Visgi išspręskime prieštaravimą: jeigu laisvė reiškiasi kaip neribota kaupimo galimybė ir pats kaupimas, tuomet laisvė negali būti ribota: jai nėra būdingas saikas; ji yra godi iš prigimties. Vadinasi, besaikis vartojimas ir godus kaupimas irgi yra pateisinama žmogaus laisvės raiška, pasireiškianti tiek pasikartojančiomis ūkio krizėms, tiek vis nesibaigiančiais karais. Kita vertus, ar galima kitokia laisvės nei gėrio kaupimas samprata? Ar neribotą kaupimą žadantis, tačiau piliečius savo kaupimo priemone ar, geriausiu atveju, kampininkais verčiantis diktatorius irgi yra teisingas išlaisvėjimo būdas? Lyg ir ne. Tai kas yra ta laisvė ir deramas laisvų žmonių bendrabūvis – demokratija, kurios taip godojame?
Kaip jau ir tarėme, susižinojimas ir susibuvimas su žmogaus prigimtimi ir būdinga savastimi sutelkia laisvės tvarumą. Todėl laisvės pažinimo siekimas neišvengiamai mus atveda prie klausimo apie patį žmogaus prigimties slėpinį.
Apie prigimtį
Svarstymą pradėkim vėl nuo pamatinio klausimo: kaip būti ir būti gerai? Akivaizdu, kad gyvenimas yra nuolatinis įvairiausio gėrio kaupimas. Sunkiai įsivaizduojame savo gyvenimą be gerovės. Savinamės veik viską, ką tik galime įsisavinti ir sukaupti į mielą kertelę. Šitaip galime nusakyti ne tik medžiaginių gėrybių vartotojo gyvenimo būdą; bet ir visą žmogiškąjį būvį.
Būtis pasireiškia kaip gerovės pažado viltis; pažado, kuris mus skatina savojo gėrio kaupimui.
Tykiame vienuolyne Dievą garbinantis neturtėlis vienuolis irgi kaupia. Jis teikia garbę Dievui ir viliasi sukaupti šventumo saiką Amžinojo gyvenimo vardan. Vargiai ant duonos kriaukšlės skatiką sukrapštantis tapytojas irgi yra laimingas, patirdamas palaimingą grožio jausmą, kuris aną apima tapymo metu. Tiek malda, tiek ir kūryba plačiąja prasme irgi yra gėrybinga prigimties sklaida ir, todėl, gerovės kaupimas.
Būtis pasireiškia kaip gerovės pažado viltis; pažado, kuris mus skatina savojo gėrio kaupimui. Žmogus nuolat ieško pilnatvės. Žmogus tiesiog negali būti be jam būtinų pilnatviškų patirčių. Žmogaus prigimties sandaros pamatas yra gerovės viltis. Šios vilties išsipildymo žmogus įnirtingai siekia visą savo gyvenimą. Todėl žmogus nuolat savęs klausia: kaip kuo ilgiau galėčiau išbūti sotumo būsenos? Koks kaupimo būdas yra tvariausias ir pilnatviškiausias? Klausimas kyla iš pačios prigimties gelmės, nes žmogus negali nesiekti pilnatvės. Kitaip tariant, ieškome, kaip būti štai tokiu pačiu žmogiškiausiu būdu?
Kiekvieną akimirką siekiame įsibūti, nes gyvastį kankina nyksmo ir mirties baimė. Žmonės yra itin imlūs bet kokiam žinojimui ir bet kokiam gyvenimo būdui, kuris pasirodo geriausiai maldinantis skausmingą nebūties netikrumą. Tikime bet kokia žinia ir bet kokia pasaka, – kad tik išvengtumėme skausmingo netikrumo ir mąslaus visagriausmio klausimo – ar tikrai tai yra Tiesa? Nes svarstymas kelia abejonę, o ši griauna tariamo žinojimo iliuziją ir išbloškia laukan iš susikurptos patogaus gyvenimo būdelės. Todėl kiekviena pastanga siekiame įsisavinti tai, kas veiksniausiai tvirtina patogų buvimo būdą ir įvairiais būdais pildo prigimčiai būtiną pilnatvės troškimą. Štai taip ir vyksta būtinasis savinimasis ir visokio gėrio kaupimas – dėl žmogaus prigimties trapumo ir nuolat gręsiančio skurdo.
Čia kyla klausimas: koks gėrio kaupimo būdas yra žmogiškiausias, tiesiantis tiesiausią kelią į prigimties kildinamą laisvę?
Save kaupdamas ir pažindamas žmogus ima pažinti Kūrėją, kuris savo kūrybos aktu įgalina žmogų būti ir kaupti save prigimčiai tapačioje savikūroje.
Išminčiai sutartinai prisako: pažink save ir sukaupk savo prigimtį. Nes tik sava sukaupta prigimtimi žmogus būva tvariai ir pilnatviškai. Taigi ir žmogui savintis privalu pirmiausiai ne išorinę gėrybę, kuri nėra jo atžvilgiu tvari (o tik piešia tvarumo iliuziją galios ir turto turėjimo pavidalais); bet tvariausią, kas žmogui yra duota prigimtyje: patį save ir savyje glūdintį būties šaltinį – Kūrėją, visa ko Įbūtintoją, viso to Tvėrėją ir viso Gėrio Šaltinį. Žmogui saviausias kaupimo būdas yra vidinio gėrio sukauptis.
Save kaupdamas ir pažindamas žmogus ima pažinti Kūrėją, kuris savo kūrybos aktu įgalina žmogų būti ir kaupti save prigimčiai tapačioje savikūroje. Tokiu būdu žmogus ima save vertinti ir savimi pasitikėti kaip kuriančiu gėrio šaltiniu. Štai tokioje prigimčiai savoje savikūroje žmogus tampa laisvas. Nes jis pasirenka save kaip pilnatvės šaltinį. Ne ribotą pakaitalą, bet patį save. Štai tokį žmogų vadiname kilniu ir kilmingu – savo vertę kildinančiu iš begalinio prigimties šaltinio. Kokia didelė yra saviapgaulė vadinti laisve ribotų gėrybių kaupimą?
Būti ir Kurti
Prigimtinis žmogaus panašumas į Kūrėją atskleidžia žmogaus prigimties pamatą: būti reiškia kurti. Kuriantis žmogus įsisavina patį prigimties šaltinį – Kūrėją ir pats tampa gerovės šaltiniu. Kūryba čia suprantame pačia bendriausia gyvasties sklaidos prasme: savastingai būnantis žmogus įdarbina visą tai, kas jam yra duota iš prigimties. Taigi savastingai būnantis ir kuriantis žmogus yra orus. Jis nebėra tik godžiai gerovę įsisavinti siekiantis skurdžius. Jis kaupia save pačiu kūrybos aktu; o tuo pačiu kūrybingai ir deramai įsisavina tas išorines gėrybes, kurios jam yra būtinos būti oriai.
Bendrystė – prigimties būtinybė
Bendrystė yra būtina prigimties tapsmo, vadinasi, ir laisvės sąlyga. Vienas žmogus nėra laisvas žmogus.
Iš galimų išorinių gėrybių būtiniausia žmogui yra bendrystė. Bloga žmogui būti vienam. Nuo pat gimimo jis nepaliauja trokšti mylinčio artumo, siekia dėmesio, siekia būti dėmesio centre. Nes žmogus iš prigimties yra visuomeninė būtybė. Ši klasikinė filosofų įžvalga dera su pačio Kūrėjo priesaku žmonijai: Mylėk savo artimą kaip save patį. Susibuvimas su kitu žmogumi žmogui yra būtinas. Net atsiskyrėlis vienuolis maldoje susibūna ne tik su Dievu, bet ir su visa gėrio stokoje skurstančia žmonija. Bendrystė yra būtina prigimties tapsmo, vadinasi, ir laisvės sąlyga. Vienas žmogus nėra laisvas žmogus. Tikrai laisvu žmogus tampa tik darniuose santykiuose su jam savais žmonėmis.
Sambūvis ir laisvė
Iš čia galime daryti išvadą, kad žmogus pagal prigimtį deramai būna tik orių, kuriančių (arba, plačiąja prasme, dirbančių) žmonių bendrystėje. Tokių žmonių visuomenė tarpsta kaip vertai besiskleidžiančių asmenų bendrija. Čia siekinys „vertai dirbti / kurti“ tampa oraus pilietinio būvio sąlyga ir visuomenės norma.
Vadinasi, vertas bendrabūvis tarpsta kaip nuolatinio asmens įgalinimo vertai sklaidai pastanga (subsidiarumo principas), o kartu ir visuotinai išgyvenama bei branginama bendrystė. Žmonių tarpusavio dvasinis bei apčiuopiamas susietumas tampa išgyvenamas kaip bendras gėris, kuris, kaip jau atskleidėme, iš prigimties yra būtina prigimties sklaidos sąlyga.
