Šią žinią 15min patvirtino sūnus Vytautas V. Landsbergis.
„Ką tik gavau žinią“, – atsiduso jis.
Rašytojas sakė, kad mamos gyvybė užgeso ligoninėje, po sunkios ligos, jau kurį laiką negalėjo kalbėti: „Buvo labai nusilpusi, širdis labai pavargo“, – sakė rašytojas V.V.Landsbergis.
Pasak jo, šeima planuoja paskelbti bendrą pranešimą ir prašė V.Landsbergio netrukdyti, nes visiems sunku išgyventi netektį, o trečiadienį jam dar teks dalyvauti iškilminguose Kovo 11-osios renginiuose.
„Padarė viską, ką norėjo“
„Iškeliavo mama, ramiai, taikoje.
Kai dar galėjo kalbėti prieš porą savaičių, pasakė, kad yra labai dėkinga Dievui, nes viską padariusi, ką planavo ir norėjo. Ilsėkis, geroji mano“, – feisbuke su mama atsisveikino Landsbergių sūnus.
„Žmona prieš mirtį sakė padariusi viską, ką norėjo, o aš – dar ne viską, ji taip pasakė: Tu – dar ne viską, saugok save“, – trumpai apie netektį portalui lrt.lt kalbėjo Vytautas Landsbergis.
Žmonai rašydavo eiles
Sausį G.Ručytė Landsbergienė davė interviu LRT radijui.
Jau tuomet ji skundėsi, kad širdies ligas paveldėjo iš tėvo, apgailestavo, kad sveikata nebeleidžia visko, ką norėtų, nuveikti. Tačiau dar pernai gruodį, kaip teigė V.V.Landsbergis, „pabėgusi“ iš ligoninės nuvyko į knygos pristatymą.
„Polinkis muzikai taip savaime išėjo, kad mane pradėjo labai eksploatuoti. Ir čia reikia pagroti, ir ten“, – LRT radijui kalbėjo ji ir prisiminė, kaip būdama aštuonerių metų Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio šventėje akomponavo vyrų chorui.
Ji tikino, kad ir nepriklausomybės pradžioje norėjo groti daugiau, tačiau tam vis stigo laiko, mat reikėjo rūpintis visuomenine veikla, o ir buitimi.
„Man gaila, kad man pritrūko gyvenime to laiko“, – LRT radijui sausį sakė G.Ručytė-Landsbergienė ir pripažino po 85-ojo gimtadienio fortepijonu skambinanti tik anūkams, nes gerai to nebegali daryti.
Kartu Landsbergiai niekada negrojo, nors mėgdavo apie muziką kalbėtis. V.Landsbergis žmonai rašydavo eiles.
Ji pati sakė niekada nepatarinėjusi vyrui dėl viešų kalbų, nors kartais pasiginčydavusi dėl jo veiksmų.
Atšventė 90-ąjį gimtadienį
G.Ručytė–Landsbergienė sausio pabaigoje atšventė 90-ąjį gimtadienį.
Vasario pradžioje šeima jį paminėjo vakariene „Narutyje“. Vakarienės akimirka V.Landsbergis pasidalino feisbuke.
Pora šiemet gegužę būtų šventusi šešiasdešimtąsias vestuvių metines.
V.Landsbergis ir G.Ručytė-Landsbergienė susipažino Vilniaus konservatorijoje.
„Jos būdą nusakytų darbštumas, ištvermė ir sąžiningumas, teisingumo jausmas ir didelis jautrumas apskritai. Jos motina taip įžvelgė ir mūsų „romano“ pradžią: gailėjo, gailėjo ir įsimylėjo“, – apie jų santykių pradžią rašė Vytautas Landsbergis.
Pora kartu užaugino du vaikus, turi dešimt anūkų. Vienas iš jų – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Gabrielius Landsbergis.
G.Ručytė-Landsbergienė kilusi iš Anykščių. 1948–1949 m. studijavo Kauno konservatorijoje, kol 1949 m. kovo 25 d. buvo ištremta į Sibirą (Rusija) ir tremtyje praleido aštuonerius metus, kur dirbo ir toliau mokėsi.
1957 m. vasario 26 d. paleista iš tremties ir grįžusi į Lietuvą, G.Ručytė 1957–1959 m. tęsė studijas ir baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją Balio Dvariono klasėje, įgijo aukštąjį muzikinį išsilavinimą.
Studijuodama ji dirbo Lietuvos konservatorijoje akompaniatore. 1958–1985 m. G. Ručytė-Landsbergienė buvo Lietuvos operos ir baleto teatro koncertmeisterė. Taip pat dirbo Vilniaus pedagoginiame institute dėstytoja,
G.Landsbergienė surengė rečitalius su dainininkais Virgilijumi Noreika, Gražina Apanavičiūte, Vaclovu Daunoru, Giedre Kaukaite, Regina Maciūte, Irena Milkevičiūte, Birute Almonaityte Lietuvoje, kitose šalyse, įrašė 10 plokštelių ir daug įrašų radijuje.
Nuo 1991 m. ji buvo V.Landsbergio fondo, kurio pagrindinis tikslas – remti vaikus su negalia, kurti įvairias pagalbos programas vaikams, turintiems judėjimo, klausos diagnostikos problemų, akliesiems ir silpnaregiams, pirmininkė, Lietuvos našlaičių globos komiteto Čikagoje (JAV) atstovė Lietuvoje.
G.Landsbergienei suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės garbės vardas (1980 m.). Ji apdovanota „Vilniaus garso“ premija (1998 m.), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (1999 m.), Vilniaus miesto savivaldybės Barboros Radvilaitės medaliu (2005 m.), už ištikimybę labdaros idėjai – „Žaliojo obuolio“ statulėle (2006 m.).
Pernai Andrius Vaišnys išleido knygą apie G.Ručytės-Landsbergienės kūrybą ir gyvenimą „Gražinos Ručytės pianissimo“.
