Mini vien privalumus
Net keli įrašai apie tai, kokią naudą Lietuvai atnešė priklausymas Sovietų Sąjungai, prieš mėnesį pasirodė vienoje paskyroje socialiniame tinkle „Twitter“.
Visi iliustruoti kažkokios knygos puslapių kopijomis. Pačiame pirmame įraše nurodyta tik galimai jos autoriaus pavardė (Bonosky’s) ir tikriausiai išleidimo metai (1992-ieji).
-
Politologė Ainė Ramonaitė: „Žmonės jau spėjo primiršti sovietmečio absurdą“
-
Praeities mitai ir tikrovė: kokios buvo veiklos galimybės okupuotoje Lietuvoje
-
Naujas kolektyvinių traumų įveikimo etapas: baik virkauti, Cvirka!
-
Panirę prisitaikymo kasdienybėje: filosofė N.Putinaitė apie gyvenimą režimo sąlygomis
Tais metais iš tiesų pasirodė JAV žurnalisto ir rašytojo Phillipo Bonosky’io knyga „Velniai gintare: Baltijos šalys“ (Devils in Amber: The Baltics), tad greičiausiai demonstruojama dalis jos teksto.
Viename iš vėlesnių įrašų ne tik patvirtinta, kad remiamasi šia knyga, bet ir pateikta nuoroda į jos kopiją.
Remdamasi šiomis ištraukomis „Twitter“ vartotoja aiškina, esą nepriklausomos (tai nepriimta kaip neginčijamas faktas) Lietuvos ekonomika 1940 m. buvo stipriai kontroliuojama užsienio kapitalo.
„Be SSRS Lietuva niekada nebūtų išsivysčiusi kaip greitai“, – čia pat cituoja knygą ji.
Toliau moteris pasakoja, esą darbininkai iš visų SSRS kampelių atvyko į Lietuvą padėti ją atstatyti po karo, o „kolosalios Sąjungos investicijos transformavo atsilikusią agrarinę šalį į pramonės galiūnę“.
1989 m. Lietuva esą gamindavo 88 kartus daugiau pramonės prekių nei 1940 m. „Tokia plėtra leido siekti kitų ambicingų tikslų, pavyzdžiui, įdiegti šalies ūkio automatizavimo sistemą ir iki 2000 m. aprūpinti kiekvieną gyventoją nuosavu butu“, – teigiama viename iš įrašų.
Taip pat skaitykite: Istorikas paaiškino, kiek iš tiesų kainavo „nemokami“ butai SSRS
Nuo 7-ojo deš. vidurio iki 9-ojo deš. pabaigos lietuviai esą suvartodavo daugiau iš kitų SSRS teritorijų importuotų produktų nei leido jų pajamos.
„Kolonijinis modelis“
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docento A.Jakubčionio žodžiais, tokie teiginiai atitinka legendą, kad gyventi Sovietų Sąjungoje buvo geriau.
Pavyzdžiui, naratyvas, esą nepriklausomos Lietuvos bankai priklausė užsieniui. „Lietuvoje veikė savi bankai! – taip kalbėdamas su portalu 15min į teiginius „Twitter“ sureagavo istorikas, kurio viena iš mokslinių tyrimų sričių yra naujausių laikų Lietuvos istorija. – Buvo galvojimas, kad Lietuva buvo išnaudojama Vakarų šalių ir tik socializmas ją visiškai išlaisvino.
Lietuva turėjo savo bankų sistemą. Buvo Žydų bankas, Vailokaičio bankas (signataro Jono Vailokaičio įsteigtas Lietuvos ūkio bankas – red. past.).
1940 metais jie visi buvo nacionalizuoti ir įkurta Visasąjunginio banko Lietuvos respublikinė kontora. Tai geriau turėti savus bankus ar būti Sovietų Sąjungos banko kontora?“
SSRS pramonę kūrė iš ideologinių sumetimų, nes, anot pašnekovo, pirmiausia buvo sakoma, kad socializmas yra industrializacija.
„Greitai ėmė aiškėti, kad Lietuvoje darbininkai dirba daug geriau nei SSRS apskritai.
O tada klausimas paprastas – kodėl Lietuvoje imtos kurti pramonės šakos, kurioms čia nebuvo žaliavų? Kiek kainuoja atvežti geležį iš Uralo ar dar iš kažkur?
Lietuvoje buvo didesnis darbo našumas, labiau kvalifikuota jėga, geresnis požiūris į darbą apskritai. Tad ekonominiu požiūriu geriau šičia kurti tas pramonės šakas“, – dėsto istorikas.
Kokia mūsų šaliai buvo iš to nauda? „Lietuvoje pastato keturis chemijos fabrikus. Kėdainiai, Jonava, Kaunas, Vilniaus plastmasės gamykla. Na, ir kas? Juk jos nuodija kraštą. Jei kas atsimena anuos laikus, kai važiuodavo pro Kėdainius, jau vasarą eglių spygliai būdavo nubyrėję. Nes buvo cheminis užterštumas. Tai čia nauda Lietuvai tokia pramonė?“, – primena jis.
A.Jakubčionis sakė, kad Lietuvoje buvo išvystyta maisto pramonė, tačiau produktų trūko. Mat šios prekės buvo išvežamos į kitas SSRS vietas.
Kiekvienai ją sudarančiai respublikai buvo nustatytos maisto ir žemės ūkio produktų pristatymo normos. Tuo vadovaujantis maisto produktai buvo išvežami kitur. Kitaip tariant, Lietuva perdirbdavo savo išaugintus produktus, bet jie būdavo išvežami.
„Tai juk kolonijinis modelis. Visos kolonijinės valstybės taip darydavo, – komentavo pašnekovas. – Kalbėti, kad tai buvo nauda Lietuvai… Jei būtų naudos, bent maisto prekių parduotuvių lentynos Lietuvoje būtų buvusios pilnesnės.“
Butas – po 20-30 metų
Istorikas, vertindamas kai kurių žmonių nostalgiją sovietiniams laikams, siūlo atsižvelgti į svarbų aspektą – jų amžių anuomet. Todėl jis sukritikavo apklausas, per kurias domimasi, ar gyventojai ilgisi sovietmečio. Esą reikia klausti ne šiaip „sauso klausimo“, o įvertinti, kokio amžiaus respondentas.
„Kas jaunystėje buvo gražu, senatvėje darosi viskas neigiama. Imkime tą, kuriam 1970-aisiais buvo 20 metų.
Kaip dvidešimtmečiui atrodo ateitis? Jis yra jaunas, gražus, jis mano, kad ir merginos gražesnės. Kokius jis rūpesčius turi? Tik gyventi ir džiaugtis jaunyste. Vaistai tokiam jaunikaičiui išvis nerūpėjo. O jei apskritai rūpėjo vaistinė, nebent prezervatyvą ten nusipirkti. Taip, jų buvo, bet labai prasti.
Taip pat skaitykite: Jei sovietmečiu būtų eurai: 22 tūkst. eurų už „Moskvičių“, 3 tūkst. eurų už televizorių
Paskutiniais sovietmečio metais buto reikėjo laukti 20-30 metų. Pasakykite tam, kuris nusiperka butą išsimokėtinai, kad gaus butą po 20 metų. Ir paklauskite, ką jis mano, – ar dabar geriau gyventi, ar tada?
Kiek žmonės turėjo automobilių? Dabar keikia: užsikimšusios visos gatvės, visur kamščiai, kamščiai, kamščiai… Geriau neturėti automobilio, kaip iš esmės sovietmečiu buvo, ar turėti tiek, kad gatvės užsikimštų? Tai kada gyvenimo lygis yra aukštesnis?
Autobusai buvo perpildyti. Visą laiką atsimenu nelabai gražų anekdotą. Keleivis sako: „Mergaite, pasislinkite, noriu išlipti“. – „Aš jau dvi stotelės, kaip ne mergaitė.“
Taip pat skaitykite: Kaip suprasti: naudoti automobiliai sovietmečiu kainavo daugiau nei nauji
Vienu metu Kaune atsidarė „Žiguli“ pardavimo centras. O šiaip iki kokio 8-ojo deš. pabaigos automobiliai buvo perkami Maskvoje ar dar kitur. Lietuvoje jokio automobilių prekybos salono nebuvo“, – argumentus žeria istorikas.
Išleisdavo visą atlyginimą
A.Jakubčionis priminė sovietmečiu populiarų terminą „išmesti“, pavyzdžiui, apelsinų ar mandarinų prieš Naujuosius: „Kas geriau – visus metus valgyti įvairius vaisius, kurių tais laikais net pavadinimų nežinojome, ar gauti per metus vieną mėnesį apelsinų arba mandarinų? O kokios eilės būdavo…
Kokie žali ir neskanūs buvo bananai, juos reikėdavo nokinti po dvi savaites.
Deficitas – žirneliai ir tirpi kava. Jėzusmarija… Jei prieš Naujuosius „išmesdavo“ tų žirnelių, eilės nusidriekdavo begalinės. Dabar nuėję į parduotuvę suskaičiuokite, kiek yra žirnelių rūšių. Ir vėl aiškinti šituos dalykus… Aš nesuprantu.
Pinigų iš piniginės net neišimdavau – kurių velnių, vis tiek per mėnesį visus išleidi.
Arba aiškina, kad viskas buvo pigu. Tai ir vidutinis atlyginimas darbininko buvo 80 rublių, inžinieriaus – 120 rublių. Apskaičiuokite to meto kainomis, kiek tas žmogus turėjo taupyti, kad sutaupytų automobiliui. Kai pradėjau dirbti, gaudavau 98 rublius. Pinigų iš piniginės net neišimdavau – kurių velnių, vis tiek per mėnesį visus išleidi.
Taip pat skaitykite: Pinigai SSRS: jų buvo, bet kai kurių prekių tekdavo laukti dešimtmečius
Atlyginimas buvo tokio dydžio, kad viską ir išleisdavai. Sutaupyti buvo didžiulė problema, ypač jauniems, kurie pagal paskyrimus pradėdavo dirbti. 23 metai, visko norisi, buto nėra, nuomotis reikia, bendrabutį gausi, negausi… Maitiniesi valgykloje.“
Brangiausios – labiausiai atskiestos
Pašnekovas prisiminė ir oficialius nurodymus dėl maisto. Pavyzdžiui, valgyklose iki 60 proc. kotletų sudėties buvo duonos ir batono gaminiai.
Tie, kurie Nepriklausomybės sulaukė jau ne visai maži, tikriausiai pamena vaisių ir daržovių parduotuvėse stovėjusias apversto kūgio formos talpas su įvairiomis sultimis. Jų buvo galima išgerti vietoje – pardavėjos įpildavo į stiklinę.
Dokumentuose užfiksuota, kad jos skiestos, net buvo nurodyta, kiek vandens į kurios rūšies sultis pilti, kad klientai to nepastebėtų. Mažiausiai buvo skiedžiamos tirščiausios – pomidorų, slyvų sultys. Jas praskiedus kiek daugiau iškart galima pajusti.
Taip pat skaitykite: Galimybių pasą prilygino sovietmečio valgykloms: istorikas paneigė mitą
Daugiausiai vandens buvo pilama į vynuogių sultis (ironiška, kad jos buvo ir brangiausios – kainavo 20 kapeikų, palyginimui mokyklinis sąsiuvinis – 2 kapeikas, degtukų dėžutė, stiklinė gazuoto vandens be sirupo – 1 kapeiką, ledai vafliniame indelyje – 15-20 kapeikų). Taip pat – obuolių, kurias geriant sunkiau suprasti, ar atskiestos.
Čia galima rasti ilgą įvairių maisto produktų ir daiktų kainų sąrašą.
„Vandens – vidutiniškai po 10 proc. plius nuo kiekvienos stiklinės nusukama nepripylus jos pilnos. Piktnaudžiavimai buvo net iki tokio lygio. Bet tai ką – kai gerti nori jaunystėje, išgeri ir viskas tvarkoj“, – apibendrino A.Jakubčionis.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
