Valstybė gi yra savarankiškai tarpstanti tauta. Tautos tapsmą savarankia nulemia tautos tapatybės, arba tautinės savimonės, sankloda. Vienos tautos išlieka tautomis ir be aukščiausio savarankiškumo lygmens – valstybės. Kitoms gi – aukščiausio lygio savarankiškumas yra būtina jų būvio sąlyga. Antraip, jos nelaiko save laisvomis.
Laisvi esame tiek, kiek pažįstame, kas esą; ir tampame tuo, kas esą.
Laisvė yra būtinas tiek asmens, tiek bendruomenės siekis. Kuo aukštesnis asmens sąmoningumas, kuo yra tvaresnis ir įvairiapusiškesnis bendruomenės narių tarpusavio susietumas (kitaip – tapatybė), tuo visavertiškiau yra sutelkiamas bendrasis gėris kaip būtina tiek asmens, tiek ir bendruomenės laisvės sąlyga. Asmens ir jo bendruomenės tapatybės sklaida ir yra tapsmo savimi, t.y. laisvės, sąlyga. Laisvi esame tiek, kiek pažįstame, kas esą; ir tampame tuo, kas esą.
Taigi tauta yra laisva tiek, kiek jos atstovai pažįsta, vertina ir kuria savo bendrabūvio pamatą (tapatybę). Ir jeigu tauta sugebėjo susitelkti į valstybę, tai tauta tampa laisva kaip savo tapatybę puoselėjančių piliečių bendrija. Piliečių valstybė ir yra Laisvė. Ją tvirtina asmens ir bendruomenės savimonėje glūdintys ir jos tapsmą lemiantys veiksniai.
Kadangi siekiame pažinti mūsų Tautos galią būti valstybe ir patiems tvirtintis kaip orių piliečių sambūvis, t.y. kaip demokratija, taip pat turime pažvelgti į patį pamatinį žmogaus gyvasties lūkestį – laisvę.
Apie Laisvę
Nūdienos globalioje painiavoje privalu nepasiduoti neišmanymui ir neapleisti prigimties pažinimo, kad savos brangios laisvės neišmainytumėme į įvairaus vartojimo paskirties pakaitalus.
Atrodo, kad šių dienų „laisvė“ tapo globalia pastumdėle, kuri miega su kiekvienu tiek su pinigingesniu ir galingesniu.
Pavyzdžiui, imkime „liberaliąją demokratiją“ (lietuviškai – laisvąją demokratiją). Kuo garsiau girdžiu šią „naująją evangeliją“ viešumoje skelbiamą, tuo labiau glumstu. Nes neišmanau, ką tai galėtų reikšti. Tad klausiu: jeigu klasikiniai Atėnai kildino savarankių laisvų žmonių sambūvį – demokratiją, tai kokią laisvę neša mūsų laikų pasaulėžiūra – „liberalizmas“? Ar tai kaži kokia savita šiuolaikinė laisvė? Ar klasikinė orių ir dorybingų žmonių demokratija, anot minėtos pasaulėžiūros puoselėtojų, yra nepakankamai laisva? Atrodo, kad šių dienų „laisvė“ tapo globalia pastumdėle, kuri miega su kiekvienu tiek su pinigingesniu ir galingesniu, tiek ir su tinginiu ar šiaip nusikaltėliu.
Visgi mes keliame klausimą apie laisvę kaip nekintančią žmogaus prigimties duotybę, tiksliai apibrėžiamą ir prigimtyje deramai išgyvenamą dalyką. Vadinasi, ir laisvų žmonių sambūvis irgi yra laisvas dėl nekintamos prigimties duoties, o ne dėl vienos ar kitos pasaulėžiūrinės mados.
Todėl tiesiog būtina išsiaiškinti, kas gi yra ta „laisvė“.
Žinia, painiava kyla iš skirtingų žmogaus prigimties ir jai savo gėrio sampratų. Juk laisvė ir yra žmogaus gėrio puoselėjimas. Įprastai skelbiamės „esą laisvi“, kai galime savu gėriu neribotai džiaugtis. Paprastai tariant, kai darom, ką norim; o norim tai, kas mums sava. Pasirinktas ar įteigtas, ar, bendriausia prasme, labiausiai priimtinas gėrio kaupimas ir yra laisvės esmė. Esame laisvi tiek, kiek galime kaupti ir kaupiame mums savą gėrį.
Vadinasi, kiek yra skirtingų kaupimo galimybių, tiek yra ir skirtingų „laisvės“ sampratų? Tikrovėje juk taip ir būna. Ar tai reiškia, kad mums taip ir nelemta išsivaduoti iš painiavos apie prigimties gėrį ir jam savą laisvę? Akivaizdu, kad laisvai pasirinkto gėrio kaupimo būdas nebūtinai atveda į prigimties tvarumą, suprask, sveikatą ir gerovę. Vieni su narkotikais laisvėdami nusibaigia, kiti renkasi sveikesnius būdus ir, žiūrėk, pasiekia ramybę ir tvarią gerovę. Taigi laisvės tikrumas visgi matuojamas žmogaus gerovės tvarumu. Prigimties neapgausi.
