Didelė distancija nuo Lietuvos viešojo gyvenimo, maža atskaitomybė rinkėjams ir menka komunikacija. Kelių darbo dienų savaitė, kassavaitiniai skrydžiai iš Lietuvos į Briuselį ar Strasbūrą ir atgal, sunkiai pamatuojamas Lietuvai atstovaujančių politikų darbas.
Žinios apie EP narių darbą ir priimamus sprendimus dažnai lieka dėmesio paraštėse. Reiktų priminti, kad Lietuvos žiniasklaidos priemonės paskutinius akredituotus žurnalistus Briuselyje turėjo, kai Lietuva pirmininkavo Europos Sąjungai ir, nors ir minimaliai, bet mūsų dėmesys krypo į ES sostinę.
Jei tikslingai ir įtaigiai nebus paaiškinta, kodėl svarbi viena ar kita problema ar pozicija, kurią jie pristato, visa informacija tiesiog eis į virtualias šiukšliadėžes.
Po Lietuvos skrydžio virš ES nebent probėgšmais švysteli naujienos, kai diskutuojama dėl Lietuvą įpareigojančių teisės aktų. Intensyviau buvo komunikuojamas tuometinio EP nario Gabrieliaus Landsbergio grįžimas į nacionalinę politiką 2016 m. gegužę, vienas kitas Antano Guogos viražas nacionaliniame eteryje, kai greitai perėmė ir neteko liberalų, paskui tokiu pat scenarijumi ir krepšinio komandos vairo. Kartais – kitos Lietuvos politinę darbotvarkę galinčios keisti naujienos.
Pasak VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus Tomo Janeliūno, Europos Parlamentas apskritai nėra įdomus objektas Lietuvos žiniasklaidai ir, greičiausiai, visuomenei. Todėl tik retais atvejais iki Lietuvos žiniasklaidos atskrieja žinios apie kokius nors Lietuvos europarlamentarų darbus ar iniciatyvas.
„Svarbus ir pačių Lietuvos atstovų Europos Parlamente požiūris į savo veiklos aiškinimą ir viešinimą. Jei tikslingai ir įtaigiai nebus paaiškinta, kodėl svarbi viena ar kita problema ar pozicija, kurią jie pristato, visa informacija tiesiog eis į virtualias šiukšliadėžes kaip nuobodūs pranešimai žiniasklaidai“, – teigė T.Janeliūnas.
Kas kiek kalba?
Vienas iš matomų, žinoma, tikrai ne pagrindinis, veiklos vertinimo kriterijus – europarlamentaro aktyvumas plenarinių posėdžių metu, pasakytos kalbos, jų skaičius ir turinys.
Reiktų pastebėti, kad oficialiai prieinama veiklos statistika gana iškalbinga, kaip dviejų greičių Europoje – vieni nepavejami, o kiti tik bando vytis.
Pasisakymų skaičiumi pirmaujanti Vilija Blinkevičiūtė per kas mėnesį vykstančias plenarines sesijas kalba po kelis sykius. Socialdemokratų (ne)vilties prezidentę V.Blinkevičiūtę besivejantis Zigmantas Balčytis – taip ir neapleido europarlamentaro kėdės, bet pratylėjo visą laiką, kol ruošėsi palikti Briuselį, gavęs pasiūlymą eiti svarbias pareigas JAV. Kokios tos pareigos – neaišku jau daugiau nei metai.
Iki tol buvęs aktyvus Z.Balčytis, besikraudamas lagaminą, pernai visai prarado amą – kaip užtilo 2017 vasario 14 d., vėl posėdžiuose prabilo tik kone metams baigiantis, 2017 m. lapkričio 14 d.
Bet rekordininku galima skelbti V.Uspaskichą, užtilusį 2016 m. gruodį ir nuo to laiko iki dabar posėdžių salėje neprabilusį. Tačiau viešumoje buvo daug žinių apie pakitusį politiko gyvenimo būdą, požiūrį į sveikatą ir vertybes, psichologijos mokslus.
Lietuvos delegacijos EP tylenis – Algirdas Saudargas, teprakalbęs 35 kartus per ketverius metus. Valdemaras Tomaševskis, Petras Auštrevičius bei V.Uspaskichas, atitinkamai kalbėję 117, 202 ir 238 kartus, rikiuojasi neaktyviųjų eilėje, kaip ir G.Landsbergį pakeitusi Laima Andrikienė, pasisakiusi 144 kartus, bet ji EP dirba tik nuo 2016 metų.
Svarbus, bet nematomas darbas
Kalbantis su europarlamentarų padėjėjais, daugelis minėjo politikų derybas, pozicijų gynimą frakcijose, komitetuose, darbą, kuris reikalauja daug pastangų, bet niekaip nėra užfiksuojamas statistiniais rodikliais.
Taigi darbas svarbus, bet nematomas. Paklaustas, ką mano apie EP narių matomumą Lietuvoje, liberalas P.Auštrevičius komentavo, kad iš EP kyla mažiau skandalingų žinių, todėl žiniasklaida, siekianti jų, nėra suinteresuota nušvietimu.
„Kita vertus, norint sekti žinias profesionaliai, reikia išmanyti, mokėti kalbą, kol kas Lietuvoje pasigendame profesionalių ES politikos žurnalistų“, – kalbėjo politikas. EP bent jau kalbėjimo „vidutiniokas“ tarp lietuvių, valstiečių-žaliųjų deleguotas Bronis Ropė irgi antrina, teigdamas, kad dauguma kalbų sakoma jau po sprendimo priėmimo, deklaracijoms, kurios turi mažą poveikį. Didžioji Parlamento darbo dalis – darbas komitetuose, derybos, darbas su rinkėjais – lieka neatspindėti.
Apie ką jie kalba?
Kitas klausimas – turinys, ką europarlamentarai aptarė posėdžių metu, dėl ko diskutavo, kokius Lietuvos ir Europos interesus pasisakydami atstovavo.
Nors manytume, kad, pavyzdžiui, B.Ropė turėtų daugiau orientuotis į klimato kaitą, žemės (ne)pardavimo, žaliosios energetikos ar kitą „žaliajai darbotvarkei“ įprastą liniją, bet jis kalba žodžiu ir raštu apie bolševikų perversmą, lėktuvų bilietų rezervavimo sistemas, bevizį režimą Peru bei kitomis temomis.
„Temas pasisakymams posėdžiuose renkuosi visų pirma pagal politinę svarbą atstovaujamiems rinkėjams. Tai svarbiausias, tačiau ne pagrindinis kriterijus – didelis vaidmuo tenka ir konkretaus klausimo svarbai konkrečiu metu“, – komentavo B.Ropė.
V.Blinkevičiūtė, yra prišnekėjusi nuo moterų sveikatos iki į atmosferą išmetamų teršalų kiekio ribojimo. A.Guoga – ir apie vasaros laiką, ir apie geografinį blokavimą dėl pilietybės. Reiktų pastebėti, kad šio europarlamentaro dvi kalbos diskusijose pasakytos šiemet, pernai – kitos dvi.
Politologo T.Janeliūno vertinimu, tik labai retais atvejais Lietuvos europarlamentarai įsitraukia į platesnes diskusijas apie ES reikalus, politiką. Dažniausiai jie lieka nuošalyje esminių diskusijų apie ES plėtros vizijas ar krizių sprendimo galimybes, todėl tik sustiprina visuomenėje dominuojantį įspūdį, kad europarlamentarai dirba tik dėl didelės algos, o ne dėl kažkokios svarbios misijos.
Teisėkūroje daug nenuveikė
Teisėkūriniame procese Lietuvos europarlamentarai irgi vieni pirmavo, kiti atsiliko. Kaip teigia Europos Parlamento biuro Lietuvoje atstovas Robertas Pogorelis, viena svarbiausių pozicijų Europos Parlamente – galimybė tapti pranešėju.
Pranešimas, aktualia ES ir valstybėms narėms tema, yra teisės aktas, dėl jo deramasi, pranešimui teikiamos pataisos, kol galiausiai dėl jo balsuojama Europos Parlamente. Tokių dokumentų europarlamentarams tenka po vieną antrą per kadenciją, tačiau būna, kad ir nė vieno.
Per šią kadenciją net tris pranešimus parengė P.Auštrevičius, po vieną L.Andrikienė, V.Blinkevičiūtė, A.Saudargas, V.Uspaskichas, likusiems Lietuvos atstovams per ketverius metus dar nė vieno neteko parengti.
Šimtais kartų europarlamentarai pasirašinėjo po rezoliucijų tekstais, tapdami jų bendraautoriais. Rezoliucijų, daugiausiai apie žmogaus teisių padėtį pasaulyje, Džibučio, Mianmaro, Bahreino, Gambijos bei daugelio kitų nedemokratinių režimų ribojamas piliečių teises ir laisves.
Kiek nuoširdžiai žmogaus teisės rūpi, pavyzdžiui, su „Tvarkos ir teisingumo“ partijos vėliava išrinktam Rolandui Paksui, pasirašančiam rezoliucijas dėl Kongo demokratinės respublikos, rohinjų musulmonų padėties Mianmare ar Valentinui Mazuroniui, dar pernai Seimo rinkimuose su Darbo partija bandžiusiam atremti imigrantų antplūdį į Lietuvą, tačiau EP susirūpinusiam žmogaus teisėmis ir saviraiškos laisve Konge, Nigerijoje ar Vietname? Klausimas lieka atviras.
P.Auštrevičius – pavyzdingas, o A.Guoga – ne
Apie tai, ką veikia Lietuvos deleguoti EP nariai, galima spręsti ir iš plenarinių posėdžių lankomumo – nepralenkiamas čia P. Auštrevičius, tepraleidęs vos 1 proc. posėdžių, kita vertus, A. Guoga – kiek daugiau nei 60 proc. jų tebuvęs. Ką veikė ir kur buvo tuo laiku, kai buvo priimami sprendimai Briuselyje ar Strasbūre – vėlgi galime nebent spėlioti.
Tuo tarpu Lenkų rinkimų akcijai atstovaujantis V.Tomaševskis, nors ir lankosi posėdžiuose, yra vienas neaktyviausių tarp visų europarlamentarų.
Kaip teigiama viso Europos Parlamento reitingą skelbiančių nepriklausomų ekspertų tinklapyje MEPranking.eu, V.Tomaševskis pagal bendrą aktyvumą tarp visų 751 EP narių užima vos 722-ąją vietą.
