„Niekada nenorėjau, kad jis būtų parduotas, nenorėjau net pagalvoti, kad jis galėtų būti kertamas. Todėl dukterėčios paprašiau paieškoti žmonių, kurie rūpinasi miškais. Pagalvojau, kad Lietuvoje tikrai turi būti miškų gelbėtojų, kurie išsaugotų šį miško plotą nuo kirtimų“, – 15min sakė V.Smailys, daugelį metų dirbęs Klaipėdos universitete. Jis tikino buvęs sujaudintas ir Punios šilo istorija.
Tikslas – atkurti sengires
Dukterėčia dėdei pranešė apie „Sengirės fondą“. V.Smailys pasidžiaugė, kad toks fondas atsirado visiškai laiku ir jo tikslai kilnūs.
Fondą įkūrė dokumentinio filmo „Sengirė“ autoriai bei visuomenininkai, sunerimę dėl Lietuvos miškų ateities.
Kertamais miškais sunerimę fondo kūrėjai renka lėšas privatiems senųjų girių sklypams įsigyti. Taip, leidžiant joms senti ir saugant nykstančių rūšių namus, bus siekiama išsaugoti senąsias girias.
Reikšminę dalį fondui skyrė dokumentinės juostos „Sengirė“ kūrėjai. Mindaugo Survilos filmas vaizduoja gyvenimą senojoje girioje: poetiškai kviečiama pasidairyti po vilkų urvus, pelėdos drevę, barsukų guolį. Įstabius vaizdus lydi girios garsai.
60 tūkst. eurų, kuriuos M.Survila uždirbo iš filmo, skirta sengire tapsiančio miško sklypo pirkimui.
Prisidėti prie fondo gali kiekvienas, dovanodamas miško sklypą arba aukodamas pinigų jiems pirkti.
Darbo stažas – įspūdingas
V.Smailys džiaugėsi galėdamas prisidėti prie šio fondo. „Mane paskatino sąmoningas supratimas, kad miškai – didelis turtas. Matome, kaip vyksta daug kirtimų Žemaitijoje. Šalikele eina miško juosta, bet pro ją matome tuštumą, iškirstus plotus“, – apgailestaudamas kalbėjo profesorius, kelis dešimtmečius vykdęs akademinę veiklą Rusijoje bei Klaipėdoje.
Buvęs tremtinys 13 metų vadovavo Klaipėdos universiteto Jūreivystės instituto Laivų mechanikos katedrai, buvo universiteto Senato pirmininkas, Lietuvos mokslo tarybos ekspertas, paskelbė apie 120 mokslinių straipsnių. Iš Girininkų Marijampolės apskrityje kilęs V.Smailys mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje kartu su pirmuoju atkurtos Lietuvos vadovu Vytautu Landsbergiu. Toje pačioje klasėje mokėsi ir Nepriklausomybės akto signataras Aloyzas Sakalas.
1952-aisiais į Krasnojarską, Sibirą, paskui tėvus ištremtas V.Smailys ten baigė Technologijų universitetą, Sant Peterburge Centrinį dyzelių mokslinių tyrimų institutą, kur liko dirbti mokslo darbuotoju ir vadovauti laboratorijai.
„Mano darbo stažas – net 65 metai. Dabar esu pensijoje. Pensija, kurią gaunu, mane tenkina. Galiu sau leisti įteikti fondui tokią dovaną“, – sakė V.Smailys.
Seserys sumanymą sveikino
Fondui jis dovanojo miško sklypą Žalgirės miške, Pažėrų kaime, Kauno rajone. Šį sklypą V.Smailio šeima gavo, kai buvo grąžinama žemė. Iš tremties grįžusiems Smailiams visos žemės grąžinti nebuvo galima, todėl buvo grąžintas miško plotas. Jį paveldėjo 6 asmenys. V.Smailys iš keturių išpirko dalis, šeštosios paveldėtojos nepavyksta sutikti, ji emigravusi. Iš viso „Sengirės fondui“ bus padovanota 1,5 hektaro.
„Iš tiesų į tą sklypą patekti nėra paprasta. Jis yra vidury masyvo ir prieiti prie jo nėra lengva. Tai mišrus miškas, kiek daugiau lapuočių: skroblų, klevų, drebulių, liepų, pavienių ąžuolų. Tinka sengirei“, – teigė profesorius.
Seserys, išgirdusios apie tokius planus dovanoti sklypą, apsidžiaugė.
Tarp Klaipėdos ir Varnių dienas leidžiantis pensininkas tikino, kad nepagalvojo, jog sklypas turėti pereiti paveldėtojams. „Su niekuo tokių veiksmų nederinau, manau, kad nesu niekam skoloje, kiek galėjau padėjau, o šitą sklypą dovanoju“, – teigė pašnekovas.
Anot jo, miškai – ir mūsų istorijos dalis. Čia partizanai kūrė savo slėptuves. „Statistika rodo, kad miškingumas Lietuvoje didėja, bet tas didėjimas tik „virtualus“, matome, kad kertami ištisi plotai“, – apgailestavo V.Smailys.
