Vadinasi, laisvė tampa išgyvenama kaip prigimtinės asmens sklaidos ir darnos visuomenėje visuma. Laisvė kaip begalinio kaupimo galimybė skleidžiasi ne godumu išorinėms gėrybėms, bet savo neišmatuojamo prigimtinio orumo, neribotos kūrybinės sklaidos ir augančios bendruomenės visumos tvirtinimu. Tik tokią pagal žmogaus prigimtį tarpstančią visuomenę vadinčiau laisva, oria ir tikrai demokratiška. Čia bendrabūvio institucijos yra bendrabūvio įgalintojos (o ne valdytojos), stropiai tarnaujančios piliečiams. Ori demokratija remiasi dorybe, t.y. charakterio galia. O beatodairiškas išorinių gėrybių lyg kad būtinųjų žmogui verčių vaikymasis tėra tvarumo iliuzija, žlugdanti pačią demokratiją. Šią žlugdymosi dramą Vakarų pasaulyje mes kaip tik stebime.
Nedarnūs sambūviai
Jeigu valstybę valdo vartojantys, ne ją kuriantys žmonės, tuomet tokie tikrai kurps gerbūvį žemiškojo rojaus iliuzijos vedini. Tokiam “rojui” yra būdingi turto nusavinimo mechanizmai su painia mokestine sistema, sudėtingos visuomeninio gyvenimo procedūromis, kurios suvaržo laisvų piliečių raišką ir sambūvį.
Prieš kelias dešimtis metų patyrėme tironišką žemiškojo socialistinio „rojaus“ statybą. Dabar gi ir vėl patiriame, kaip mūsų vakarietiška „liberalioji“ demokratija smarkiai palinko į iliuzinių gerovės modelių, stingdančių piliečio laisvę ir galią kurti, kurpimą. Paradoksalu, bet socializmu demokratiją sargdina pats kapitalizmas. Nors vertės, taigi, ir kapitalo kaupimas yra būtinas žmogui, tačiau prigimčiai nedarnus kaupimas žlugdo prigimtines galias ir buldozeriu sustumia žmones į neįgalių išlaikytinių fermas.
Kaip tai vyksta? Godžiai kaupiantis kapitalistas, gausiai kredituodamas, kuria sau vartotojų rinką. Įnirtingai skiepijamas išorinių gėrybių kaupimo būtinumas moraliai sargdina žmogų žemiško rojaus iliuzija. „Gerai būti“ ima nebesutapti su prigimtiniu priesaku „būti oriai“, taigi, kurti. Piliečių visuomenė susiskaldo į du lygiagrečius pasaulius: gerovės reikalaujančius išlaikytinius ir jų globėjus, valdomuosius ir valdančiuosius. Kitaip ir įprastai tariant, piliečius ir valstybę. Valstybė tampa „šventa karve“, kurios pagrindinis uždavinys – išlaikyti „socialinę piliečių gerovę“. Tokia valstybė spėriai tampa galios manipuliacijomis grįsto politinio turgaus įkaite ir nuosekliai ima klimpti į moralinius kompromisus bei į dideles finansines skolas.
Sprendimas su tvaria išeiga Atėnams ir visai Europos Sąjungai yra vienas ir vienintelis: išsižadėti amoralių bei nedarną sėjančių nuostatų.
Šiuolaikinių Atėnų demokratijos korupcija yra puikus pavyzdys. Neatsakingai gerovę kaupiančių vartotojų finansavimas buvo vykdomas, viena vertus, neatsakingu kaupimu susirūpinusių kapitalistų, kita vertus, žemiškojo rojaus iliuzija besivadovaujančių ES biurokratų. Socializmas ir kapitalizmas čia plovė vienas kitam rankas. Dabar stebime ilgai dar nesibaigsiančią tragikomediją: išlaikytiniai graikai įnirtingai teigia turį teisę į „žemiškąjį rojų“, kurį jiems kūrė tie patys neatsakingi kapitalistai ir biurokratai. Juk toks susitarimas... tai kodėl nenurašo skolų, kad pradėtume žaidimą iš naujo?
Sprendimas su tvaria išeiga Atėnams ir visai Europos Sąjungai yra vienas ir vienintelis: išsižadėti amoralių bei nedarną sėjančių nuostatų ir grįžti prie tvariųjų demokratijos pamatų, kurie buvo padėti tuose pačiuose Atėnuose. Esu įsitikinęs, kad toks siūlymas jau nėra vienišo filosofo balsas tyruose. Tai – nesunkiai suvokiama būtinybė. Antraip, kita kaupimo krizė sužlugdys Vakarų demokratiją galutinai. O mūsų sostinėse įsiviešpataus islamistų ir putinistų pasaulio ordos. Jos yra labai panašios.
Lietuva turi puikią galimybę ir tikrai gali nebeiti nykstančios demokratijos keliu, o imtis toliau kurti savo demokratiją ant tvaraus oraus piliečių sambūvio pamato. Turime visas prielaidas. Tereikia atsigręžti į tai, kas yra sava. Sava tapatybė yra asmens ir bendruomenės laisvės pamatas. Štai čia ir vėl turime paklausti iš esmės: kokie veiksniai lemia Lietuvos piliečių telkimasis į savistovią Tautą? Ar tie veiksniai veda į orios demokratijos ant klasikinių pamatų sukūrimą?
