Sovietinės praeities nostalgija ir dabar persekioja dalį Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų. Kad „pastatytų fabrikų“ legenda nemirtų – intensyviai stengiasi ir iš numirusių prikeltas propagandos aparatas, tarnaujantis jau ne Sovietų imperijai, o Vladimirui Putinui. Tačiau G.Krūminis užsimojo skaičiais įrodyti, kad visa tai – tik mitas. Ir panašu, kad jam pavyko.
Skaičiai kalba už save
G.Krūminis daugybę laiko praleido Latvijos, Estijos ir Lietuvos archyvuose, rinkdamas ir analizuodamas finansinius duomenis. Paprastai tariant, istorikas skaičiavo okupuotų Baltijos valstybių eilutes Sovietų Sąjungos biudžete. Ne tik, kiek pinigų ir kam skyrė Maskvos valdžia – bet ir kiek pinigų pasiėmė.
Latvijos mokslininkas tiksliai paskaičiavo, kiek Baltijos šalys gavo iš Sovietų Sąjungos biudžeto ir kiek į jį įnešė.
Latvijos mokslininkas tiksliai paskaičiavo, kiek Baltijos šalys gavo iš Sovietų Sąjungos biudžeto ir kiek į jį įnešė. Pirma vinis į sovietų „pastatytų fabrikų“ mito karstą – G.Krūminio skaičiavimais, visos trys Baltijos valstybės iš tiesų buvo sovietinio biudžeto donorės, o ne jo išlaikytinės.
Atidžiai skaičiuodamas Sovietų Sąjungos injekcijas į Latviją, iš šalies pasiimamus pinigus ir rublio devalvacijos faktorius, mokslininkas nustatė, kad 1946–1990 m. Sovietų Sąjunga iš Latvijos gavo 18,8 proc. „pelno“ – būtent tiek režimo pajamos iš Latvijos viršijo lėšas, kurias okupuotai valstybei režimas skyrė iš savo piniginės.
Ir tai toli gražu ne viskas. G.Krūminis pabrėžia, kad papildomai pasverti derėtų ir karinį faktorių. Mat būtent į Raudonosios armijos pozicijų Latvijoje – o ne pramonės ar žemės ūkio – stiprinimą plaukė milžiniškos sovietinio biudžeto lėšos. G.Krūminio skaičiavimais, beveik kas penktas Latvijai tekęs rublis (arba 18,9 proc.) iš Sovietų Sąjungos biudžeto nukeliavo būtent į šią sritį.
Latvijos istoriko surinkta informacija liudija, kad analogiška situacija buvo visose trijose Baltijos valstybėse.
„Skaičiavimai griauna sovietmečiu sukurtą ir vis dar palaikomą mitą apie Sovietų investicijas Latvijoje ir kitose Baltijos valstybėse, o įrodo, kad buvo priešingai – Latvija ir kitos Baltijos šalys buvo Sovietų ekonomikos donorės“, – rašo G.Krūminis.
„Atstatė valstybes po karo“? Pirmiausiai – represijomis
Latvijos mokslininkas papildomą dėmesį skiria vienam „prie ruso buvo geriau“ aspektui – mitui, jog Sovietų Sąjunga negailėjo pinigų Baltijos valstybių ūkio atstatymui po Antrojo pasaulinio karo. Norėdamas šį mitą patvirtinti arba paneigti, G.Krūminis atskirai studijavo pokario metų biudžetus. Ir taip sovietinį mitą išsprogdino kaip muilo burbulą.
„Šiuo periodu Sovietų Sąjungos prioritetas buvo ne investicijos į pramonę, o represijos prieš tautų pasipriešinimo judėjimus ir teritorijos militarizavimas“, – konstatuojama G.Krūminio moksliniame darbe.
Beje, šiame fone Latvijos istorikas išskiria būtent Lietuvą.
Kaip labai aiškų pavyzdį, G.Krūminis pateikia Lietuvos centriniame archyve surinktą statistiką iš 1948 m. Sovietų Sąjungos biudžeto išlaidų Lietuvoje. Iš viso Lietuvoje išleista daugiau nei 1,18 mlrd. rublių. Didžiausia šio pyrago dalis (304 mln. rublių) teko Sovietų Sąjungos saugumui (MGB) – arba struktūroms, tiesiogiai atsakingoms už represijas. Antroje vietoje – prie represijų taip pat daug prisidėjusios Vidaus reikalų ministerijos išlaidos (beveik 206 mln. rublių). Armijos reikmėms – dar 172,59 mln. rublių. Šios trys išlaidų eilutės „suvalgė“ 57,7 proc. visų Sovietų Sąjungos išlaidų Lietuvoje 1948 metais.
Šie skaičiai, anot G.Krūminio, išskiria Lietuvą kitų Baltijos valstybių fone – būtent dėl represijų finansavimo.
„Lietuvoje vidaus reikalų sistemos finansavimui buvo išleista daug daugiau nei Latvijoje ir Estijoje. To priežastis – labai aktyvus tautinis pasipriešinimo judėjimas prieš Sovietų okupacinį režimą pokario metais. 1948 metais Vidaus reikalų ir Valstybės saugumo ministerijų reikmėms išleista daugiau nei pusė milijardo rublių – daugiau nei Latvijoje ir Estijoje kartu sudėjus“, – skaičiuoja istorikas.
G.Krūminis taip pat paskaičiavo, kad pačiais sunkiausiais metais, kai nacių ir Raudonosios armijos šturmų ne kartą nusiaubtas Baltijos valstybes tikrai reikėjo kelti iš karo pelenų, jos buvo melžiamos.
„Lietuvos ekonominė padėtis tiek [ankstyvaisiais] okupacijos metais, tiek pokariu buvo pastebimai blogesnė nei Latvijos ir Estijos, tačiau Lietuva taip pat sovietiniam biudžetui atidavė daugiau, negu iš jo gavo. Taigi, iš Lietuvoje surenkamų pajamų Sovietų režimas ne tik finansavo kovą su tautiniu pasipriešinimo judėjimu, bet ir išvedė dalį pinigų kitiems tikslams, už Lietuvos ribų“, – rašo G.Krūminis.
Baltijos šalys 1949 metais ne tik padengė visą karinių ir represinių struktūrų finansavimą savo teritorijose, bet ir parėmė centrinį Sovietų Sąjungos biudžetą 824 milijonais rublių.
Istoriko skaičiavimais, 1949 m. Sovietų Sąjunga iš Lietuvos gavo 159 mln. rublių daugiau, nei išleido. Estijoje šis „pelnas“ sudarė 139 mln. rublių. O Latvija tais metais buvo „pelningiausia“ tarp trijų Baltijos šalių – iš jos režimas pasiėmė net 526 mln. rublių.
„Taigi iš viso Baltijos šalys 1949 metais ne tik padengė visą karinių ir represinių struktūrų finansavimą savo teritorijose, bet ir parėmė centrinį Sovietų Sąjungos biudžetą 824 milijonais rublių“, – konstatuoja G.Krūminis.
„Pastatyti fabrikai“ ar ekonominis atsilikimas?
Savo mokslinio darbo išvadose G.Krūminis pažymi, jog iki Sovietų okupacijos gyvenimo kokybė Baltijos valstybėse buvo arti vakarietiškų standartų. Tačiau tolesnis jų ekonominės plėtros rezultatas buvo lygiai priešingas.
„Viso šalių ekonomikose sugeneruoto pelno išleidimas už Baltijos valstybių ribų ir tuo pačiu metu darytos neproporcingai didelės karinės išlaidos iš Baltijos valstybėse surinktų pajamų didele dalimi paaiškina kasmet didėjusį skirtumą socioekonominiame išsivystyme, palyginti su kitomis išsivysčiusiomis Vakarų valstybėmis“, – rašo G.Krūminis.
Visą Latvijos istoriko mokslinį darbą (anglų k.) rasite čia
A.Anušauskas: šie skaičiai dabar itin svarbūs
Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas 15min teigė, jog praėjusiame dešimtmetyje Lietuvos mokslininkų atlikta panaši informacijos analizė iš esmės sutampa su G.Krūminio pateikiamais duomenimis.
„Mes irgi panašias pagrindines nuostatas iš biudžeto buvome aprašę. Jos, sakyčiau, sutampa su Latvijos istoriko duomenimis“, – kalbėjo A.Anušauskas.
Atskirai pašnekovas išskiria vėlyvąjį okupacijos periodą, kai Baltijos šalims teko nemaža dalis Sovietų Sąjungos finansinių skolų naštos. „Pavyzdžiui, 1988–1989 metais iki 40–50 proc. biudžetą sumažindavo, nes reikėdavo dengti Sovietų Sąjungos skolinius įsipareigojimus. Lietuva finansuodavo iki 7 proc. Sovietų Sąjungos skolinių įsipareigojimų“, – tęsė jis, pridurdamas, jog tokia pati sovietinių skolų mokėtojos funkcija teko Latvijai bei Estijai.
A.Anušausko įsitikinimu, G.Krūminio pateikiama analizė ypatingai svarbi dabartiniame kontekste, kai Kremliaus propagandos aparatas vėl gaivina mitus apie sovietmečiu Baltijos valstybėse neva sukurtą gerovę.
„Ir mes galime dar aktualizuoti kai kuriuos skaičius. (...) Jeigu Rusija pati savo informaciniame kare juos aktualizuoja, mes tikrai turėsime, ką pateikti ir mūsų visuomenei parodyti“, – reziumavo pašnekovas.
