Albina Norkutė-Kairienė, gimusi 1929 m. birželio 15 d., buvo partizanė-ryšininkė, politinė tremtinė, ištremta į lagerį Sibire ir ten kalėjusi septynerius su puse metų. A.Norkutė buvo Kęstučio apygardos partizanė, į rezistencinę veiklą įsijungė dar būdama 15 metų kartu su savo broliais Anzelmu, Albertu ir su seserimis Eugenija, Ona ir Aldona. A.Norkutės slapyvardis buvo – Ramunė.
A.Norkutė gimė ir augo Ožnugario kaime Batakių valsčiuje, Tauragės apskrityje kartu su keturiomis seserimis ir keturiais broliais. A.Norkutės brolis Alfonsas dirbo policijoje, tad bolševikams pradėjus persekioti, visa šeima turėjo slapstytis.
Mokytojų, ūkininkų ir kitų gyventojų trėmimai palietė ir Norkų šeimą – 1944 metais A.Norkutė su trimis sesėmis ir dviem broliais prisijungė prie Lietuvos laisvės kovotojų. Nors dar buvo paauglė, bet padėjo partizanams palaikyti ryšius, pranešinėjo apie rusų kariuomenės padalinių judėjimą, apsistojimo vietas. Taip pat ji teikė pagalbą perduodama medikamentus, pirmosios pagalbos reikmenis. Šiuos reikmenis gaudavo iš Batakių kaimo vaistininko. Kaip teigė pati A.Norkutė: „Buvome jaunos ir drąsios. Matydamos kaip mūsų sesės ir broliai, kaimynai rizikuoja savo gyvybėmis, nebijojome mirti ir mes.“
A.Norkutė dirbo Rolando ir Vytenio būriuose. Veikla buvo pavojinga, ypatingai ilgiau užsibuvus vienoje vietoje – 1949 m. A.Norkutė buvo suimta. Ji buvo atvežta į Batakių „stribyną“. Buvo pradėti žiaurūs tardymai ir kankinimai. Partizanai nusprendė Albiną Norkutę išvaduoti – Albertas Norkus, Stasys Plienaitis ir Vladas Pečkauskas ištempė ją pro langą. Po to A.Norkutė slapstėsi pas Eleną Norkienę, bet po gegužės mėnesį įvykusio patikrinimo turėjo bėgti.
Besislapstant pas pusseserę 1949 m. rusų būrys ją rado ir atpažino pagal apgamą, nors ji ir turėjo kelis skirtingus pasus. A.Norkutė buvo areštuota ir nuvežta į Skaudvilę, kur buvo tardoma po penkias valandas mušant guminėmis lazdomis iki sąmonės netekimo. Po kankinimų ji būdavo kalinama karceryje po aštuonias dienas. Kankinimai tęsėsi nuo 1949 kovo iki birželio. Po to ji buvo išvežta į Šilutės kalėjimą ir be jos žinios nuteista 10 metų kalėti. Albina Norkutė buvo ištremta į Taišeto lagerius, kur pusaštuntų metų dirbo miško darbus.
A.Norkutė buvo apgyvendinta nebaigtos statybos barake – be šviesos ir vandens, sienos tinkuotos arklių mėšlo ir molio mase. Barake buvo daug lietuvaičių, ukrainiečių, žydaičių, vokiečių, rusių, totorių, japonių. Lagerio gyventojos buvo maitinamos skurdžiai – duonos gabalėliu ir silke. Kirtimai miške buvo pavojingi, griūvantys medžiai užmušė daug politinių kalinių. Kalinės dirbdavo po 13 valandų, kai žiemą šaldavo iki 50 laipsnių šalčio, o vasarą įkaisdavo iki 40 laipsnių šilumos. Barakuose gyvendavo 300–500 žmonių. Per metus leisdavo parašyti tik vieną laišką. Režimas buvo sušvelnintas po Stalino mirties.
1956 m. vasarą Albina Norkutė grįžo į Lietuvą, į Varlaukį. Sukūrė šeimą su Antanu Kairiu, susilaukė 3 vaikų – Virginijaus Kairio, Jolitos Kluonaitienės ir Aušros Kmitienės. Turėjo septynis anūkus: Gabrielė ir Modesta Kairytės, Kornelija, Justinas, Karolis Kluonaičiai, Sandra ir Dainius Kmitaičiai. Vėliau Albina su šeima persikėlė gyventi į Kauną. A.Norkutė aktyviai veikė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos veikloje, puoselėjo partizanų atminimą Tauragės krašte prisidėdama prie paminklų statybos.
1998 m. lapkričio 23 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus įsakymu jai suteiktas kario savanorio teisinis statusas. 2001 m. gegužės 15 d. ji buvo apdovanota Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Jos parsivežti mediniai įrankiai eksponuojami IX forte Kaune.
Natalijos Gudonytės, buvusios Taišeto griežtojo režimo politinės kalinės, knygoje „Naikintos, bet nenugalėtos kartos kelias. Prisiminimai“ A.Norkutė-Kairienė sako: „Ir jaunystėje partizanaudama, ir vėliau slapstydamasi, ir dar vėliau Sibiro gulaguose nesigailėjau, kad pasirinkau tokį erškėčiuotą kelią. Jeigu kas grąžintų praeitį, pasirinkčiau tą patį kelią.“
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras reiškia nuoširdžią užuojautą dėl A.Norkutės-Kairienės mirties jos šeimai, artimiesiems, bendražygiams ir bendraminčiams, visiems Lietuvos žmonėms, kam ši netektis yra labai skaudi.
„Šiandien Lietuva neteko dar vienos šviesios ir doros asmenybės, kuri pasiaukojamai pokariu ir sovietmečiu kūrė nepriklausomos Lietuvos istoriją. Dar ankstyvoje jaunystėje patirta tremtis nepalaužė Velionės tikėjimo laisvos Lietuvos ateitimi“, – sako Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytas Lukšys.
Atsisveikinti su A.Norkute-Kairiene bus galima šeštadienį nuo 15 val. Kaune, Jonavos g. 41A „Rekviem“ laidojimo namuose.
Šv. Mišios už Velionę bus aukojamos sekmadienį 8 val. Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčioje Kauno rajone.
Laidotuvės įvyks sekmadienį 16 val. Jonavoje.
