Rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas tikino nieko nežinojęs apie rašytojo sveikatą, todėl ir žinia apie kūrėjo mirtį Rašytojų sąjungai buvo netikėta.
„Tai liūdna žinia, nes Vytautas Petkevičius buvo didelė, nors ir prieštaringa, asmenybė. Po paskutinių jo knygų „Durnių laivas“ ir „Durniškės“ iš jo buvo daromas valstybės priešas, bet nereikėtų pamiršti jo vaidmens Sąjūdžio laikais. Jis ne kartą lipo ant statinės Vingio parke, o romane „Grupė draugų“ kietai parašė apie tarybinę nomenklatūrą, – apie velionį kalbėjo žurnalistas Vytautas Matulevičius, kuris ne kartą yra su juo bendravęs. – Man gaila, kad jis, būdamas įžeistas, labai žiauriai puolė kai kuriuos savo Sąjūdžio laikų bendražygius, kurie jo, aišku, irgi negailėjo. Tačiau nuomonę jis turėjo. Nors man ne kartą kaip žurnalistui su juo teko bendrauti, gaila, bet jau seniai buvau jį matęs.“
Prozininkas gimė 1930 m. gegužės 28 d. Kaune. Baigė Maskvos universitetą, dirbo Rašytojų sąjungoje. Išgarsėjo romanais „Priemiesčio žmonės“ (1959), „Apie duoną, meilę ir šautuvą“ (1967), „Grupė draugų“ (1979), „Šermukšnių lietus“ (1980), „Paskutinis atgailos amžius“ (d. 1-2,1986), „Durnių laivas“ (2003), apsakymų rinkiniais „Speiguoti pavasariai“ (1965), „Baltas šešėlis“ (1970), „Visi prieš vieną“ (1976), apysakomis ir apsakymais vaikams „Ko klykia gervės“ (1963), „Sieksnis, Sprindžio vaikas“ (1966), „Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“ (1969), „Audra stiklinėje“ (1982, ir kt.) ir kt.
Kūrėjas parašė daugiau kaip trisdešimt knygų, kurios buvo išverstos į dvidešimt dvi kalbas.
