Apie grybus viską žinantis Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotojas juokiasi – jis savęs aistringu grybautoju tikrai nelaiko. Kaip sako, „šita profesija nužudo grybautoją“: pradedi domėtis visais grybais, taip pat ir tais, kurie nevalgomi, kur ir kodėl grybai auga, kodėl neauga.
Malonumas susijęs su paranoja
„Azartas dingsta, negalvoji kaip apie maisto produktą, o tiesiog kaip apie objektą, kuris yra gyvas organizmas, kuris auga, kuris įdomus, pilnas paslapčių. Ir jau nebegrybauju. Valgyt valgau, bet be didelio entuziazmo, daug kas siūlyti linkęs, esą jei tyrinėji, bus malonu valgyti, bet tas malonumas su paranoja truputį susijęs, ypač kai grybai su baltais lakšteliais apačioje ir gali būti supainioti su kažkuo“, – 15min studijoje atviras buvo J.Kasparavičius.
Apie paranoją jis kalba ir klausiamas, kokių patarimų turėtų grybautojams. Esą jausti baimę reikėtų, ypač tiems, kurie į mišką išsiruošia kartą ar du metuose. Lietuviai mėgsta pasipuikuoti puikiomis grybų pažinimo žiniomis. Tačiau kažkodėl kasmet pasitaiko apsinuodijimo grybais atvejų.
Vienos universalios taisyklės, pagal ką galima atskirti nevalgomus grybus, nėra, sako J.Kasparavičius. Tačiau požymių reikėtų nepamiršti. Tarkim, musmirės ir ypač pavojingos žaliosios musmirės. Jos kepurėlės viršus – žalsvas, gali būti kaip žaliuokės, žalsvos ūmėdės, kai kurių kitų grybų, todėl reikia žiūrėti į požymių visumą: musmirės turi taškelius, sustorėjimą koto apačioje, sijonėlį.
„Galiu pasakyti taip: mieli dzūkai, jūs žaliuokes pjaukit, nes jas pažįstat. O visi kiti gal raukit, po to žemes nuvalysit, bet bus rami sąžinė, kad neįsidėjote grybo su gumbu koto apačioje ir su sijonėliu, kur nupjovėte ir niekas nesimato. Jeigu pats prastai skiriate, niekas nepadės“, – įspėjo mikologas.
Anot J.Kasparavičiaus, geriau grįžti iš miško tuščiom, nors ir gėda prieš kaimynus. Bet ką rinktumėtės jūs – suvalgyti „žaliuokę“ ir atsidurti medikų rankose ar raudonuoti prieš kaimyną?
Rinkti reikia tik pažįstamus grybus
Pradedantiesiems grybautojams, kurie patys prisipažįsta esantys miestiečiai ir į mišką nuklystantys itin retai, mikologas pataria rinktis tik itin gerai pažįstamus grybus. Tarkim, vargu ar įmanoma su kuo nors supainioti voveraitę, taip pat – rudmėsę.
„Baravyką irgi daugmaž visi skiria, bet reikia rinkti klasikinį, nes kitokie gali turėti įdomių savybių. Pavartosit kokį paąžuolį su alkoholiu – apsivemsit. Rasti šėtonbaravykį maža tikimybė, bet jis irgi skiriasi. Raudonviršį, lepšį atskirsite, rinkite tokius grybus, eikite po beržais, drebulėmis, nereikia lįsti į papartynus, kur tikrai grybų nebus, nebent kai sausa“, – patarimus žėrė J.Kasparavičius.
Ar gerai pažįstate grybus, gali įrodyti labai paprasti dalykai. Tarkim, ar skėtinės žvynabudės nelaikote musmire – anot mokslininko, daug žmonių galvoja, kad tai nuodingas grybas, nors skėtinė žvynabudė geras ir skanus grybas. Tačiau turi musmirių požymių: gumbą koto apačioje, sijonėlį, šviesius žvynus ant kepurėlės, yra didelis, gerai matomas.
Dar vienas grybas, kurį pademonstruoja J.Kasparavičius, yra melsvėjantis šilbaravykis. Mišriuose miškuose augantį grybą perlaužus pusiau jis ryškiai pamėlynuoja. Dėl to dalis žmonių jo rinkti nedrįsta ir nevalgo. Tačiau tai, anot mikologo, valgomas grybas.
„Grybai auga miške, ne Varėnoje“
Paklaustas, ar Varėna teisėtai vadinama grybų sostine, J.Kasparavičius šypteli: „Grybai auga miške, ne Varėnoje. Ir Vilniuje yra grybų, todėl, norint nusinuodyti, niekur nereikia eiti, viskas yra čia, vietoje. Manau, kad ir kituose miestuose grybų rastume, nes miestai žali, turi miškų, parkų. Tiesa, miestuose rinkti grybų nereikėtų, kadangi didelė tarša, daugybė automobilių, gamyklų, sėda dulkės, visur sklinda išmetamosios dujos. O grybai gali sukaupti daug taršos, ypač sunkiųjų metalų, tokių kaip kadmis, kobaltas, švinas. Jeigu mes valgome mieste surinktus grybus, tuo „praturtiname“ savo organizmą.“
Atsargumo nereikėtų pamiršti ir perkant grybus turguje, pakelėje, prie parduotuvių. Nes tada sunku sužinoti, kur tie grybai surinkti, kada, kiek laiko buvo laikomi taip, kad juos pasiekė aplinkos tarša.
Baravykas pelnytai laikomas geriausiu grybu, – sakė J.Kasparavičius.
Specialistas įspėja, kad apsinuodyti galima ir pačiais geriausiais grybais, jeigu, tarkim, grybų sriubą nuolat šildysite ir valgysite kokią savaitę.
„Yrant grybuose esančioms medžiagoms, jų tarpiniai produktai yra nuodingi, netgi labai. Grybas tai nėra mėsa, nėra grynas audinys, jame yra ertmės ir jis pradeda irti visas iš karto – tiek paviršius, tiek vidus, kitaip nei sūris – paviršius apipelija, nupjauname ir galime valgyti toliau, o čia nėra ką nupjauti, reikia viską mesti lauk“, – įspėjo J.Kasparavičius.
Pats geriausias grybas, pripažįsta specialistas, iš augančiųjų Lietuvoje yra baravykas – turi baltymų, vitaminų, mikroelementų, nepakeičiamų amino rūgščių, kurių santykis žmogui tinkamiausias. Kai kas sako, kad baravykai turi ir priešvėžinių savybių, nors kiti tyrimai to ir nepatvirtina, tačiau jo nauda žmogaus organizmui sunku abejoti.
„Baravykas pelnytai laikomas geriausiu grybu“, – įsitikinęs mikologas. Jis tik įspėjo, kad tikrąjį baravyką galima supainioti su aitriuoju. Kad taip nenutiktų, grybą galima paragauti jau miške, nes kitaip aitrusis sugadins visą grybienę ar kitą patiekalą.
J.Kasparavičius teigia, kad sukirmijusių grybų valgyti vis dėlto gal nereikėtų – juk ne bado metas, kad reikėtų suvalgyti bet ką. Tačiau jei vienas kitas kirminukas pasitaikys, greičiausiaI nieko nenutiks nei iškepus grybus, nei juos sudžiovinus.
Grybavimo sezonas dar tęsiasi. Anot mikologo, artimiausiais savaitgaliais dar grybų miškuose tikrai turėtų būti. Paskui, orams vėstant, jų mažės, todėl teks ilgiau vaikščioti norint pririnkti pilną pintinę.
