Šią savaitę Klaipėdoje vyko konferencija, į kurią susibūrė sveikatos įstaigų slaugytojos.
Klaipėdos valstybinės kolegijos direktoriaus pavaduotoja studijoms ir mokslui dr. Nijolė Galdikienė, viena iš sveikatos priežiūros reformos kūrėjų daugiau nei prieš 20 metų, Suomijoje apsigynė disertaciją, kurios pagrindu tapo Vakarų Lietuvoje esančių 18 pirminės sveikatos priežiūros įstaigų tyrimas. Dar 2009 metais moteris ėmėsi tirti kultūrą ir klimatą valstybinėse sveikatos priežiūros įstaigose, buvo vertinamas slaugytojų patiriamas stresas. Rezultatus mokslininkė pristatė konferencijoje.
Disertacijoje mokslininkė išskyrė devynias pagrindines slaugytojoms kylančias streso priežastis – tai susidūrimas su mirtimi, konfliktai su gydytojais, profesinio pasiruošimo darbui trūkumas, nesutarimai su kolegomis, vadovais, per didelis darbo krūvis, netikrumas dėl paciento gydymo ir slaugos, bendravimo su pacientais ir jų artimaisiais problemos, diskriminacija darbo vietoje.
„Pirmu numeriu yra susidūrimas su mirtimi ir mirties stebėjimas. Prie to niekada negalima priprasti“, – sako N.Galdikienė.
Tyrimas parodė, jog pirminės sveikatos priežiūros įstaigose slaugytojai neišskyrė didelio darbo krūvio kaip stresą sukeliančio faktoriaus, tačiau pati profesija sukelia itin gilių sukrėtimų ir emocijų. Pasak mokslininkės, sugrįžęs namo slaugytojas negali atsiriboti nuo paciento, prieš akis jam iškyla vaizdiniai ir visa esama situacija. Kai kurie mokslininkai slaugytojų darbą prilygina „emocinei labdarai“, be to, ir atlygis už jį Lietuvoje gana menkas. Etatinis slaugytojų atlyginimas 2017 metais šalyje siekė 723 Eur neatskaičius mokesčių.
Slaugytojų vis stinga
„Kodėl nėra slaugytojų pertekliaus, nors rengiame kasmet didelį skaičių. Juos rengia kelios aukštosios mokyklos, šešios kolegijos ir du universitetai, tačiau jų visą laiką trūksta visose šalyse. Todėl, kad tai labai sunkus darbas, psichologinė įtampa, didžiulė kaita.
Kodėl nėra slaugytojų pertekliaus, nors rengiame kasmet didelį skaičių. Juos rengia kelios aukštosios mokyklos, šešios kolegijos ir du universitetai, tačiau jų visą laiką trūksta visose šalyse. Todėl, kad tai labai sunkus darbas, psichologinė įtampa, didžiulė kaita, – sakė N.Galdikienė.
Tai daugiausia moteriška specialybė, moterys kuria šeimas, gimdo vaikus, bet tos, kurios mato, kad netenkina, keičia. Bet yra slaugytojų, kurios buvo mano pirmos studentės, daug metų dirba, tai briliantai“, – teigia N.Galdikienė.
Moters žiniomis, Pasaulio sveikatos organizacija prieš keletą metų buvo pateikusi duomenis apie emigravusių šių specialistų skaičių. N.Galdikienės teigimu, išvykusių iš Lietuvos slaugytojų nėra tiek jau daug, apie 13 proc.
Didesnė problema – slaugytojų senėjimas. Tarp gausybės mokslininkės apklaustų slaugytojų net 60 proc. yra vyresnės nei 50 metų amžiaus, ypač kaimiškose vietovėse.
Daugiausia streso – dirbant su vaikais
„Mane nustebino tai, kad pirminės sveikatos priežiūros įstaigose slaugytojos patiria stresą ir ypač vyresnio amžiaus slaugytojos bei tos, kurios dirba mažesniuose kolektyvuose, dirba ambulatorijose.
Kadangi slaugytojai atsakomybės suteikiama daug, o savarankiškumas nėra tolygus atsakomybei, ji negali priimti kai kurių sprendimų pati.
Švedijoje, kur esu daug metų dirbusi, slaugytojos, baigusios farmakologijos kursą, gali išrašyti vaistus, pavyzdžiui, jei skarlatina, skirti antibiotikus“, – pasakojo N.Galdikienė.
Mokslininkei įdomi detalė pasirodė ta, jog daugiausia streso slaugytojos patiria dirbdamos su vaikais. Pati 15 metų darbo patirtį turinti moteris, penkerius metus dirbusi vaikų apylinkės slaugytoja, teigia, jog, atėjus pas vaiką, dažnai šalia matant abu tėvus bei senelius, juntama itin didelė atsakomybė.
20 metų vienoje darbovietėje
Irina Zelenienė slaugytoja dirba jau 22 metus ir visus juos – Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Moteris vadovaujasi įsitikinimu, jog bet kuris sąžiningai atliekamas darbas yra sunkus.
„Reikia mylėti savo profesiją. Yra tam tikri įgimti dalykai, kaip gailestingumas. Jei neturi įgimtų dalykų, sunku išsilaikyti tokį ilgą laikotarpį. Man patinka mano darbas: ir sąlygos, ir pati įstaiga, ir motyvuoja, ir tobulinamės“, – sakė I.Zelenienė, 15 metų dirbusi viename sudėtingiausių skyrių – reanimacijos ir intensyviosios terapijos, o dabar jau aštuntus metus slaugos administratorės pareigas eina Nefrologijos ir vidaus ligų skyriuje.
I.Zelenienė tikina, jog ją motyvuoja darbo rezultatas – pacientų šypsenos, pasitenkinimas paslaugomis, artimųjų šilti žodžiai, palaikymas ir bendradarbiavimas.
Moteris įsitikinusi, jog, sąžiningai atliekant savo darbą, lengva nėra niekur.
„Man visada kyla klausimas, kur nesunku? Čia priklauso nuo paties žmogaus. Turi darbą atlikti gerai, o jei supa geras, stiprus kolektyvas, kiti darbuotojai, slaugytojai, gydytojai, vadovai, tai nėra sudėtinga“, – mano moteris.
Iš širdies dirbanti I.Zelenienė, slaugymo subtilybių mokanti ir studentus, visuomet į savo darbą stengiasi pažvelgti paciento akimis. Klaipėdietė sako, jog niekada negali žinoti, kur nuves gyvenimas, vieną dieną ir pats gali tapti pacientu.
Streso daug mažiau
Ligoninėje slaugytoja dirbanti moteris tikina, jog pirmaisiais darbo metais streso darbe buvo gerokai daugiau nei dabar, prikaupus patirties, mat susiformavus įgūdžiams, įgijus praktikos, pasitikėjimas savimi gerokai didesnis.
Slaugytojos po kolegijos baigimo labai rimtai išgyvena, kartais tenka matyti, kad verkia, gali ir nemiegoti kelias naktis. Pamačius yra šokas. Susidaro laikui bėgant tam tikra imunitetas, bet nereaguoti negali, – sako slaugytoja.
„Man atrodo, kiekvienas žmogus individualiai suvokia, kas yra stresas. Vienai slaugytojai dešimt pacientų paguldo, ir ji sako, diena buvo nesunki, sutvarkėm, pagydėm, o kitai slaugytojai vieną paguldo, ir ji sako, kad labai daug darbo. Mes labai skirtingai suvokiam, kiti panikuoti pradeda labiau. Tai priklauso ir nuo charakterio, šeimos, išugdytų savybių, kaip priimame ir tvarkomės su stresu“, – sako slaugytoja.
I.Zelenienės teigimu, susitaikyti šiame darbe neįmanoma su vienu dalyku – žmogaus mirtimi.
„Kadangi dirbau viename iš sunkiausių skyrių, reanimacijos, tekdavo susidurti kasdien ir ne kartą su mirtimi. Net ir daug metų dirbdamas vis tiek reaguoji. Žinoma, mirtis paliečia kiekvieną žmogų, slaugytoją, gydytoją... Bet su metais ne taip stipriai reaguoji, suvoki save kaip specialistą, kad padarei viską, ką galėjai. Slaugytojos po kolegijos baigimo labai rimtai išgyvena, kartais tenka matyti, kad verkia, gali ir nemiegoti kelias naktis. Pamačius yra šokas. Laikui bėgant susidaro tam tikras imunitetas, bet nereaguoti negali“, – sako moteris.
