O ir į susibūrimus „vardan Lietuvos“ mus burtis verčia tas būtinasis asmeninis poreikis BŪTI. Nes savų žmonių bendrabūvis išpildo šį būtiną žmogaus būties gėrį – būti su savais. Štai todėl siekiame vertai ir kilniai įsibūti savo valstybėje – Lietuvoje, su Lietuva ir vardan Lietuvos.
Kūrėjo malonės, protėvių ir mūsų pačių pastangų dėka „Lietuva“ yra ir gali tapti savesniu bei gėrybingesniu bendrabūviu, leidžiančiu tarpti žmogui prigimtu kilniu ir laisvu būviu – kaip oriu garbingos valstybės piliečiu.
Atstatėme, pirmiausia, ne turistus pritraukiantį paveldo objektą; atstatėme pasididžiavimą savimi sukeliantį simbolį: atstatėme Valdovus savyje!
Dar kartą pasiklauskime savęs ir paieškokime savo sielose mus vienijančių bendrybių. Štai atstatėme Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmus. Kodėl? Gal verta pirmiausia paklausti: kodėl šiuos Rūmus kažkada pastatė mūsų protėviai? Kodėl mums, šiuolaikiniams demokratijos eiliniams, buvo svarbu šiuos Rūmus atstatyti ir, kaip anuomet, Valdovų laikais, vėl čia būti, didžiuotis, pavieniui ir kartu svarstyti apie mūsų valstybės ateitį?
Manau, pats bendriausias atsakymas yra šis: todėl, kad mums, kaip ir mūsų Valdovams, reikėjo kuriančio Gėrio, žmogaus prigimčiai savo Grožio ir tvirto susivokimo – Tiesos: kas mes iš tiesų esame, ir kaip galime sukurti savą tveriantį bendrabūvį. Atstatėme, pirmiausia, ne turistus pritraukiantį paveldo objektą; atstatėme pasididžiavimą savimi sukeliantį simbolį: atstatėme Valdovus savyje!
Atbundančio valstybingumo aušroje Mikalojus Konstantinas Čiurlionis mums piešė „Karalių pasaką”, o štai XX amžiaus siausmų akivaizdoje poetas Vytautas Mačernis liudijo „karalių savyje”. O gal tai ir yra visai ne pasaka, bet žmogaus prigimties ir sutelktos lietuviškos savasties šauksmas?
Verta išgyventi savyje „pagal Dievo paveikslą ir panašumą” sukurtą kilniąją prigimtį bei amžių bėgyje kartų sutelktą garbingą Lietuvos savastį, kad būtume tuo, kas esame, ir kurtume tai, kuo galime tapti.
Iš tiesų, tas vienas šventas žodis „Lietuva“ mums sukelia daug išgyvenimų. Visgi Tautos ir Valstybės tikrovė patirtina ne tik jausmų lygmeniu. Šią mums savą tikrovę derėtų brandžiai pažinti, idant deramai ir visavertiškai toliau ją kurtume. Toliau ir bandysiu šį pažinimą išskleisti.
Apibrėžtys
Pirmiausiai susivokime pamatinių apibrėžčių kraityje: savastis, tauta, valstybė, laisvė. Šaukte iššaukiame himno eilutes „vardan tos, Lietuvos“, nes žodis „Lietuva“ mums yra savas ir asmeniškai būtinas. Tai, kas visiems bendrai sava, ir vadinkime „savastimi“. Kuo savastis labiau tveria, tuo ji labiau įvardijama kaip vis „ta pati“ laiko ir aplinkybių kaitoje. Kitaip tariant, tverianti savastis yra tapatybė. Todėl ir sakome, kad kaip per amžius tverianti žmonių bendruomenė „tauta“ turi tapatybę. Tautos gi tapatybė mus yra svarbi kaip oraus gyvenimo laidas. Nes tauta yra per istoriją susiklosčiusios tapatybės galia vienijama savų žmonių bendruomenė.
