Šventosios pagrindinės mokyklos auklėtinės Gabijos Petrauskaitės tekstas buvo pripažintas vienu iš geriausių rašinių. Lietuvos atstovei už sukurtą laišką atiteko bronza.
Šių metų epistolinio rašinio konkurso tema buvo „Parašyk laišką, kuo brangus vanduo“. Trylikametė G. Petrauskaitė savo laiške krikštamotei aprašė tiek lietaus lašelių muziką, tiek vandens stokojančių planetos gyventojų patiriamus sunkumus. Pati prie jūros gyvenanti moksleivė tikino labai apsidžiaugusi tokiu geru jos darbo įvertinimu.
42-ą kartą rengtame epistolinio rašinio konkurse šiemet dalyvavo apie 1,5 milijono moksleivių iš 60 šalių.
„Konkurso tema man buvo labai artima, nes gyvenu Šventojoje, visai šalia Baltijos jūros. Savo laišku kviečiau žmones atkreipti dėmesį į Baltijos jūros taršą, nes noriu, kad vanduo būtų labiau mylimas ir tausojamas“, – sakė G. Petrauskaitė.
Pirmąją vietą tarptautiniame epistolinio rašinio konkurse laimėjo 15-metis čekas Danielius Korčakas, adresavęs savo laišką Oderio upei, tekančiai per Čekiją, Lenkiją ir Vokietiją. Antroji vieta skirta 14-metei Nazifai Farhat Hye iš Bangladešo, kuriai vanduo atrodo brangesnis už deimantus.
42-ą kartą rengtame epistolinio rašinio konkurse šiemet dalyvavo apie 1,5 milijono moksleivių iš 60 šalių. Lietuvoje nacionaliniame konkurso etape dalyvavo per šimtas šalies mokyklų, kurios bendrai pateikė 120 darbų.
Tarptautinį jaunimo epistolinio rašinio konkursą nuo 1971-ųjų rengia Pasaulinės pašto sąjungos Tarptautinis biuras kartu su Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija UNESCO.
Lietuvoje epistolinio rašinio konkursą organizuoja AB Lietuvos paštas kartu su Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centru. Konkursą remia Susisiekimo bei Švietimo ir mokslo ministerijos.
| Gabijos Petrauskaitės laiškas | ||
|
Mylima krikštamote Inga, dėkoju už laišką. Tu taip įdomiai parašei apie savo vaikystės kaimą – skaičiau tartum knygą. Aš, žinoma, dar nemoku taip gražiai reikšti savo minčių, bet vis tiek džiaugiuosi, galėdama pasidalinti jomis su tavimi. Dabar lauke šnara lietus. Daugybė iš dangaus byrančių lašelių švelniai barbena į langą, teška nuo stogo, cinksi į palangę... Prisimenu F. Šopeno ,,Lietaus lašų preliudą‘‘: lietus tartum dainuoja, tartum man kažką pasakoja... Pažvelgiu pro langą – o žmonės visi su skėčiais. Žaliais, raudonais, bet kažkodėl daugiausia juodų... Visi tik skuba, veidai susirūpinę... Kažin, ar kas nors girdi šnarančią lietaus kalbą? Muziką? Bet staiga nustojo lyti, ir aš skubu atverti langą. Kambarį užlieja gaivumo banga. Pro debesies kraštelį išlindo rudeninė saulutė. Girdžiu, vaikai šaukia: ,,Laumės juosta, laumės juosta!‘‘. Kai kurie praeiviai stabtelėję pasižiūri, nusišypso... Ogi danguje lyg stebuklas – septyniaspalvė vaivorykštė, saulutės ir lašelių nuostabus kūrinys! Pasičiupusi lapą, akvarelinių dažų, neiškenčiau nenupiešusi. O piešdama galvojau: kokie galingi tie mažyčiai vandens lašeliai!.. Menininkai: ne tik dangų papuošė, bet ir spindinčiais brangakmeniais padabino medžių lapus, į pievą tartum mažų veidrodėlių pribarstė. O kokie darbininkai: švariai išplovė gatves, nublizgino namų stogus... Palaistė miškus, ir iš po žalių samanų tikriausiai jau kalasi mažytės grybų galvytės. Antai net upė, kurios vingį regiu pro langą, ištvino: vos telpa krantuose. Saulėje viskas švyti, tviska... Ką darytų Žemė be jūsų, vandens lašeliai? Kas gi pavasarį atgaivintų augalėlių daigelius, kas padėtų motulei Žemei sužaliuoti, užauginti derlių? Kas džiugintų mūsų akis žiemą, kuomet jūs virstate švelniomis balto sniego žvaigždutėmis – tartum būriai angelų jas barstytų iš dangaus... O juk iš tų mažyčių vandens lašelių sudarytas visas pasaulio vanduo: upės, ežerai, jūros ir vandenynai. Ir kiek dar vandens gyslų po žeme, tai tartum jos kraujas, be jo Žemelė būtų kaip negyvas akmuo: nebešlamėtų medžiai, nebežaliuotų pievos, nečiulbėtų paukšteliai, negalėtų gyventi niekas – nei maža skruzdėlytė, nei stirnelė, nei gėlytė, nei žuvelė, nei mes, žmonės... Mokykloje žiūrėjome filmą apie vandenį. Sužinojau, kad pasaulyje net pustrečio milijardo žmonių kenčia vandens trūkumą, o dėl geriamo vandens stygiaus kasmet miršta net aštuoni milijonai... Dėl atmosferos užterštumo keičiantis klimatui, senkant upėms, vandens trūkumas gresia daugeliui pasaulio šalių. Ypač kenčia Afrika... Pagalvojau, teta Inga, kad mes laimingi: mums vandens nestinga. Turime Baltiją, upių tėvu vadinamą Nemuną, daugybę sraunių upelių, ežerų, šaltinių, šulinių. Net mažiausiame Lietuvos kaimelyje yra vandens bokštai.... Galime kiek panorėję gerti, maudytis, skalbti... Lietuvoje yra ir gydomojo mineralinio vandens telkinių: prie jų pastatytos sanatorijos. Mažame mūsų pajūrio miestelyje yra ir upė, ir du upeliukai ir net keturi šaltiniai! Tačiau vandenį gerti galima jau tik iš dviejų, kiti du žmonių nebelankomi, nes šalia jų – lentelės su užrašu: ,,Vanduo užterštas‘‘. Ir mokykloje, ir namie aš nuolat girdžiu, kad būtina taupyti vandenį. Nesuprasdavau, kodėl jis toks brangus, kol su klase nenuvažiavome į įstaigą ,,Palangos vandenys‘‘. Buvau apstulbusi, kai pamačiau, kiek sudėtingų įrenginių, technikos, žmonių triūso reikia, kad turėtume švarų geriamąjį vandenį, kad būtų išsaugotas upių, požeminių vandens gyslų švarumas. Mano širdžiai, teta Inga, labai brangi yra jūra. Be jos negaliu ištverti nė dienos: čia gaivus oras, čia bangos, čia gintarėliai, nuostabiausi akmenėliai ir kriauklytės, čia gausybė įdomiausių paukščių... Čia vasarą maudausi, čia laukiu grįžtančio iš darbo savo tėvelio – žvejo jūreivio. Neseniai visa mūsų šeima plaukėme laivu. Nutolę nuo kranto, išmetėme inkarą, apsirengėme nardymo kostiumais ir šokome į vandenį. Išvydau neregėtą vaizdą: aplink mane sukiojosi daugybė įvairiausių žuvelių: oranžinių, geltonų, žalsvų, net raudonų... O netoliese paslaptingai dunksojo seniai nuskendusio žvejų laivelio likučiai... Sužinojau, kad jūra graži ne tik nuo kranto, kad ir jos gelmėse – neregėtų stebuklų pasaulis... Tačiau plaukdami atgal su tėveliais kalbėjome apie labai liūdnus dalykus. Išgirdau, kad mūsų gražioji jūra turi daug bėdų. Kažkur paslaptingame jos dugne guli kraupūs konteineriai su nuodingomis medžiagomis. Jie buvo paskandinti po Antrojo pasaulinio karo. Kas bus, jeigu baisieji nuodai kada nors išsiverš į vandenį? Man pasidarė baisu: jeigu užsiterštų jūra – žūtų žuvys, vandens paukščiai, pradėtų sirgti žmonės, džiūti augalai... O kas bus, jeigu užsiterš ir geriamasis vanduo? Žinau, kad auginant derlių, laukai purškiami chemikalais, barstomos trąšos... Kad kartais būna visokių techninių avarijų, išsilieja nafta. Nesąžiningi žmonės išpila bet kur kenksmingas medžiagas: gal todėl užteršti ir tie du mūsų šaltinėliai... Štai tokiomis linksmomis ir liūdnomis mintimis – šį kartą apie vandenį, kuris mums toks reikalingas, – pasidalijau su tavimi, teta Inga, sėdėdama prie ką tik nupieštos gražiosios vaivorykštės. O danguje jos jau nebėra, ir į langą vėl beldžia lietus. Ir dabar mąstau, kad lietus – tai iš mūsų Žemės miglomis, garais pakilęs dangun vanduo. Iš kur jūs, lašeliai? Iš kokių vietų jūs rūkais nukeliavote į debesis? Ir man, teta Inga, jau atrodo, kad lango stiklu rieda ašaros. Iš dangaus... Bet, užbaigdama šį ilgą rašymą, siunčiu tau, mylima krikštamote, vaivorykštės šypseną. Iš savojo piešinio. Lauksiu tavo laiško. Su meile – Gabija |
