S.Žilys buvo ilgametis Popiežiškosios šv. Kazimiero kolegijos dvasininkas, buvęs Šventojo Sosto Rytų Bažnyčių kongregacijos bendradarbis, žymus dailininkas, jam buvo suteiktas apaštališkojo protonotaro titulas.
S.Žilys gimė 1924-aisiais, 1943-iaisiais įstojo į Telšių kunigų seminariją, sovietams okupavus Lietuvą mokslus tęsė Vokietijoje, Eichštete, o po Antrojo pasaulinio karo – Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje.
Jis taip pat studijavo tapybą pas Romos dailės akademijos profesorių Carlo D'Aloisio da Vasto.
S.Žilys dirbo Kurijos sekretoriumi ir vicekancleriu Amos vyskupijoje Kanadoje, 1956-aisiais grįžo į Romą, čia tęsė studijas, apgynė teologijos daktaro disertaciją, tapo Popiežiškosios šv. Kazimiero lietuvių Kolegijos Romoje prefektu, o nuo 1962-ųjų ėjo šios Kolegijos dvasios tėvo pareigas, iki 1992-ųjų dirbo Šventojo Sosto Rytų Bažnyčių kongregacijos archyvarijumi.
S.Žilys išleido keletą teologinių knygų lietuvių kalba: „Gyvenimo šaltiniai“ ir „Gyvoji liturgija“, jos į sovietų okupuotą Lietuvą būdavo gabenamos nelegaliai ir čia slaptai platinamos.
Prelatas rašė eilėraščius, kurie buvo spausdinami išeivijos spaudoje. Jo eilėraščiai yra tapę religinėmis ir liturginėmis giesmėmis. S.Žilys yra iliustravęs knygas: savo rašytą „Gyvenimo šaltiniai“, taip pat Mario Rizzi (Marijaus Rici) knygas „Diadumena“ bei „Il trifoglio di San Patrizio“.
S.Žilys dažnai vadintas lietuviu – Popiežiaus mokytoju, nes lietuvių kalbos mokė šv. Popiežių Joną Paulių II, vertė į lietuvių kalbą šio Popiežiaus kalbas bei homilijas, daug prisidėjo prie šio popiežiaus vizito Lietuvoje 1992-aisiais
Jis taip pat nutapė šimtus paveikslų, nuo 1968-ųjų rengė asmenines darbų parodas Kanadoje, Lietuvoje, Romoje. Paveikslus dvasininkas dovanojo žmonėms visame pasaulyje – Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Vokietijoje, Italijoje ir Lietuvoje. Dalį savo darbų padovanojo Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijai.
