Damilė Martinaitytė, Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ dalyvė, kartu su ansambliečiais ir kitais delegacijos nariais liepos pabaigoje vyko į Krasnojarsko kraštą – Sibirą.
Tai nebuvo „Misija Sibiras“, tačiau kažkas panašaus – projektai „Lietuvos šimtmečio ambasadoriai: kartu mes Lietuva“ ir „Negrįžusiųjų atminimui“. Projektų tikslas – tremtinių ir politinių kalinių kapų ir palaidojimo vietų tvarkymas
Savo įspūdžiuose apie kelionę mergina jautriai aprašė vieną akimirką, kai visi kapinėse stovėjo merkiami lietaus: „Vienišas Lietuvos lopinėlis neaprėpiamoje taigoje. Jame nesiilsi tavo giminaičiai, tu čia atvykai savo noru.
Begiedant lūžta balsai ir atrodo, kad po verkiančiu dangum visiems mums plyš širdys. Esi savo tautos istorijos liudininkas.
Tai, ką girdėjai giminaičių pasakojimuose, skaitei istorijos vadovėlyje, girdėjai tremtinių dainose, dabar pasirodo ne kaip labiau beasmenis faktas, bet kaip intensyvių išgyvenimų viesulas, įsukantis tave patį į istorijos tėkmę.
Ir gal tik dabar tikrai pašiurpsti nuo minties, kad šitie didžiuliai kryžiai, po jais dūlantys palaikai, aštrus plaktuko, kalančio Dievo mūkelę, ciksėjimas ir virš kapų išsišovusios pušys – tavo šeimos istorijos dalis. Tai – nuoga, gąsdinanti realybė.“
Akmeniniai amuletai iš Lietuvos akmens
Tiesa, Damilė vėliau patikslino – nors ji ir neturi tiesioginio ryšio su minėtomis kapinėmis, tačiau netoliese šiose vietose yra gimęs jos tėvas – žymus Lietuvos liaudiškų instrumentų meistras Albertas Martinaitis.
Kažkur Sibire mirė taip ir nespėjęs grįžti į Lietuvą jos prosenelis Kazys Eitmantis: „Tai mano tėčio senelis. Apie jį Orešnoje kaime skaičiau ir pranešimą „Parėjęs namo gailiai verkė“. Pavadinimas – mįslė apie smuiką. Prosenelis buvo muzikantas.
Tėtis pasakojo, kad per trėmimus į jo šeimos namus įėjus pareigūnams, įsakius staigiai susikrauti daiktus, prosenelis apsikabino savo smuikelį, atsisėdo ant lovos ir laukė.
Mano tėtis pats gimęs jau Sibire 1953 m. Ukaro kaime, Krasnojarsko srity. Vienintelis dalykas, kurį prisimena iš tremties, yra senelio smuikas. Tėtis pasakojo, kad senelis pasisodinęs vaikus sakydavo, paklausykit, pagrosiu, kaip smuikas verkia. Ir tada jam užgrojus visi vaikai verkdavo. Tada grodavo, kaip juokiasi, ir visi vaikai juokdavosi.
Jis pats norėjo grįžti į Lietuvą, bet traukiny mirė. Niekas nežino, kur jo kapas, bet kapinėse Maironių kaime, prie Kelmės, tėtis yra pastatęs paminklą – akmenines skulptūrėles, vaizduojančias jo senelius.
Prosenelis labai nagingas buvo, pats namą pastatė šeimai, gamino visokius namų ūkio rakandus, muzikos instrumentus kaimo kapelai, Užgavėnių kaukes.
Visa tai pereina iš kartos į kartą, ir, nors savo prosenelio niekada nepažinojau, jaučiu, kad jis man labai artimas. Gal dėl to, kad tėtis užsiima tais pačiais dalykais, kaip ir jo senelis. Meistrauja liaudies instrumentus, užsiima kalvyste, daro įvairius gaminius iš akmens, žaislus vaikams medinius.“
Gaima sakyti, kad Damilės tėvas „pastatė“ savo artimiesiems bei visiems tremtiniams paminklą ir Krasnojarske. Jis prigamino daug amuletų – akmeninių paukščiukų ir kryželių, kuriuos gavo dovanų vietos lietuviai.
Vienas akmeninis kryželis buvo pakabintas lietuvių kapinėse, ant didelio medinio kryžiaus. Šios kapinės buvo atrastos tik prieš trejus metus, o „Misijos Sibiras“ dalyviai jas buvo kruopščiai sutvarkę.
Kai įprastos dainos suskamba kitaip
Kas įstrigo labiausiai jaunai lietuvei studentei Krasnojarske ir Sibiro platybėse? „Tremtinių dainos ir „kantičkinės“ giesmės, kai jas dainuodavom per repeticijas, ar šiaip kada, atrodė tiesiog labai liūdnai gražios. Sibire pajaučiau visą jose slypinčių išgyvenimų virtinę.
Anksčiau tas santykis su tremtinių dainom nebuvo toks asmeniškas. Iš jų galėjai kažką sužinoti. Sibire dainuoji ir lūžta balsas. Verki. Užgniaužia gerklę, ir negali paaiškinti, kas.
Didžiulį įspūdį paliko taiga. Spygliuočių sienos, su dangum susiliejančios miglos, didžiuliai plėšrūs paukščiai, stiprus lietus. O tu atsisėdi ant plausto krašto, įmerki kojas į Manos upę ir plauki priblokštas visos šitos didybės. Kaip bebūtų gražu, jauti, kad svetima.“
Studentai lankėsi ir vietos televizijos laidoje, kur, lietuvių nuostabai, aiškiai ir be jokių išvedžiojimų įvardijo, jog Lietuva švenčia savo valstybės šimtmetį.
Lietuviai čia lietuviškai jau nekalba. Panašu, kad ir vietos katalikų bažnyčios kunigas yra lietuvis. Per pamaldas jis retoriškai paklausė – ar gimtinėje mes taip pat ryškiai prisimename, kokia mums brangi Lietuva?
Jau grįžtant namo studentų ir ekspedicijos dalyvių lūpose visai kitaip skambėjo visiems iki kaulų smegenų žinoma daina „Kur eisiu eisiu, kur būsiu būsiu, vis Lietuvos neužmiršiu“.
