Kelionė iš Vilniaus į Širvintas tetrunka pusvalandį, dar keliolika minučių ir atsiduri Musninkuose – miestelyje pusiaukelėje tarp rajono centro ir senosios Lietuvos sostinės Kernavės. Čia apsigyvenę Marija ir Algis sako šią vietą pasirinkę dėl grožio: „Mums šitie kraštai visą laiką buvo gražūs.“
Išvyko su emigracijos banga
Nė vienas iš jų nėra kilęs iš pačių Musninkų ar Širvintų rajono, tačiau Marija šalia Kernavės turi giminių. Iki emigracijos šeima, dabar auginanti tris vaikus, gyveno Vilniuje. „Net ir grįžus iš užsienio nusipirkti ką nors Vilniuje sunku, kosminės kainos. O čia patogus privažiavimas – greitkelis, geri keliai, graži gamta“, – apie naująją gyvenamąją vietą sakė Algis.
Labai paprastas gyvenimas ten. Dirbti reikia visur, reikia ir ten. Bet ten nevergauji tikrai.
Vilniuje jis ne vienerius metus dirbo vadybininku. Paklaustas, kodėl emigravo, sako pataikęs ant emigracijos bangos 2005-aisiais: „Važiavo visi, vienas iš mano draugų ieškojo darbuotojų ir man pasiūlė. Bet kad man ir čia gerai, gerai uždirbu – toks buvo pirmas mano atsakymas. Nepabandęs nežinosi – pasakė draugas ir išvažiavome. Vieneriems metams, o prabuvome ten 11! Iš tokios trumpos emigracijos greitai užsidirbti ir parvažiuoti išėjo tiek.“
Kodėl liko gerokai ilgiau, nei ketino? „Labai paprastas gyvenimas ten. Dirbti reikia visur, reikia ir ten. Bet ten nevergauji tikrai“, – apie pasilikimo priežastis kalbėjo vyras, iš pradžių Airijoje dirbęs parduotuvėje salės darbuotoju, vėliau pasinaudojęs galimybe imtis verslo.
Būtent verslas iki šiol yra ta grandinėlės dalis, kuri Algį vis dar laiko tarp Lietuvos ir Airijos: jis yra automobilių serviso bendrasavininkas.
Grįžo ir dėl vaikų
O grįžti priežasčių buvusi ne viena. Visų pirma – vaikai. „Vaikai mus truktelėjo atgal. Žmona visą laiką norėjo grįžti, nebuvo to, kad labai ten prisirištume. Gyveni užsienyje, ten paprasta, bet nesi ten savas – nėra to jausmo“, – kalbėjo Algis, o jam antrino ir Marija: „Jautiesi kaip svečiuose. Bet 11 metų svečiuose... Gana ilgai.“
Šeima gyveno Pietų Airijoje, žmonės ten tolerantiški ir šilti, tačiau vis tiek esi svetimas – didelių draugysčių neužmegsi: „Lieka lietuvių bendruomenė, kurioje daugiausia ir bendrauji, tai tada galima labiau išplėsti tuos ryšius ir grįžus į Lietuvą, juk vis tiek lietuvių bendruomenėje gyveni.
Kai vaikai turėjo eiti į šeštą klasę, mes pasižiūrėjome pagal mokymo programas, kad laikas grįžti be didesnių praradimų. Mokymo programos tiek airiškos, tiek lietuviškos buvo labai panašios ir mes galėjome vaikus leisti į tą pačią klasę. Grįžome prieš 3,5 metų.“
Jautiesi kaip svečiuose. Bet 11 metų svečiuose... Gana ilgai.
Vaikai gerai adaptavosi, jiems patinka mokykloje, joje užtenka ir popamokinės veiklos, tėvams nereikia dirbti vairuotojais, kaip tai įprasta didmiesčiuose.
Anot Algio, jeigu būtų Airijoje likę ilgesniam laikui, galbūt paskui ir nebegrįžtų būtent dėl vaikų – jie užauga ir nebenori, atsisako grįžti, tai tampa pagrindine nemažos dalies šeimų priežastimi likti svetimoje šalyje.
Žukauskai grįžo pavasarį, prieš mokslo metų pabaigą, kad vaikams būtų lengviau mokykloje – jie turėjo laiko susipažinti su mokytojais, klasiokais, susirasti draugų, kurie padėjo adaptuotis per vasarą.
„Vasara mums praėjo labai lengvai, nes jie jau pamatė mokyklą, klasės draugus. Ir mokyklos kolektyvas labai šiltai priėmė. Kaip namuose pasijuto vaikai“, – tikino Algis.
Lietuvių kalba jo atžaloms sunkumų nesukėlė – visi gerai kalbėjo, rašė, o tai nustebino Musninkų gimnazijos mokytoją. Airijoje Žukauskų vaikai lankė lituanistinę mokyklą, kurioje leido visus sekmadienius. Mažoji dukra pradėjo ją lankyti būdama vos trejų, nes to norėjo pati. Ten žaidimų forma, vaidinimuose mokomasi ne tik lietuvių kalbos, bet ir istorijos, kitų dalykų.
Ir patiems sunku nebuvo
„Mes lietuviškai irgi gerai šnekėjom. Rašėm irgi neblogai“, – paklaustas apie suaugusiųjų adaptaciją grįžus, nusijuokia Algis. Jo teigimu, visas vasaros atostogas šeima ir iki tol leido Lietuvoje, tad atotrūkio nejautė – ne už jūrų marių ir išvykę buvo.
„Namus Musninkuose nusipirkome dar būdami Airijoje, pasižiūrėjome nuotraukas“, – juokėsi Marija.
Šiuo metu Algis kito darbo Lietuvoje dar neturi, galvoja kurti verslą ir čia, greičiausia susijusį su automobilių remontu, kadangi tam pasitarnautų Airijoje įgyta patirtis. Bet esą turi ir kitų idėjų.
„Gal daugiau vidinės baimės yra dėl verslo. Airijoje viskas labai stabilu. Tarkim, Amerikos kompanijos labai mielai pinigus veža į Airiją ir atidarinėja savo įmones, nes įstatymai ten nesikeičia, kaip priimti prieš 25 metus, taip ir galioja“, – apie stabilumą Airijoje kalbėjo A.Žukauskas.
Ir mokyklos kolektyvas labai šiltai priėmė. Kaip namuose pasijuto vaikai.
Marija laiką skiria vaikams ir bendruomenei – savanoriavo vaikų dienos centre, lankosi vaikų globos įstaigose, bendrauja su vietos bendruomene. Ji pripažįsta, kad Airijoje sėkmingai besivystantis verslas leidžia jai save realizuoti nesitikint už tai atlygio, kurio reikėtų, jeigu šeimai truktų pinigų.
„Aš su ta mintimi ir važiavau, kad grįšime. Dvyniams buvo tik metukai, kai išvažiavome, tai dirbti kaip ir nereikėjo man dar. Tai galvojau – metai, dveji, buvome pasiėmę paskolą, tai grąžinsime ją ir grįšime atgal. Bet taip išsirutuliojo viskas, verslas toje Airijoje gimė, bet vis tiek mintis visą laiką buvo grįžti“, – kalbėjo Marija.
Algis sako, kad draugai, pažįstami labai klausinėja, kaip jiems sekėsi grįžti, įsikurti, adaptuotis Lietuvoje. Patarimai, jo teigimu, paprasti, tarkim, atsižvelgti į vaikų amžių. Tačiau receptų dalinti, kaip atvilioti emigrantus atgal į tėvynę, jis tikino negalįs. Esą pirmiausia būtina naikinti priežastis, dėl kurių žmonės išvyko.
Pagalbos instrumentų nėra
Grįžtančių emigrantų Lietuvoje laukiama išskėstomis rankomis. Tai mėgsta deklaruoti valstybės vadovai, tačiau savivaldybės tvirtina, kad neturi instrumentų, kaip galėtų padėti šeimoms įsikurti grįžus. Kaip sako Širvintų rajono merė Živilė Pinskuvienė, savivaldybė negali nei buto skirti pargrįžusiems, nei sudaryti išskirtines sąlygas verslui pradėti.
„Sako – kreipkitės į savivaldą. Kreipiasi į mus. Štai vieni grįžo iš Anglijos, užsidirbo pinigų, nori verslą pradėti, klausia – ko mums reikia. Mes galime pasakyti, ko mūsų rajonui reikia, realiai parodome, kur žmonės gali užsikabinti. Turime kitą pavyzdį Čiobiškyje – grįžo žmonės, moteris kirpėja pasakė norinti kirpyklą atidaryti kaime. Galėjome padėti, nes Čiobiškyje turime patalpas, paskelbėme konkursą. Bet ir čia daug reikalų. Gerai, kai niekas daugiau neatsirado, ta moteris už kelis eurus galėjo išsinuomoti patalpas kaime, kurių šimtą metų niekam nereikėjo. Ji susitvarkė ir atsidarė kirpyklėlę.
Nėra taip, kad ateina žmogus ir galime jam duoti patalpas, o jis įsikurs, dirbs ir susimokės kažkada vėliau. Aukcionai, konkursai, tvarkos, trys mėnesiai turtui reikia įvertinti ir t.t.“, – apie sunkumus pasakojo Ž.Pinskuvienė.
Jos teigimu, merai nuolat kartoja apie šias problemas Vyriausybės, Seimo nariams, tačiau situacija nesikeičia. Savivalda savo ruožtu gali nebent pasiūlyti geresnes sąlygas vaikams mokykloje, priimti juos į darželius be eilės.
