Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros docentas Gintaras Valiuškevičius sako, kad didelėje Lietuvos dalyje iškritus tokiam gausiam kiekiui kritulių, patvintų Neris, Nemunas, potvyniai atslinktų ir iki Vilniaus bei Kauno. Jo teigimu, didesnio potvynio galimybė ne tik pamario krašte, o ir kituose Lietuvos miestuose priklausytų ne tik nuo iškritusio kritulių kiekio, bet ir lietaus apimtos teritorijos dydžio.
„Kai kalbame apie neseniai Centrinėje Europoje vykusius dalykus, ten lietus iškrito didžiuliame plote. Jau ir šiaurės Italijoje buvo grėsmingų kritulių, Po upės baseinas smarkiai patvino. Lenkijoje lietus iškrito ketvirtadalyje ar net trečdalyje Dunojaus baseino. Tai labai didelė teritorija. Jei panašiame plote Lietuvoje kas nors panašaus įvyktų, sureaguotų ir Neris, ir Nemunas, turėtume problemų ir Vilniuje, ir Kaune“, – sako G.Valiuškevičius.
Potvyniai – ne tokie smarkūs kaip Centrinėje Europoje
G.Valiuškevičius priduria – net ir pačiu grėsmingiausiu atveju, potvyniai būtų švelnesni nei dabar Centrinėje Europoje, nes Lietuvoje nėra tokių kalnuotų vietovių.
Tai pabrėžia ir Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjas Gintautas Stankūnavičius. Jis mano, kad ypač didelių potvynių tikimybė Lietuvoje nedidelė.
„Centrinėje Europoje esančio Dunojaus aukštupys yra kalnuose, Elbės aukštupys irgi kalnuotoje vietovėje, Oderio – taip pat. Vltava, kuri teka per Čekijos sostinę, iš dalies yra kalnų upė. Jei kritulių iškrenta daug, pavyzdžiui, pusantro mėnesio norma, kalnuotoje vietovėje vanduo nespėja susigerti, greitai nubėga ir sukelia didelius potvynius“, – tikina G. Stankūnavičius.
Jo teigimu, Lietuvoje dėl gausaus lietaus gali kilti tik lokalus potvynis: „Man atrodo, kad prieš porą metų Strėvos upė patvino, kai iškritęs paros kritulių kiekis viršijo mėnesio normą. O šiaip neturime kalnų, kad vanduo greitai atbėgtų į slėnius. Potvynio banga, jei pavasarį nutirpsta daug sniego ir lyja, ateina su tokiu pavėlavimu“.
-
Čekijos ir Lenkijos pasienyje potvynis sugriovė pylimą: ir taip skęstančiai Ostravai – dar didesnė grėsmė
-
Pusę Vidurio Europos užliejusi audra skandina Vengrijos parlamentą ir be gailesčio siaubia Šiaurės Italiją
-
Pamatykite patys: 36 val. trukusio smarkaus lietaus įkalinti italai gelbėjosi lipdami ant namų stogų
-
Italijoje gyvenanti lietuvė įspėja turistus: vienas regionas dėl potvynių nukentėjo itin smarkiai
-
Europą siaubia audra Boris: Lietuvoje irgi buvo panašiai
-
Po audros „Boris“ Dunojaus upės vanduo pasiekė rekordinį lygį per dešimt metų
-
Japonijoje skaičiuojami žuvusieji per potvynius, dešimtys tūkstančių žmonių raginami evakuotis
-
Gamta Lenkijos negaili: vienur potvyniai, kitur – stichinė sausra ir 8 viesulai per dvi dienas
-
Ministrai patvirtino 14 apsaugos nuo potvynių priemonių, dauguma jų – Vakarų Lietuvai
Lietuvoje dideli potvyniai jau buvo fiksuoti
G.Valiuškevičiaus teigimu, jautriausias potvyniams lieka Nemuno žemupys ir Vakarinė šalies dalis – pajūris, Klaipėdos apskritis, Šilutė ir kiti rajonai. Tačiau ir ten nuo XX am. vidurio didesni potvyniai nefiksuoti.
Didesnėse Lietuvos upėse, pavyzdžiui Neries ir Nemuno baseinuose, dideli potvyniai taip pat fiksuoti dar praėjusiame amžiuje, tačiau juos sukėlė ne lietus, o sniego ir ledo tirpsmas.
1931 m. Vilniuje kilo bene didžiausias potvynis miesto istorijoje. Neries ir Vilnelės upėms išsiliejus iš krantų, vanduo apsėmė sostinės centrą, Katedros aikštę, miestas neteko šviesos, sugriuvo dalis namų. Potvynis laikėsi maždaug dvi savaites.
Dažniausiai tai būdavo sniego tirpsmo sukelti potvyniai. Bet neatmesčiau galimybės, kad Lietuvoje potvynius gali sukelti ir didelis kiekis kritulių.
Nemuno upėje bene didžiausias potvynis fiksuotas 1958 metais. Šiluma ir lietus greitai atitirpino Nemuną dengusią ledo ir sniego plutą, upės lygis žemupyje pakilo ir 20-30 cm viršijo apsauginių pylimų aukštį. Skaičiuojama, kad vanduo apsėmė apie 57 ha Lietuvos teritorijos.
G.Valiuškevičius sako, kad vis tik visai neseniai, 2005 m., poplūdį sukėlė net stipresnis lietus. Jis daugiausia pasireiškė Lietuvos pietų ir vakarų rajonuose, kur per kelias dienas iškrito apie 200 mm kritulių. Vandens lygis kilo Akmenoje, Šešupėje, Jūroje, Šalčioje, Merkyje. Buvo apsemtos dalis kelių kaimų sodybų, Kretingos rajone nuverstas tiltas.
„Dažniausiai tai būdavo sniego tirpsmo sukelti potvyniai. Bet neatmesčiau galimybės, kad Lietuvoje potvynius gali sukelti ir didelis kiekis kritulių. Juolab, kad kritulių intensyvumas vykstant klimato kaitai po truputį auga ir pasiskirstymas darosi netolygus. Tai reiškia, jog krituliai linkę iškristi dideliais kiekiais per trumpą laikotarpį – iškrenta iškart 3 mėnesių norma, po to 4 mėnesius nelyja“, – sako G.Valiuškevičius.
Ar Lietuvos gyvenvietės nuo didelių potvynių apsaugotos?
G.Valiuškevičiaus teigimu, ypač 1931 ir 1958 m. kilę Neries ir Nemuno upių potvyniai privertė savivaldybes stichijai pasiruošti geriau. Tačiau pagrindinėmis miestų apsaugos priemonėmis lieka upių krantinės ir pylimai.
„Miestų žemesnėse vietovėse upės yra ne veltui apkastos pylimais. Upė dirbtiniu būdu tiesiog įvaryta į krantinę, pylimai iškilę kai kur net aukščiau pastatų 1 aukšto. Tai gerai matyti ties Nerimi, prie Žaliojo tilto. Tai tokie apsauginiai barjerai, kurie istoriškai susiklostė XX am. viduryje, po 1931 m. katastrofinio potvynio. Po to buvo sutvirtintos krantinės, paaukštinti pylimai“, – teigia VU docentas.
Tačiau jis atkreipia dėmesį, kad krantinių ir pylimų aukštis bent Vilniuje nuo 1960-1962 m. nebuvo koreguotas. Mokslininkas reiškia abejonę, ar artinantis dideliam potvyniui, tarnybos galėtų sumažinti stichijos žalą.
„Oficialiai parengti planai, kokia organizacija, ką privalo daryti. Sudaryti interaktyvūs žemėlapiai, kurie leidžia iš anksto nuspėti, kokia teritorija esant tam tikram vandens lygio kilimui būtų apsemta. Jeigu meteorologai prognozuotų artėjantį cikloną su labai didžiuliu kiekiu kritulių, jau prieš kelias dienas gelbėjimo tarnybos galėtų pradėti ruoštis. Kadangi daugelyje didesnių miestų tokių potvynių seniai neturėjome, sunku pasakyti, ar tie planai iš tikrųjų sėkmingai ir būtų įgyvendinami“, – tikina G.Valiuškevičius.
Nepaisant to, mokslininkas investuoti į apsaugos nuo potvynių priemones nesiūlo: „Krantinės ir pylimai turėtų sulaikyti potvynius. O pakovoti su potvyniais, kurie kartą per 100-200 metų pasitaiko, sudėtinga. Tai įvykiai, kuriuos sunku nuspėti – neaišku, kur ir kaip vanduo išsiveržtų“.
Kai daug to vandens susirenka, nepadeda jokios priemonės.
Papildomas miestų apsaugos nuo potvynio priemones skeptiškai vertina ir G.Stankūnavičius: „Pavyzdžiui, Dunojaus baseine yra tiek daug dirbančių hidrologų. Visoje Vidurio Europoje. Tiek Vengrijoje, Rumunijoje, Austrijoje, Slovakijoje, per kurių teritorijas Dunojus teka. Jie visokių prisigalvoja programų – tiek potvynio užkardymo, tiek sausrų mažinimo. Tačiau vis tiek potvynis atkeliavo ir užsėmė dalį centrinio Budapešto, kur buvo lauko kavinės, prieplaukos. Tai reiškia, kad kai daug to vandens susirenka, nepadeda jokios priemonės“.
Vakarų Lietuvai – papildomos potvynių apsaugos priemonės
Po praėjusių metų pabaigoje Vakarų Lietuvoje kilusių potvynių, Aplinkos ir žemės ūkio ministrai patvirtino 14 papildomų apsaugos priemonių. Dėl jų į Vyriausybę šiemet anksčiau kreipėsi Klaipėdos miesto ir rajono, Šilutės ir Kretingos rajonų savivaldybės.
Aplinkos ministerijos teigimu, papildytas Nacionalinio vandenų srities 2022–2027 metų plano įgyvendinimo veiksmų planas. Jame numatytos naujos priemonės Klaipėdos miesto ir rajono, Kretingos, Kaišiadorių, Šilutės, Jurbarko rajonų ir Marijampolės savivaldybių teritorijose. Ketinama aukštinti esamus ir įrengti naujus pylimus, rekonstruoti siurblines, sustiprinti ar rekonstruoti upių krantines, tvirtinti vagas ir šlaitus, atlikti vagotvarkinius darbus, įrengti kitas papildomas apsaugos priemones.
