Praėjusią savaitę, prieš pat Baltarusijos prezidento rinkimus, po kurių pratrūko smurtas, vilnietis Vitalijus keliavo po pietinę šalies dalį, kur apžiūrinėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimą ir bendravo su vietiniais gyventojais.
Interviu 15min jis pasakojo, jog mažesniuose Baltarusijos miestuose žmonės skeptiškai vertino opozicijos kandidatę Sviatlaną Cichanouskają ir jos siūlymą po pusmečio surengti tikrai laisvus prezidento rinkimus.
Vitalijaus kelionė baigėsi Minske, kur sekmadienio vakarą sėdėdamas kavinėje jis buvo sulaikytas Baltarusijos milicijos pareigūnų, mat nufilmavo gatvėje stovinčias saugumo pajėgas.
Sėdėdamas milicijos nuovadoje Vitalijus savo akimis matė ir girdėjo, kaip milicijos pareigūnai ruošiasi būsimiems protestams, kurie po kelių valandų išvirto į susirėmimus ir smurtą.
„Vienas pareigūnas surimtėjo, pažiūrėjo į mane ir sako: žmonės, jūs nematot, jis gi akivaizdus šnipas iš Lietuvos; jisai su mumis čia stovi ir mes jam jau pasakojam, kokią techniką turim. Aš nusijuokiau, atsisukau į jį ir su didele šypsena pasakiau: o tu pastebėjai, kokia tai buvo profesionali infiltracija – sėdėdamas restorane ir gerdamas kavą aš sugebėjau atsidurti pas jus“, – apie sulaikymą pasakojo Vitalijus.
15min savo skaitytojams siūlo ketvirtadienį iš Minsko grįžusio vilniečio įspūdžius apie padėtį kaimyninėje šalyje.
Pilną interviu MAX paslaugos vartotojai gali pažiūrėti video reportaže, o šiame tekste rasite interviu ištrauką, kurioje Vitalijus pasakoja apie sulaikymą ir pirmuosius susirėmimus Minske.
– Sekmadienį apie pietus nusprendėte iš gyvenamojo rajono, kuriame buvot apsistojęs, nuvažiuot į Minsko centrą ir pažiūrėti, kas vyksta. Papasakokit, ką patyrėt tą vakarą?
– Iš tikrųjų nusprendžiau nuvažiuot į centrą, nupirkt lauktuvių giminaičiams ir tuo pačiu papietauti.
Atvažiavus į centrą jau buvo galima pastebėti savotišką sujudimą: labai daug policijos pareigūnų – kai kuriose vietose net po penkiolika, po dvidešimt, – labai daug civiliais rūbais apsivilkusių pareigūnų šmirinėjo, ir jautėsi tokia įtampa, tarsi kažkam ruošiamasi.
Jie blokavo valstybinius pastatus, kai kuriose vietose buvo išvis uždarytas eismas, gatvėse stovėjo grandinės policijos pareigūnų ir nebuvo galima netgi praeiti.
– Tai ar pavyko papietaut? Nors tai buvo vakaras?
– Tai buvo apie šeštą vakaro. Atėjom mes į restoraną, atsisėdome šalia tokios vietos, kur buvo matyti daug policininkų, pro šalį važiavo mašinos, pypino. Mes nusprendėme ten ir pavalgyt.
Sėdint restorane aš padariau trijų sekundžių tų pareigūnų vaizdo įrašą, kuriuo pasidalinau su jumis, – tikrai jokio kriminalo tenai nebuvo.
Mes toliau sėdim restorane, aš jau gėriau kavą, kai pamatėme, kad iš toli pareina civiliais drabužiais apsirengę pareigūnai: ėjo va šitaip užsidėję kepures (Vitalijus užsimaukšlina savo kepurę ant akių, – 15min), su kauke, ir viską stebi. Labai skyrėsi iš bendros masės. Jie praėjo pro šalį, bet tada aš pamatau, kad mano draugės žvilgsnis pasikeitė, ji sako: jie ateina čia. Aš tuo metu dar spėjau keletą nuotraukų ištrinti.
Jie prieina, parodo dokumentus, prisistato, – tai nebuvo OMON, tai buvo kovos su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu skyriaus darbuotojai; tokie labai drūti vyrukai. Sako: o jūs žinot, kad negalima fotografuoti pareigūnų darbo metu? Mano draugė paklausė: kodėl, kokia priežastis? Jie atsakė, kad visi pareigūnai irgi turi šeimas; ir jie pradėjo ieškoti priekabių.
Jie paprašė manęs parodyti telefoną ir pamatė tą vaizdo įrašą, ir tada paprašė mūsų pateikti dokumentus. Mano draugė pirma pateikė. Jie iškart pradėjo fotografuot; mano draugė paklausė: o kokiu tikslu jūs fotografuojate? Į tai jie atsakė, kad nesijaudintume, nes viskas čia gerai.
Aš savo pasą buvau palikęs namuose, nes neplanavau, kad taip greitai viskas gali įvykti, turėjau tik lietuvišką ID kortelę. Jie pažiūrėjo, sako: kiek laiko esate Baltarusijoje ir ar prisiregistravote? Į tai aš atsakiau, kad mes keliaujame iš vienos vietos į kitą ir niekur neapsistojame ilgesniam laikui. Jie pasakė: pagal mūsų įstatymus jūs turit per penkias dienas prisiregistruoti, reiškia, važiuojam su mumis į skyrių. Mano draugė pasakė, kad įstatymas pasikeitė ir ne per penkias dienas reikia prisiregistruoti, bet pareigūnai nesiklausė. Interneto nėra, nėra kaip patikrinti.
Važiuodamas dar spėjau ištrinti iš telefono visą informaciją, kuri jų supratimu galėjo būti provokuojanti.
– Tai telefono iš jūsų neatėmė?
– Ne, ne, neatėmė. Pasodino mane į galą, du pareigūnai sėdėjo priekyje, vienas šalia manęs, ir išvažiavom.
Jie atvedė mane į skyrių ir pirmas penkiolika minučių pradėjo mane presinguoti. Nemalonu buvo sėdėti. Jie pradėjo klausinėti: kas tu toks, ką čia veiki, ar tu fotografuoji tam, kad vėliau diskredituotum mūsų pareigūnus; kodėl neprisiregistravęs, ar žinai, kad dabar gausi administracinę baudą? Pažiūrėję ir pamatę, kad jokių provokuojančių tokių nuotraukų pas mane nėra, jie ėmė sakyti: jeigu kažką turėtum, tai taip lengvai neišvažiuotum iš šalies.
Žodžiu, prasidėjo grasinimai ir spaudimas.
Penkiolika minučių aš atlaikiau. O tada atėjo kitas pareigūnas ir pasakė, kad iš tikrųjų su Lietuva yra sutartis ir aš trisdešimt dienų galiu būti neprisiregistravęs. Jie turėjo mane paleisti, bet staiga ateina viršininkas, pasikviečia tyrėją, o tas sugrįžęs pasako: turėsi dar čia pasėdėt, viršininkas man liepė tave patikrinti per Interpolą ir surašyti protokolą, ką tu čia veiki.
Supratau, kad man teks ten pabūti. Pradėjau pasakoti savo istoriją, kur keliavau, su kuo keliavau, ar turiu giminių, ar neturiu giminių – iš esmės viską.
Jisai surašė protokolą. Ir per tą laiką mes pradėjo su juo kalbėti kaip žmogus su žmogumi, pajuokaujant ir panašiai. Aš pastebėjau jo kabinete kabantį laikrodį su Kaliningrado vaizdu. Sakau: o, Kaliningradas, visai šalia yra Klaipėda, gražūs miestai. Jisai sako: taip, aš ten turiu giminių, važinėju. Ir va po šito mes suradome bendrą kalbą.
Jis manęs paklausė, ką ketinu veikti toliau, į ką aš atsakiau, kad ketinu apžiūrėti labai gražią lietuvišką gotikinę bažnyčią; paklausiau, ar jis yra ją matęs? Jis atsakė: žinai, aš jau dvi savaites nemačiau savo dukros. Aš pasakiau: klausyk, tai tu užsiimi bereikalingais dalykais, rašydamas šituos protokolus, nes aš nieko nepažeidžiau; tu gaišti mano laiką, aš gaištu tavo. Į tai jis atsakė: būtų mano valia, tavęs jau čia nebūtų.
Po to, kai jis surašė protokolą, aš pastebėjau, kad pas juos kažkas pasikeitė. Visi pradėjo lakstyti po kabinetus...
– Kalba eina apie sekmadienio vakarą. Tą vakarą, kai viskas ir prasidėjo.
– Taip, būtent, kai viskas ir prasidėjo.
Mane pradėjo iš vieno kabineto siųsti į kitą; taip aš pakeičiau gal septynis kabinetus. Su visais aš kalbėjau labai draugiškai, jie klausinėjo manęs, kokie pas mus mokesčiai, kokie atlyginimai, kokie komunaliniai, kiek kainuoja automobiliai, pakalbėjom apie pas mus filmuotą „Černobylio“ filmą. Žodžiu, kalbėjau ne kaip su policininkais, bet labiau kaip su užsieniečiais, kuriems viskas įdomu.
Vienu metu pasiprašiau parūkyti elektroninę cigaretę. Pareigūnas išvedė mane į lauką. Lauke stovi koks dvidešimt pareigūnų, jie ten kažką daro, veikia. Šalia manęs stovi dar keturi, ir mes tiesiog draugiškai kalbame.
Staiga aš pamačiau karinę techniką, tai buvo į hamerį panašus visureigis. Aš paklausiau: čia pas jus hameriai? Jie pasijuokė, sako: ne, čia yra kiniškas š... Aš sakau: tai čia tie kiniški dragonai? Vienas pareigūnas surimtėjo, pažiūrėjo į mane ir sako: žmonės, jūs nematot, jis gi akivaizdus šnipas iš Lietuvos; jisai su mumis stovi ir mes jau jam pasakojam, kokią techniką turim. Aš nusijuokiau, atsisukau į jį ir su didele šypsena pasakiau: o tu pastebėjai, kokia tai buvo profesionali infiltracija – sėdėdamas restorane ir gerdamas kavą aš sugebėjau atsidurti pas jus.
Pačiam policijos poskyry pas juos buvo neperšaunama liemenė. Kol pareigūnas pildė protokolą, aš pažiūrėjau į ją. Pareigūnas pasakė: jei nori, gali užsidėt. Sakau: taip, noriu, kodėl gi ne. Užsidėjau, pasiėmiau bananą. Jis sako: gal tave nufotografuot? Aš pagalvoju ir atsakau: taip, nufotografuok. Ir tada jis paprašė: tik tu duris uždaryk, nes mūsų valdžia nesuprastų, jie senamadiški.
Ir po per garsiakalbius pradėjo sakyti, kad visi ruoštųsi. Jie pradėjo lakstyti, dėtis neperšaunamas liemenes, ir mačiau, kad su savimi pasiėmė kalašnikovus. Pradėjo trauktis ginklus, mačiau snaiperio ginklą, mačiau kalašnikovą. Nors mes jau nebejuokavom, aš paklausiau: o kam jūs ruošiatės, ar į karą eisit? Jis atsakė: žinot, pas mus tokia diena, visokių žmonių būna.
Mano tyrėjas išėjo ir mane nuvedė pas kitą tyrėją – mano amžiaus vaikinuką. Sėdėdamas pas jį kabinete aš praleidau paskutines dvi sulaikymo valandas. Aš pajaučiau, kad jis bando apsimesti mano draugu, bet klausinėja kažkokių keistų klausimų: kokios mano politinės pažiūros, iš kur lietuviai semiasi žinių, ar tai iš laikraščių, ar iš programėlių? Aš jam pasakiau, kad esu tik turistas, nieko nežinau, nieko neplanuoju, tiesiog taip atsidūriau.
Tuo metu aš išgirdau, kaip nuovadoje kviečia visus laisvus pareigūnus ginti karinės technikos, ir aš supratau, kad jau prasidėjo protestai, kad jau prasidėjo neramumai.
Taip mane pralaikė iki pusės dvyliktos nakties. Pusę dvyliktos atsidarė durys, įėjo viršininkas ir pasakė: tu gali eiti lauk. Aš atsisveikinau su tuo paskutiniu tyrėju ir išgirdau, kaip tas tyrėjas viršininkui sako: va šitas tai nuostabus žmogus.
Su šypsena išėjau iš to komisariato. Manęs dar paklausė: o tu žinai, kur tu esi? Sakau: žinokit ne, neturiu ryšio ir neįsivaizduoju. Jie parodė, kur eiti ir pasakė: būk atsargus, niekur nesivelk, pas mus jau degina automobilius ir panašiai. O aš jau girdžiu, kad mieste kažkas sprogsta, šaudo, ir neįsivaizduoju, ką toliau daryti.
Išeinant į centrinę gatvę pamačiau, kad už kokių dviejų šimtų metrų nuo manęs eina visa grandinė OMON pareigūnų, dideliu greičiu važinėja tie vadinami autozakai, iš jų išlipa didelės grupės OMON pareigūnų ir jie bando pagriebti bet kokį žmogų, kurį tik gali pagriebt. Žmonės bėga, aplink baisi sumaištis. Toks jausmas, kad aš per vieną sekundę atsiradau kariniam žaidime arba kariniam filme.
Aš nusprendžiau bėgti. Pradžioje bėgau su minia, o paskui paklausiau atsitiktinių žmonių, kaip man geriau pasielgt. Jie pasakė, kad geriau nebūčiau su minia, nes tada mažesnė tikimybė būti pagautam.
Ateinančią valandą tamsiais skersgatviais, ir parkais aš stengiausi tiesiog išeiti iš miesto centro. Buvo momentas, kai aš ėjau pro tamsų parką ir šalia buvo vanduo, ir aš galvojau, kad jeigu jie atbėgs su lazdomis, tai aš šoksiu į vandenį ir plauksiu.
MAX paslaugos vartotojai pilną interviu su Vitalijumi gali žiūrėti čia:
15min prenumeratoriams.
ir žiūrėkite be ribų.
