#MeToo Lietuvoje – skiepų injekcija visuomenei

Abejingumas

Dvidešimt pirmas amžius, socialiniai tinklai ir internetas pasiekę populiarumo piką, juose pasipila seksualinio priekabiavimo istorijos Lietuvoje. Nukentėjusios – merginos, dažniausiai studentės, kaltinamieji – solidaus amžiaus vyrai – režisieriai, dėstytojai. Tiesa, kai kurios istorijos į viešumą iškilo tik po dešimties metų, o kiek dar jų tūno tyloje. Lietuviai iki šiol nežinojo, kas yra seksualinis priekabiavimas?

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos patarėjas, lyčių lygybės ekspertas Donatas Paulauskas nemano, kad iki šiol didžioji dauguma mūsų visuomenės vis dar gyveno tamsybėse ir neatpažino priekabiavimo. „Viską mes matėme, bet tiesiog buvome abejingi, nevertinome to rimtai. Visas šis abejingumas trukdė ir pačioms moterims papasakoti apie tai, ką jos patyrė. Nebuvo saugios ir palaikančios aplinkos“, – sako jis.

D.Paulauskas taip pat pastebi, kad seksualinis priekabiavimas visą šį laiką buvo normalizuotas: „Net jeigu ir suprasdavome vienokius ar kitokius veiksmus kaip priekabiavimą, kaip nelabai gerą elgesį, vis tiek laikėme tai tarsi neišvengiamu, įprastu, neproblemišku dalyku. Kartais pasitaikančiu moterų ir vyrų bendravimo būdu.“

Tiesa, Moterų informacijos centro psichologė Roberta Pauliuščenkaitė nemano, kad priekabiautojai yra tik daug vyresni asmenys, toks stereotipas vyrauja dėl garsiai paviešintų istorijų, tačiau, anot psichologės, reikia nepamiršti, tikėtina, jog dar yra daug neišaiškintų ir neatskleistų. „Mano nuomone, priekabiautoju gali būti įvairaus amžiaus, lyties, socialinio sluoksnio asmenys“, – teigia ji.

Apie gėdą kalbėti ir baimę tylėti

Mes visi garsiai šaukiame, kai kas nors gatvėje pavagia rankinę ar piniginę, o įsilaužus į namus, iškart skambiname policijai. Dėl seksualinio priekabiavimo tylima metų metais, o kartais net amžinai. R.Pauliuščenkaitė įsitikinusi, jog taip yra todėl, kad kalbant būtent apie seksualinio priekabiavimo atvejus gėdos ir kaltės jausmai neretai nepagrįstai perkeliami aukai. Dažnai būtent aplinkiniai nukentėjusiuosius paskatina jaustis taip, tarsi tik jie būtų nusižengę moraliniams principams.

„Seksualinį priekabiavimą patyrusiems asmenims svarbu stengtis suvokti ir įsisavinti, kad jie nėra kalti dėl to, kas jiems nutiko, todėl ir kaltės neturėtų prisiimti sau. Jiems nereikia vengti kalbėti ir dalintis savo išgyvenimais“, – sako psichologė. Pasak jos, kalbėjimas apie patirtą priekabiavimą gali pagelbėti emocinėms žaizdoms greičiau išgyti. Išsikalbėjimas gali padėti ne tik pačiam nukentėjusiajam, bet ir tiems, kurie vis dar kamuojasi vieni ir nedrįsta kalbėti. „Atsisakydamas slėptis ir tylėti, prabildamas apie tai, kad seksualinis priekabiavimas yra ir mūsų visuomenės problema, asmuo savo patirtyje įžvelgia prasmę, o tai jau yra žingsnis gijimo link“, – aiškina R.Pauliuščenkaitė.

Net jei ir pripažįstam, kad vyrai kažką ne taip padarė, tai mes labai lengvai jiems tai atleidžiam, ypač kai tie priekabiautojai – pripažinti autoritetai, visuomenės gerbiami žmonės, premijų laureatai, – teigia lyčių lygybės ekspertas.

D.Paulauskas sutinka, kad Lietuvoje vis dar paplitęs nukentėjusiųjų kaltinimas. „Dažnai visuomenė galvoja, kad moteris pati kalta ir pati atsakinga už patirtą priekabiavimą, o vyrai suprantami kaip aplinkybių aukos. Net jei ir pripažįstam, kad vyrai kažką ne taip padarė, tai mes labai lengvai jiems tai atleidžiam, ypač kai tie priekabiautojai – pripažinti autoritetai, visuomenės gerbiami žmonės, premijų laureatai“, – teigia lyčių lygybės ekspertas. Anot jo, iš Vakarų (kur ir prasidėjo #MeToo banga) Lietuva galėtų pasimokyti tikrąją kaltę grąžinti priekabiautojui ir pasitikėti nukentėjusios vertinimu.

Bandymai įbauginti

Pasirodžius pirmiesiems #MeToo liudijimams viešojoje erdvėje, prasidėjo ir bandymai įbauginti nukentėjusias moteris kalbėti. Pasipylė įvairūs net ir žinomų asmenų gąsdinimai, jog net ir sulaukusios visuomenės palaikymo socialiniuose tinkluose, teismo salėse jos vis tiek liks vienos.

Bet ar tai tiesa? Moterų informacijos centro teisininkės primena, kad nuo 2016 m. liepos mėnesio Lietuvos teismuose pradėjo veikti teismų savanorių tarnyba, kurie padeda nukentėjusiems bei liudytojams orientuotis teismo aplinkoje, supažindina su proceso eiga. „Teismo savanoriai nekonsultuoja teisiniais klausimais, tačiau savo buvimu ir pagalba padeda teisme pasijausti drąsiau ir saugiau. Dėl susitikimo su savanoriu riekia kreiptis į teisme veikiančią Savanorių tarnybą“, – teigia Moterų informacijos centro teisininkė Dovilė Masalskienė. Ji primena, jog kiekvienas nukentėjęs asmuo tiek ikiteisminiame procese, tiek teisme gali turėti jį lydintį asmenį (ne atstovą/advokatą): „Tai gali būti draugė/draugas, socialinė darbuotoja, NVO darbuotojai, tai yra asmuo su kuriuo nukentėjęs asmuo jaučiais saugiai ir juo pasitiki, kai riekia palaikymo.“

Teisininkės manymu, dažnai seksualinio priekabiavimo istorijos nutylimos todėl, kad nuo to nukentėję asmenys, daugiausia merginos ir moterys, baiminasi ar kreipimosi atveju jomis patikės, kaip pavyks įrodyti, jog prie jų priekabiavo. „Tokį nukentėjusių asmenų nerimą dar labiau pagilina viešoje erdvėje eskaluojamos diskusijos apie „linčo teismus“ žiniasklaidoje, kuomet nepateikus įrodymų asmenys kaltinami seksualiniu priekabiavimu. Itin svarbu pabrėžti, jog tiek ES, tiek Lietuvos teisė, teismų praktika, taiko principą, kad nagrinėjant fizinių asmenų skundus ir pareiškimus dėl seksualinio priekabiavimo, preziumuojama, kad priekabiavimo faktas buvo. Būtent darbdavys ar konkretus priekabiautojas turi įrodyti, kad seksualinio priekabiavimo fakto nebuvo“, – sako teisininkė.

Tiesa, Lietuvoje vis dar nėra ratifikuota 2013 metais pasirašyta Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje, kuri įpareigoja valstybes vykdyti smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevenciją, užtikrinti aukų apsaugą bei smurtautojų baudžiamąją atsakomybę.

Nė vienas nėra apsaugotas

Šiomis dienomis viena dažniausiai girdimų frazių – „Jei pati nenori, niekas nelįs“, pasirodo yra tik mitas. „Nė vienas žmogus nėra apsaugotas ir negali pats visiškai apsisaugoti nuo aplinkoje tykančių pavojų, galime patys parklupti, susižeisti, bet taip pat ir aplinka, joje esantys žmonės gali mus parklupdyti bei sužaloti tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai, ir niekas negali būti įsitikinęs, kad pavyks to išvengti“, – sako kalbinta psichologė.

Jos manymu, žmonės labiau linkę palaikyti skriaudėją, bet ne auką todėl, kad ne visi nori susidurti su tuo, kas nemalonu, skausminga bei pripažinti tas skriaudas, kurios yra daromos kitiems, todėl renkasi palaikyti kitą, aukai nepalankiąją pusę. Psichologė mano, kad nereikėtų svarstyti, kokie moters veiksmai, o galbūt asmeninės savybės galėtų išprovokuoti priekabiavimą. „Bandyti ieškoti savybių, kurios galimai pritrauktų seksualinius priekabiautojus yra beprasmiška, nes bet kuriuo atveju kaltas yra tas, kuris atliko tam tikrus veiksmus, o ne tas, kuris galimai išprovokavo“ – sako R. Pauliuščenkaitė.

Skandalas ar skiepai?

Maždaug prieš šimtą metų norėdamos gauti teisę balsuoti moterys turėjo išeiti į gatves ir kovoti. Galbūt garsiai paviešintos seksualinio priekabiavimo istorijos veiks panašiai ir padės visuomenei susivokti?

D.Paulauskas mano, jog viešumoje nuskambėjusios #MeToo istorijos yra stiprus signalas priekabiautojams, kad tokie jų veiksmai negali būti ir nebus toleruojami. „Labai tikiuosi, kad mes visi pasimokysim iš šių istorijų. Jau tai, kad mes apie jas girdime, veikia prevenciškai: aiškinamės tarpasmeninių santykių ribas, kalbam apie tai, kaip reiktų elgtis kasdienėse situacijose, kad priekabiavimo nebūtų. Siunčiame žinutę ir moterims: kad jos neturėtų su tuo taikstytis, kad praneštų apie tokius atvejus darbdaviui, švietimo įstaigos vadovui ar kreiptųsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą ir apgintų savo teises ir orumą“, – teigia Tarnybos patarėjas.

Primename, kad seksualiniu priekabiavimu laikomas nepageidaujamas, užgaulus, žodžiu, raštu ar fiziniu veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys, kuriuo kenkiama asmens orumui bei sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka. Seksualiai priekabiauti galima ne tik fiziniais veiksmais, bet ir raštu ar žodžiu.

Pastebėjus tokį elgesį rekomenduojama iš karto pasakyti, kad toks elgesys nėra pageidaujamas ar priimtinas, taip pat galima kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą arba policiją. Jei įtariate, kad susidūrėte su tokiu elgesiu, bet nesate tikri – galite pasikonsultuoti su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos teisininkais el. paštu lygybe@lygybe.lt, telefonu 8706 63899 arba atvykus į Tarnybą.