Pirmieji žinią pranešė naujienų portalas „Delfi“. Liūdną naujieną 15min patvirtino ir Lietuvos mokslų akademijos referentė Vita Žilinskaitė.
„Ką tik pats sužinojau faktą, šią žinią, kad jis mirė. Tai tikrai didelė netektis mokslui“, – BNS sakė Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Jūras Banys.
Anot jo, filosofas greičiausiai bus pašarvotas Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje, svarstoma jį laidoti Antakalnio kapinėse.
A.Šliogeris buvo vokiečių egzistencializmo tyrinėtojas, filosofinių tekstų vertėjas, eseistas.
1970 m. jis pradėjo dirbti Vilniaus universiteto Filosofijos katedroje. 1987 m. apsigynė filosofijos mokslų daktaro laipsnį. Nuo 2003 m. iki 2012 m. jis vadovavo Vilniaus universiteto Filosofijos katedrai, nuo 2012 m. buvo profesorius emeritas. Nuo 2007 m. buvo Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys.
A.Šliogeris buvo vienas produktyviausių Lietuvos filosofų. Atgimimo metais aktyviai reiškėsi publicistikoje, garsėjo aštriais, vaizdingais, neretai kontroversiškais pasisakymais.
Šviesaus atminimo filosofas Leonidas Donskis yra rašęs: „Niekas antrojoje XX a. pusėje taip nepaveikė lietuvių humanistikos kaip A.Šliogerio knygos, kaip antai „Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas“ (1985 m.), „Daiktas ir menas“ (1988 m.) ir „Būtis ir pasaulis“ (1990 m.) (pastarojoje išplėtotos jo kertinės sąvokos „tėvynės meilės metafizika“, „filotopija“, „meilės laukas“ tapo moderniosios lietuvių kultūros ir savivokos raktažodžiais).
Prisiminus portugalų rašytojo F.Pessoa mintį, kad jo tėvynė yra portugalų kalba, būtų galima pridurti, kad A. Šliogerio tėvynė – lietuvių kalba. Kaip pasakytų pats mūsų filosofas, šios pavardės simbolika ir artimumas jam atveria tai, ką jis vadina kalbos genijumi“.
