Kodėl į Lietuvą pradėjo plūsti neteisėti migrantai?
Atvejų, kai į Lietuvą atvykdavo neteisėtų migrantų, pasitaikydavo kiekvienais metais. Pavyzdžiui, pernai per sieną su Baltarusija neteisėtai atvyko 81, o 2019 metais – 46 žmonės. Ankstesniais metais šis skaičius taip pat svyruodavo nuo kelių dešimčių iki šimto. Tai rodo, kad migrantų kelias į Lietuvą egzistavo jau ilgai.
Tačiau šiemet sulaikyta neįprastai daug – per 2 tūkst. neteisėtų migrantų. Tokie išaugę srautai reikalauja didesnių pareigūnų pajėgų, kyla atvykėlių apgyvendinimo bei aprūpinimo problemų, smarkiai apkraunamos jų teisinius klausimus sprendžiantys Migracijos departamentas ir teismai.
Lietuvos institucijos ir politikai teigia, jog tai nėra įprasta migrantų krizė, bet tikslinga Baltarusijos hibridinė agresija prieš Lietuvą, kaip atsakas į Europos Sąjungos sankcijas.
Pati Baltarusija tvirtina nebestabdanti į ES norinčių patekti migrantų dėl bendrijos įvestų sankcijų, kuriomis režimas baudžiamas dėl susidorojimo su opozicija.
Kaip vyksta Lietuvos sienos apsauga?
Dviejuose penktadaliuose sienos su Baltarusija ruožo įrengtos vaizdo stebėjimo kameros. Jomis perduodamą vaizdą ištisą parą stebi pasienio užkardose dirbantys operatoriai. Pastebėję pažeidimą, jie informuoja arčiausiai esančius pasieniečių patrulius. Šie vyksta į vietą, kur užfiksuotas pažeidimas ir sulaiko ją neteisėtai kirtusius žmones. Pasitaiko atvejų, kai pažeidėjų iš karto sulaikyti nepavyksta ir jie spėja nueiti kelis kilometrus į šalies gilumą, tačiau padedant kameroms, pasieniečiai pažeidėjus gali suskaičiuoti ir žino, ar pavyko rasti juos visus.
Ten, kur kamerų nėra, įrengta kontrolinė juosta, kurioje lieka aiškūs pėdsakai, rodantys, kad kirsta valstybės siena: tuomet taip pat pradedama pažeidėjo paieška. Patruliavimas šiame sienos ruože esamomis sąlygomis yra sustiprintas.
Pasieniečiai taip pat naudoja šilumą fiksuojančius termovizorius, nešiojamas kameras, pasitelkia tarnybinius šunis. Apie galimus pažeidėjus pareigūnus informuoja arti valstybės sienos gyvenantys žmonės.
Vis dėlto pasieniečiams pavyksta sulaikyti ne visus migrantus. Pavyzdžiui, dalį jų grąžina Lenkija, dalis migrantų Lietuvos pareigūnų sulaikomi pasienyje su šia valstybe.
Kodėl kameromis iki šiol nėra stebimas visas pasienio ruožas?
Pasieniečiai ilgą laiką siekė, kad kameromis būtų padengtas visas sienos su Baltarusija ruožas, kur šias priemones įrengti įmanoma, tačiau jų įrengimas yra brangus – sienos stebėjimo infrastruktūros įrengimas vieno kilometro ruože kainuoja apie 120 tūkst. eurų, todėl vyksta etapais ne vienus metus.
Pirmiausia kameros įrengtos pasienyje su Rusija, tuomet pradėti darbai pasienyje su Baltarusija. Kilusi migrantų krizė greičiausiai procesą paspartins.
Kaip problemą sprendžia pasienyje įrengta spygliuota viela?
Vadinamoji „Concertina“ pirmiausia nutiesta Druskininkų užkardos ruože. Nors šis ruožas stebimas vaizdo kameromis, tačiau būtent čia fiksuoti didžiausi sieną kertančių migrantų srautai.
Tiek ši viela, tiek ateityje planuojama pastatyti tvora yra pirmiausia atgrasymo priemonė, nes ne kiekvienas ryžtasi brautis per tokią kliūtį. Taip pat tai fizinis barjeras, suteikiantis pasieniečiams daugiau laiko sureaguoti į sienos pažeidimą.
Kita vertus, šie barjerai statomi ne ant tikrosios valstybės sienos su Baltarusija. Tai reiškia, kad net ir neperlipę vielos ar tvoros migrantai jau yra Lietuvoje ir turi teisę pasiprašyti prieglobsčio.
Šios priemonės taip pat nepanaikina Lietuvos įsipareigojimo priimti prieglobsčio pasiprašiusius žmones bei vertinti jų prašymų pagrįstumą kitais atvejais.
Pasiprašyti prieglobsčio atvykėlis gali bet kuriame Lietuvos pasienio kontrolės punkte – tam nereikia neteisėtai patekti į valstybės teritoriją. Vis dėlto Baltarusijos disidentai nerimauja, jog įrengus sieną, galimybė nuo režimo bėgantiems baltarusiams palikti šalį dar labiau sumažės.
Kodėl pasieniečiai nesiima aktyvių veiksmų migrantų neįleisti, pavyzdžiui, išstumdami juos?
Pasieniečių pagrindinis uždavinys yra sulaikyti sienos pažeidėjus. Pareigūnai neturi teisės jų fiziškai ar bauginimais paveikti, išstumti iš šalies, jeigu šie į ją pateko. Tokie veiksmai laikomi Europos Sąjungos teisės ir žmogaus teisių pažeidimu ir galėtų būti skundžiami nacionaliniams ir tarptautiniams teismams.
Be to, tik asmenį priėmus, gavus jo prieglobsčio prašymą ir jį apsvarsčius galima pagrįstai įvertinti, ar žmogus yra ekonominis migrantas, ar pabėgėlis. Užkirsdama ar smarkiai apsunkindama šių žmonių patekimą į šalį, Lietuva rizikuoja sukelti pavojų žmonėms, kuriems iš tiesų reikia pagalbos.
Lietuvos pasieniečiai sienos pažeidėjus sulaiko ir pradeda atitinkamas procedūras dėl neteisėto sienos kirtimo, perduoda informaciją apie jų pateiktus prieglobsčio prašymus atsakingoms institucijoms. Kol šie prašymai yra nagrinėjami ir sprendžiama dėl atvykėlių teisinio statuso, jie yra apgyvendinami tam specialiai skirtose patalpose, jiems skiriama teisinė pagalba su vertimu į jiems suprantamą kalbą.
Neteisėtas migrantas, prieglobsčio prašytojas ir pabėgėlis – ar tai tas pats?
Šie terminai nėra tapatūs ir reiškia skirtingą statusą.
Neteisėti migrantai arba oficialiai – trečiųjų šalių piliečiai, neteisėtai kirtę sieną ir atvykę į Lietuvą – yra tie žmonės, kurie nėra pateikę prieglobsčio prašymo arba jų prašymas yra atmestas. Atlikus procedūras jie siunčiami atgal į savo kilmės šalį.
Prieglobsčio prašytojas yra žmogus, kuris siekia gauti pabėgėlio statusą. Šį jo prašymą svarsto Migracijos departamentas, jis gali būti patenkintas arba atmestas. Jeigu jis atmetamas ir teismai palaiko tokį Migracijos departamento sprendimą, prieglobsčio prašytojas vėl tampa neteisėtu migrantu.
Jeigu prašymas patenkinamas, tokiam žmogui suteikiamas pabėgėlio statusas. Jis gali laisvai gyventi Lietuvoje ar persikelti gyventi į kitą Europos Sąjungos šalį, vykdomos jų integracijos programos.
Ar tai reiškia, kad visi neteisėti migrantai liks Lietuvoje ir čia apsigyvens?
Lietuvoje apsigyventi galėtų tik pabėgėlio statusą gavę atvykėliai. Užsieniečių registracijos centro duomenimis, šį statusą gauna apie 10–15 proc. pasiprašiusiųjų prieglobsčio. Didelė dalis jų, ypač jeigu Lietuvoje nėra tos tautybės žmonių diasporos, išvyksta į kitas Europos Sąjungos šalis.
Tarp Lietuvą pastaruoju metu užplūdusių migrantų prieglobsčio dar negavo nė vienas.
Kodėl Lietuva tiesiog neišsiunčia atvykėlių atgal į jų gimtinę?
Išsiųsti žmogų galima tik tuomet, jeigu jis nepateikia prieglobsčio prašymo arba šis prašymas yra išnagrinėjamas ir atmetamas kaip nepagrįstas ir toks sprendimas įsiteisėja. Tačiau net ir tuo atveju, kai teisiškai neteisėtą migrantą galima išsiųsti, tai anaiptol nėra nei greitas, nei paprastas procesas.
Norint migrantą grąžinti į kilmės šalį, būtina žinoti jo pilietybę, užtikrinti, kad jis turėtų asmens tapatybės dokumentą, tinkamą kelionei. Jeigu asmuo neturi dokumentų, Lietuvos institucijoms reikia kreiptis į migranto kilmės šalį, kurios migracijos tarnybos tikrina, ar minėtas žmogus iš tiesų yra tos šalies pilietis ir laukti formalaus sutikimo, kad jis gali parvykti.
Šis procesas dažniausiai užtrunka tris–šešis mėnesius, retais atvejais migrantą namo įmanoma išsiųsti ir per savaitę. Be to, migrantai ne tik neretai sunaikina savo asmens tapatybės dokumentus, bet ir slepia informaciją apie kilmę arba ją pateikia klaidingai.
Procesą palengvina tarpvalstybinės readmisijos arba nelegaliai įvažiavusių piliečių perėmimo sutartys, nes jomis šalys įsipareigoja bendradarbiauti susigrąžindamos savo piliečius. Jeigu tokios sutarties nėra, daugiau pastangų tenka dėti Lietuvos institucijoms. Jeigu kilmės valstybė su Lietuva nebendradarbiauja visiškai, asmens grąžinimas gali tapti neįmanomu.
Pavykus suderinti asmens grąžinimą, Užsieniečių registracijos centro darbuotojai turi parinkti maršrutą, kuriuo migrantą išsiųsti ir suderinti jo kelionės sąlygas su oro linijomis. Kadangi tiesioginių skrydžių į daugumą migrantų šalių nebūna, kelionę tenka derinti ir su tranzito šalimis. Daliai išsiunčiamų asmenų būtina palyda. Tačiau net ir visa tai padarius, lėktuvo pilotas turi teisę atsisakyti skraidinti užsienietį, jeigu įvertina, kad jis gali kelti pavojų.
Ar sulaikant migrantus nėra pažeidžiamos jų teisės?
Migrantų teisės užtikrinamos tarptautiniais teisės aktais ir konvencijomis, kurių Lietuva yra įsipareigojusi laikytis.
Intensyvėjant migrantų srautams, pradėtas kelti klausimas dėl jų teisių ir tinkamų gyvenimo sąlygų užtikrinimo. Be to, Seimas neseniai priėmė pataisas, kurios susiaurina kai kurias migrantų teises, kai šalyje dėl jų antplūdžio paskelbta ekstremali situacija.
Nevyriausybinės organizacijos kritikavo šias pataisas, teigdamos, kad jos iš esmės įteisina žmogaus teisių pažeidimus ir pastato pažeidžiamus žmones į nesaugią padėtį.
Kai kurie teisininkai taip pat teigia, jog migrantams nebeužtikrinant galimybės apskųsti nepalankaus teismo sprendimo, gali būti pažeidžiama Konstitucija.
Pataisų iniciatoriai teigia, kad jos būtinos susiklosčius esamai situacijai, o svarbiausias migrantų teises ir pažeidžiamų grupių saugumą ir toliau bus siekiama užtikrinti.
Tai, kaip apriboti migrantų srautus nepažeidžiant žmogaus teisių, yra opi dilema daugelyje šalių, kurios susiduria su dideliais migrantų srautais. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Vengrija, imasi itin griežtų migrantų atžvilgiu priemonių, tačiau jos sulaukia tarptautinės bendruomenės ir žmogaus teisių gynėjų kritikos, be to, yra skundžiamos tarptautiniams teismams, kurių sprendimus šalys yra įsipareigojusios vykdyti.
Kada visa tai baigsis?
Didesnis ar mažesnis nelegalių migrantų srautas iš Baltarusijos turbūt išliks visada. Lietuvos pareigūnai prognozuoja, kad artimiausiu metu jis augs, tačiau dalis migrantų gali nustoti vykę į Lietuvą, jeigu įsitikintų, kad šiuo keliu jie lengvai nepasieks Vokietijos ar kitų Vakarų Europos šalių. Baltarusijos motyvaciją stabdyti migrantus padidintų sušvelnintos sankcijos, finansinė ES parama arba pokyčiai politinėje vadovybėje.
Spartesnis prieglobsčio prašymų nagrinėjimas bei susitarimai dėl readmisijos su Iraku ir kitomis atvykėlių kilmės šalimis galėtų pagreitinti migrantų išsiuntimą namo.
Apžvalga parengta remiantis vieša informacija, BNS pranešimais, Valstybės sienos apsaugos tarnybos atstovo Giedriaus Mišučio bei Užsieniečių registracijos centro viršininko Aleksandro Kislovo pateikta informacija.