome, yra blogiausia.
„Sunku sureaguoti, nes nežinai, kada pats tapsi patyčių auka“, – konstatavo B.Sabatauskaitė.
„Priešinimasis patyčioms ir gynyba yra sunkus darbas, nes reikia atsikirtinėti, argumentuoti ir t.t. Žmonės internete ieško pramogų ir geriau peržiūrės 30 „Youtube“ video, nei parašys du komentarus, kodėl šio žmogaus nereikia niekinti“, – apgailestavo M.Kleckas.
„Jei žmogus, parašęs ką nors įžeidžiančio, nori toliau bendrauti, aš stengiuosi jį suprasti ir bandyti įtikinti, kad nėra taip, kaip jis galvoja. Dažniausiai pyktis ir agresija kyla dėl to, kad bijai, o bijai, nes nesupranti, nesupranti, nes nepaaiškino, o paklausti neišdrįsai ir t.t. Kai pradedi normaliai bendrauti, jei tik žmogus leidžiasi, argumentai tampa būdu nugalėti: savo pavyzdžiu parodai, kad protas gali valdyti emocijas. Tokiose mini kovose, interneto turnyruose gali užgrūdinti savo įsitikinimus“, – šviesiąją reikalo pusę bandė įžvelgti T.Augucevičius.
Emocijos – ką su jomis veikti?
Psichologė I.Česnienė pabrėžė, kad į bet kurį elgesį, kuris yra netinkamas, būtina sureaguoti ir aiškiai pasakyti, kad jis nepriimtinas, žeidžiantis, nepageidaujamas.
„Žmogus, sėdintis už ekrano, galbūt negali to žinoti, gal jam tai – tik pokštas. Tačiau, jei net įspėtas jis toliau skleidžia neapykantą ir įžeidinėja, patartina kreiptis į atitinkamas institucijas. Numoti ranka negalima, nes pyktis sklis toliau“, – aiškino psichologė.
Ji pažymėjo, kad mūsų visuomenė labiausiai kenčia dėl to, kad nesupranta savo jausmų ir nemoka su jais dirbti. Tada lengviausia emocijas nukreipti į kitus.
Turime suprasti, kad neapykanta yra viena iš mūsų emocijų: labai stipri emocija, tačiau normalu ją jausti. Pagrindinis klausimas, ką su tuo daryti?
„Turime suprasti, kad neapykanta yra viena iš mūsų emocijų: labai stipri emocija, tačiau normalu ją jausti. Pagrindinis klausimas, ką su tuo daryti? Todėl labai svarbu save pažinti: kodėl jaučiu neapykantą? Gal aš nesaugus, gal mane išgąsdino, gal vyksta tai, ko aš nenoriu? Bet kuri stipri emocija – nepastebima, neįvertinama ir neanalizuojama – vėliau skatina agresiją“, – sakė I.Česnienė.
Panda kviečia džiaugtis gyvenimu
„Myliu Panda“ – nacionalinė džiaugsmo kampanija, grindžiama pozityviu mąstymu ir žmogaus teisių vertybėmis. Kampanija vykdo žmogaus teisių edukaciją, patyčių prevenciją, skatina aktyvų jaunimo dalyvavimą, puoselėjant žmogaus teisių vertybes. Kampanijos simboliu pasirinkta Panda kviečia džiaugsmo ir gerumo kasdienybėje nepaversti nykstančia rūšimi bei kurti visuomenę, paremtą tarpusavio supratimu ir įvairove.
Pasak „Myliu Panda“ kampanijos koordinatorė Viktorija Bružaitė pasakojo, kad kampanijos „Myliu Panda“ misija – patyčias bei neapykantą internete įveikti džiaugsmo ir pozityvumo populiarinimu.
Kampaniją įgyvendina Nacionalinis socialinės integracijos institutas. „Myliu panda“ yra Europos Ekonominės Erdvės finansinio mechanizmo 2009–2014 periodo NVO Programos Lietuvoje remiamo projekto „Visi skirtingi – visi lygūs: aktyvus dalyvavimas, įvairovė, žmogaus teisės“ dalis.
