Apie šiuos ir kitus dalykus su Rūta Belevičiūte, VSAT Kybartų Užsieniečių registracijos centro (URC) Apsaugos skyriaus jaunesniąja specialiste, kalbėjosi 15min.
– Tarnystė valstybei – ne kiekvienai(-am). Kodėl rinkotės būtent tokį profesinį kelią?
– Specialybę pasirinkau tikslingai, noras būti naudingai visuomenei ir padėti žmonėms atvedė mane šios profesijos link. Esu gimusi ir augusi Kybartuose. Nuolat mano aplinkoje buvo žmonių, kurie yra valstybės tarnautojai skirtingose srityse. Taigi aplinka turėjo įtakos mano pasirinkimui.
– Dabar dirbate Kybartų URC Apsaugos skyriuje. Kokias ir kur pozicijas teko pasimatuoti iki atsiduriant čia, iki migrantų bangos?
– Prieš tai dirbau Marijampolės pataisos namuose resocializacijos skyriaus specialiste, tiesiogiai bendravau ir sprendžiau kasdienes nuteistųjų problemas. Į Kybartų URC perėjau tuomet, kai mano darbovietė buvo perkelta iš Kybartų į Marijampolę. Tada nusprendžiau, kad reikia sau iškelti naują gyvenimo iššūkį ir pradėti tarnybą valstybės sienos apsaugos tarnyboje Kybartų URC.
– Bet veikiausiai reikėjo išklausyti ir specialų kursą, prieš pradedant dirbti čia?
– Kadangi perėjau iš Marijampolės pataisos namų, jau esu išklausiusi Kalėjimų departamento mokymus, tai ir ginklu naudotis moku, savigynos, pirmosios pagalbos, palydos, kuri čia vyksta – taip pat. Esu apmokyta ir kaip elgtis su specialiomis priemonėmis.
– Ar dėl savo pasirinkimo nesigailite, dabar jaučiatės savo vietoje?
– Taip, esu patenkinta savo darbo pozicija.
– Kaip pasikeitė darbo specifika, perėjus į Kybartų URC?
– Darbas čia visiškai kitoks. Įstaiga kūrėsi nuo nulio. Su nuostatais, tvarkom, taisyklėm, teisėm... Pareigūnai irgi mokėsi. Dauguma perėję iš Marijampolės pataisos namų. Reikėjo ir pačiai su savim padirbėti. Pasikeitė piliečiai, su kuriais tenka dirbti. Dabar pareigūnai jau jaučiasi geriau, iš pradžių buvo streso, nes žmonėms per vieną naktį pasikeitė gyvenimas. Reikėjo laiko, kad visi suprastų, kaip dirbti, kokia specifika. Anksčiau dirbau su nuteistaisiais, tas darbas kitoks, kitokios taisyklės. Teko pasimokyti, priprasti, kad jie turi mobiliuosius, laisvai juda, komunikuoja, jie filmuoja aplinką, maistą, kiemą. Pavyzdžiui, sniegas iškrito, tai jie nemokėjo lipinti gniūžčių, kaip varškę kokią nešiojo, besmegenius statė.
– Kiek iš viso moterų pareigūnių yra Kybartų URC?
– Apsaugos skyriuje yra 98 pareigūnai, iš kurių 27 yra moterys.
– Mūsų visuomenėje gyvi stereotipai – vis dar su kai kuriomis profesijomis dažniausiai gretinami išskirtinai vyrai. Ar savo aplinkoje – asmeninėje ir darbinėje – jums yra tekę išgirsti kokių nors stereotipinių pamąstymų savo atžvilgiu, kad galbūt negalite tiek, kiek vyrai? Kad gal tokia profesija ar darbas ne jums?
