„Šiandien man mirė vaikas, tokiomis aplinkybėmis, kurių nepalinkėčiau niekam“, – savo įrašą feisbuke pradeda Julija P., trečiadienio pavakarę Santaros klinikose mirusio kūdikio mama.
Apie šią nelaimę visuomenę informavo policija įvykių suvestinėse, kur buvo teigiama, kad, remiantis pirminiais Santaros klinikų duomenimis, trijų mėnesių mažylis namuose iškrito iš vaikiškos lovytės ir susižalojo. Antradienio rytą atvežtas į ligoninę kitą dieną apie 17 val. jis mirė.
Tačiau jau tą patį trečiadienio vėlyvą vakarą feisbuke kūdikio mama pasidalijo ilga istorija apie tai, ką jos šeimai teko išgyventi per pastaruosius mėnesius.
Po ligonines – nuo 2 savaičių
„Kai mūsų vaikelis buvo 2 savaičių amžiaus, per apžiūrą šeimos gydytoją pastebėjo petechiją ant jo smakriuko, tarp raukšlyčių. Liepė stebėti, ar nedaugės, ar nedidės. Po savaitės mes atsibudę ryte ruošėmės keisti kūdikiui sauskelnes ir pastebėjome, kad ant jo galūnių yra daugybė į mėlynes panašių žymių bei petechijų. Nuvykome pas šeimos gydytoją ir gavome siuntimą į Santaros klinikas.
Ten buvome hospitalizuoti į naujagimių skyrių, kraujas parodė nežymų krešėjimo rodyklių pakitimą, buvo atlikta galvos echoskopija, kuri nerodė jokių pakitimų, ir kitą dieną mus paleido namo, sutarus, kad po savaitgalio atvyksime į Santaros klinikų onkohematologinį dienos stacionarą darytis tolimesnių tyrimų. Man paprašius atlikti tikslesnį galvos tyrimą – kompiuterinę tomografiją arba magnetinį rezonansą, man pasakė, kad nėra pagrindo.
Kitą savaitę sutartu laiku atvykus pas hematologus vaikui buvo paimtas kraujas, atkreipta dėmesį į tai, kad kraujas ilgokai bėgo po paėmimo. Palaukėme gydytojos palatoje ir mus išleido namo, bet gydytoja sakė susisieks dar su Naujagimių skyrium pasikonsultuoti dėl į herpesą panašios pūslelinės ant mažylio lūpos. Popiet sulaukėme gydytojos skambučio, kad turime grįžti į ligoninę, nes vis dėlto jei tai herpesas, tai gali būti pavojinga.
Kai mūsų vaikelis buvo 2 savaičių amžiaus, per apžiūrą šeimos gydytoją pastebėjo petechiją ant jo smakriuko, tarp raukšlyčių. Liepė stebėti, ar nedaugės, ar nedidės.
Grįžome ir buvome paguldyti į Naujagimių skyrių. Buvo greitai nustatyta, kad tai nėra herpesas, tačiau vis atsirasdavo naujų mėlynių ir petechijų, todėl gydytoja pasiliko mus ligoninėje toliau tirti. Taip pat kūdikio išmatose buvo pastebėta juodos spalvos taškelių ir paimtas tyrimas patikrinti, ar nėra slapto kraujavimo, tyrimas grįžo teigiamas. Vis dėlto gydytoja nusprendė viską suversti alergijai laktozei (per visą laiką gulėjimo ligoninėje alergologo mes net nematėme ir ji pasikonsultavusi su gydytoja telefonu, neapžiūrėjusi vaiko išrašė belaktozį mišinį ir toliau kraujavimo priežasčių ieškota nebuvo, kad bent atmesti blogiausia).
Tuomet mus paleido namo ir už kelių dienų susirgome Covid. Su Covid buvome ligoninėje, bet paleido namo, nes būkle buvo stabili. Už savaitės atvykome pakartotiniems tyrimams į onkohematologijos dienos stacionarą. Buvo paimta daugiau tyrimų, parodytos naujos mėlynės“, – pasakojo moteris.
Po šių tyrimų tėvai sužinojo, kad rezultatai prasti, panašu į stiprų kepenų pažeidimą, todėl reikia vėl vykti į ligoninę. Kadangi ten nebuvo vietų, paguldė juos tik beveik po savaitės. Atlikta dar tyrimų, nors kraują paimti esą sekėsi sunkiai – jis labai krešėjo, tekę traukti švirkštu.
Kojytė trakštelėjo keičiant sauskelnes
„Sulaukėme rezultatų, kurie labai nepatiko daktarams, tyrimai rodė į trombozę, bet kadangi vaikui buvo kepenų pažeidimas, nuspręsta stebėti ir bandyti apsieiti be vaistų. Vakare, būnant ligoninėje, keičiant kūdikiui sauskelnes, jam trakštelėjo kojytė. Apžiūrėjo viena, paskui kita būdinti gydytoja ir abi pasakė, kad panašu, kad jam yra laisvas sąnarys, bet pasakė, kad dar pasikonsultuos su traumatologais.
Traumatologai rekomendavo padaryti rentgeną ir rentgenas parodė šlaunikaulio lūžį su poslinkiu, buvome perkelti į kitą ligoninę, buvo įstatytas į vietą kaulas ir vaikas buvo paliktas stebėjimui reanimacijoje. Kitą rytą traumatologai nusprendė dar kartą pakoreguoti kojytės padėtį ir vaikas dar parai pasiliko reanimacijoje. Kitą rytą jis buvo grąžintas į skyrių, į ligoninę, kur atsigulėme dėl kepenų, ir toliau gydėmės ten.
Vakare, būnant ligoninėje, keičiant kūdikiui sauskelnes, jam trakštelėjo kojytė.
Dėl vaiko lūžio buvo iškviesta gydytoja genetikė, kuri apžiūrėjusi pamatė simptomų, liudijančių, kad vaikui galimai yra osteogenezė – trapių kaulų liga (vienas iš stipriai tą patvirtinančių faktų buvo melsvi akių obuoliai, kas yra šitos ligos simptomas). Tyrimo atsakymo sakė teks laukti bent 6 mėn.“, – pasakoja mama apie vis naujas prastas žinias, kur girdėjo iš medikų.
Jos teigimu, išleidžiami namo jie nesulaukė patarimų, kaip elgtis, juk gali būti, kad vaikui trapių kaulų liga, tik nurodymą po dviejų savaičių vėl pasirodyti traumatologui.
„Po 2 savaičių atvykome pas traumatologą, paprašėme pakeisti gipsą, nes gipsas buvo uždėtas nuo liemens iki pirštų galiukų, todėl visad išsipurvindavo ir sušlapdavo. Apžiūros metu sužinojome, kad prieš 2 savaites, atlikus rentgeną, kai sulūžo koja, gydytojai pastebėjo seną jau sugijusį ir nauju kauliniu audiniu pasidengusi kitos šlaunies lūžį.
Pagal laiką buvo panašu, kad lūžis įvyko gimdymo metu arba dar prieš gimdymą. Apie šitą gydytojų pastebėjimą mūsų niekas neinformavo, kai tas buvo nustatyta. Gipsas buvo pakeistas su bendra narkoze ir tą pačią dieną išvykome namo.
Prieš išvykstant paprašėme gydytojos patarimo, kaip elgtis, ką daryti, jei mūsų vaikeliui yra osteogenezė – gi tokiu atveju jį reikia labai saugoti, galbūt reikalinga speciali įranga vaiko nešiojimui, gydytojos atsakymas buvo toks – kol diagnozė nepatvirtinta, gyvenkite įprastą gyvenimą. Mums perklausus, ar tai tikrai saugu, konkretaus atsakymo nesulaukėme“, – teigė moteris.
Šonkaulių neperšvietė
Praėjus dviem dienoms vaikas pasidarė itin neramus, mamos pasakojimu, labai verkė liečiant jam šonkaulių sritį, keičiant sauskelnes, rengiant.
„Buvo labai neramu ir mes vėl išvykome pas traumatologus. Kai mus priėmė gydytojas, paaiškinau situaciją ir paprašiau padaryti vaikui šonkaulių rentgeną. Man buvo atsakyta, kad tokiems mažiems šonkauliai nelūžta, nes ten kremzlės ir vietoj to padarė galūnių rentgeną, kuris nieko neparodė, o kodėl verkia liečiant jo šonkaulius, krūtinę, buvo paaiškinta, kad dėl to, kad jam spaudžia gipso liemens dalis ir patarė pakišti ten marliuką.
Po 2 dienų vykome planiniam vizitui pas kepenų gydytoją, parodžiau gydytojai vis daugėjančias mėlynes, kurių dabar buvo tikrai nemažai ant veido ir galvos. Gydytoja prie manęs paskambino mūsų onkohematologei, paaiškino situaciją, paklausė, ar gali nusiųsti mus pas ją apžiūrai, bet ji atsakė, kad ji su studentais, visi įmanomi tyrimai mums jau atlikti iš jos pusės ir reikia sulaukti genetikų atsakymo dėl osteogenezės, nes jei ją patvirtins, tai paaiškins mėlynes.
Tuomet kepenų gydytoja mus nusiuntė kraujo tyrimams. Kraujas mažyliui buvo imtas iš galvos venos, buvo bandyta kelis kartus, aš įspėjau sesutes apie galimą osteogenezę, bet jos tik skubėjo atlikti savo darbą ir vaiką nelabai saugojo. Buvo atlikti keli bandymai paimti kraują iš galvos venos, kraujas bėgo sunkiai ir užkrešėjęs, tas sukėlė nerimą slaugytojai ir ji išėjo pasitarti su gydytoja. Kadangi prieš tai buvo įtariama trombozė, gydytoja nusprendė namo mūsų nebepaleisti.
Susitarėme, kad vykstame namo daiktų, susitarsime dėl kitų vaikų priežiūros su vyru ir mes grįšime atgal. Man tik atvažiavus iki namų, paskambino gydytoja ir pranešė, kad iš to užkrešėjusio kraujo kiek pavyko ištirti, tiek viskas buvo normoje.
Kraujas mažyliui buvo imtas iš galvos venos, buvo bandyta kelis kartus, aš įspėjau sesutes apie galimą osteogenezę, bet jos tik skubėjo atlikti savo darbą ir vaiką nelabai saugojo.
Mano žiniomis, buvo tiriami kepenų rodikliai. Krešėjimo rodikliai tikrinti nebuvo, nors ir prieš tai buvo įtariama trombozė o kraujas iš galvos buvo paimtas ypatingas sunkiai ir užkrešėjęs. Vis dėlto į ligoninę mus guldyti persigalvojo ir pasakė nebevažiuoti“, – odisėją ligoninėje pasakojo mama.
Ji teigė dar po savaitės, kai vėl vyko pas traumatologus, pasikonsultavusi dar su vienu skyriaus gydytoju, dirbantį su retomis kaulų ligomis, kuris esą apžiūrėjo vaiką ir patvirtino, kad tai panašu į osteogenezę. Mėlynes ant vaiko galvos ir kaklo pakomentavo kaip krešėjimo sutrikimą ir rekomendavo grįžti atgal pas onkohematologę.
Tąkart vaikui vėl buvo uždėtas gipsas. Mama sako, kad atsakymo, kodėl per mėnesį lūžis nesugijo, neišgirdusi. Kol vaikui keitė gipsą sako pasinaudojusi galimybe jį pasverti, tada pamatė, kad per pusantro mėnesio jis priaugo vos 150 gramų.
Lemtinga diena
„Mėlynių vis daugėjo, įvairaus dydžio, įvairių spalvų. Vis pakalbėdavome apie jas su vyru ir stebėdavomės, kaip tai gali būti normalu? Bet žinojome, kad pas gydytojus važiuoti jau neverta. Vis tiek nieko nebetirs, nes, pasak jų, nėra ką tirti, o kompiuterinei tomografijai nėra pagrindo. Žinojau, kad spalio 12 d. keliaujam pas mūsų endokrinologę dėl kepenų ir per mažo svorio prieaugio, vėl planavau parodyti mėlynes jai.
Spalio 11 d. man grįžtant namo (vežiau vyresnius vaikus į darželį ir mokyklą) man tik įvažiavus į kiemą paskambino vyras, kad mažylis labai neramus ir keistai verkia, stipriai atpylinėja. Atėjau namo, pasiėmiau kūdikį, bandžiau raminti ant rankų, nepadėjo. Pakeičiau sauskelnes, pertvarsčiau gipsą. Paprašiau vyro patiesti ant lovos pleduką, kad galėčiau padėti vaiką ir susukti.
Paguldžius vaiką stabtelėjau žiūrėdama į jį. Mačiau, kad kažkas negerai ir nesupratau kas. Jis buvo labai vangus, lyg susirietęs. Tada pamačiau, kad viena pusė galvos yra patinusi. Tą pačią sekundę išskubėjome į klinikas“, – apie dieną, kai vėl vyko į ligoninę, pasakojo moteris.
Mėlynių vis daugėjo, įvairaus dydžio, įvairių spalvų. Vis pakalbėdavome apie jas su vyru ir stebėdavomės, kaip tai gali būti normalu? Bet žinojome, kad pas gydytojus važiuoti jau neverta.
Ji teigia, kad priėmimo skyriuje pripažinta, jog kūdikio būklė bloga, tačiau esą su pagalba neskubėta: „Neradau mūsų traumatologės, bet radau ortopedą, su kuriuo prieš savaitę buvo kalbėta ir konsultuotasi. Jis susisiekė su mūsų onkohematologe ir jie sutarė, kad kitą dieną iš ryto mes atvyksime pas ją. Trumpai atėjo iki priimamojo, žvilgtelėjo į mūsų vaiką, pasakė nesuprantantis, kodėl jį kviečiau, ir išėjo.
Po kurio laiko mus priėmė skubios pagalbos gydytoja. Jai nelabai patiko mažylio būklė, ji kažkur išėjo. Kai grįžo pasakė, kad sutarė su echoskopijų kabinetu, kad kažkas mus apžiūrės, nes ten dirbanti gydytoja atostogauja, ir mes kartu nuėjome darytis echoskopo. Ten buvo pastebėta nedidelė, apie 8 mm hematoma ir pasakė, kad reik tikslesnių tyrimų. Grįžome į kabinetą. Gydytoja pasakė, kad guldys mus į reanimaciją ir vėl išėjo. Kai sugrįžo, pakvietė pasirašyti dokumentų priėmime, bendravo su kitais daktarais. Viskas vyko ilgai ir lėtai. Tada nuėjome iki reanimacijos. Tai buvo paskutinis kartas, kai matėme savo vaiką.“
Toliau, anot mamos, kol neurochirurgai nusileido iš 3 aukšto į 2, kūdikis reanimacijoje jau buvo komoje, nekvėpuojantis.
Mirė reanimacijoje
„Buvo atlikta kompiuterinė tomografija ir pastebėta daugybė įvairaus senumo hematomų galvoje, kaukolės lūžis, daugybiniai seni šonkaulių lūžiai. Būklė buvo kritinė. Nutarta daryti magnetinį rezonansą. Magnetinio rezonanso tyrimas parodė daugiau lūžių ir negrįžtamus pakitimus smegenyse.
Buvo atlikta kompiuterinė tomografija ir pastebėta daugybė įvairaus senumo hematomų galvoje, kaukolės lūžis, daugybiniai seni šonkaulių lūžiai. Būklė buvo kritinė. Nutarta daryti magnetinį rezonansą. Magnetinio rezonanso tyrimas parodė daugiau lūžių ir negrįžtamus pakitimus smegenyse.
Kūdikio gyvybę palaikė tik aparatai. Jis buvo keliskart gaivintas. Prognozes jau buvo prasčiausios. Prabuvome ligoninėje iki vidurnakčio, kol reanimacijos gydytoja, kuri pirma pati mums leido skambintis kas 2 val. teirautis vaiko būklės, mums pasakė, kad trukdome ir parodė, kad esame nepageidaujami. Išvykome į artimiausią viešbutį. Ryte vėl buvome prie reanimacijos durų, gydytojas paaiškino, kad vaiko smegenys yra mirusios ir stebuklo nebus. Praneš, kai vaikas numirs“, – toks buvęs šeimos trečiadienis.
Tos pačios dienos vakarą jie sako sužinoję, kad jų vaikelio gyvybė užgeso.
„Dėl to, kas nutiko, kaltiname išskirtinai medikus, kurie daugybė kartų atsisakė daryti daugiau tyrimų, kartoti senus tyrimus ir ieškoti problemos. Išaiškėjo, kad galimai kone su kiekvienu kūdikio paėmimu ant rankų mes jį laužydavome, o mėlynės visą laiką rodė vidinį kraujavimą.
Tragedijos buvo galima išvengti, visų pirma, sureagavus į teigiamą slapto kraujavimo tyrimą, nenurašant alergijai. Antrą kartą, jei po normalios galvos echoskopijos vis tik būtų atliktas magnetinis rezonansas arba tomografija, kaip prašiau. Trečią kartą, kad atvykau su verkiančiu vaiku ir prašiau atlikti šonkaulių rentgeną, nes įtarėme šonkaulių lūžį. Ir dar daugybę kartų, kai prašiau medikų pagalbos ir beldžiausi į visas įmanomas duris.
Dėl to, kas nutiko, kaltiname išskirtinai medikus, kurie daugybė kartų atsisakė daryti daugiau tyrimų, kartoti senus tyrimus ir ieškoti problemos.
Prašiau tokių tyrimų kaip kompiuterinė tomografija, šonkaulių rentgenas, kraujo krešėjimo rodyklių tikrinimas po to, kai neišėjo paimti kraujo ir t.t. Sistemoje yra pažymėtas kiekvienas mūsų vizitas pas gydytojus, visi mūsų nusiskundimai. Buvo daugybė progų išgelbėti mūsų kūdikį ir tai buvo medikų darbas.
Ieškosime geriausių advokatų ir sieksime, kad kiekvienas gydytojas, dalyvavęs mūsų vaiko gyvenime šiuos 2 mėnesius, atsakytų prieš teisėją, kodėl nebuvo atlikti papildomi tyrimai kurie būtų išgelbėję mūsų kūdikio gyvybę“.
Santaros klinikos liūdi, bet negali komentuoti
Santaros klinikos tvirtina negalinčios komentuoti šios konkrečios situacijos.
„Santaros klinikos nuoširdžiai liūdi dėl kūdikio mirties. Viešoje erdvėje matome kūdikio mamos mūsų klinikų medikams reiškiamus kaltinimus. Deja, neturime tėvų leidimo viešai komentuoti šio atvejo, tačiau esame užtikrinti, jog mūsų įstaigoje buvo suteikta visa įmanoma, profesionali pagalba, kad kūdikio gyvybė būtų išsaugota.
Santaros klinikos teisės aktų nustatyta tvarka informavo policiją, kuri pradėjo ikiteisminį tyrimą“, – tokį komentarą žiniasklaidai išplatino VUL Santaros klinikų Komunikacijos tarnybos vadovė Jurgita Juozaitytė-Markevičienė.
Netrukus Santaros klinikos patikslino savo poziciją ir praneša pradedančios vidinį tyrimą.
„Nuoširdžiai užjaučiame artimuosius dėl vaiko mirties, tai labai skaudus ir sukrečiantis įvykis. Nors nesant tėvų ar kitų artimųjų sutikimo, neturime teisės pasakoti apie gydymo priežastis ir jo eigą, tačiau norime atkreipti dėmesį, kad būtent klinikų iniciatyva buvo kreiptasi į policiją dėl vaiko būklės jį atgabenus į ligoninę. Nuolat bendradarbiaujame ir palaikome kontaktą su policija ir kitomis institucijomis bei teikiame visus reikalingus duomenis vykdomuose tyrimuose.
Kad būtų galutinai išsklaidytos kylančios abejonės dėl medikų vaidmens šioje tragiškoje istorijoje, pradėsime ir vidinį tyrimą“, – rašoma klinikų pranešime.
Nors nesant tėvų ar kitų artimųjų sutikimo, neturime teisės pasakoti apie gydymo priežastis ir jo eigą, tačiau norime atkreipti dėmesį, kad būtent klinikų iniciatyva buvo kreiptasi į policiją dėl vaiko būklės jį atgabenus į ligoninę.
Vaiko teisių apsaugos tarnyba teikia pagalbą
Gedas Batulevičius, Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjas irgi apeliuoja į tai, kad komentuoti įvykį negalintis: „Nutikęs skaudus įvykis yra žinomas vaiko teisių gynėjams. Šiuo metu tarnyba aiškinasi visas įvykio aplinkybes. Teikiama visa būtina pagalba šeimai ir bendradarbiaujama su gydymo įstaiga bei policija. Gavę ir įvertinę visus reikšmingus duomenis, imsimės visų kitų neatidėliotinų veiksmų.
Gerbiame visuomenės poreikį gauti visą su įvykiu susijusią informaciją, bet kartu prašome supratimo, atjautos ir privatumo šeimas ištikus sudėtingoms situacijoms ar nelaimėms.“
Policija tvirtina turinti tik pirminę informaciją, kurią gavo iš Santaros klinikų – kad vaikas susižalojo iškritęs iš lovytės namuose. Ikiteisminį tyrimą pradėjęs prokuroras kol kas jo irgi nekomentuoja.
Kūdikį praradusi moteris kalbėdama su lrt.lt stebėjosi, kaip galėjo būti pranešta, jog mažyluis susižalojo iškritęs iš lovytės. Anot jos, tai neįmanoma, nes dviejų mėnesių vaikas ne tik nesivartė, bet ir buvo su judesius ribojančiu gipsu.
TV3.lt moteris sakė,. kad ligoninėje buvo klausima, kokią traumą galėjo patirti vaikas. Ji atsakiusi, kad jis nebent galėjo nučiuožti žemyn gultuke, bet apie kažkokį kritimą negalėjo būti net kalbos.
