– Vilniaus Jono Basanavičiaus vidurinė mokykla naujus mokslo metu pradeda padalinta į dvi ugdymo įstaigas – pagrindinę mokyklą ir gimnaziją. Pastaroji kuriasi naujose patalpose, vis dar vyksta renovacijos darbai, jūs pati rugsėjo 1-osios išvakarėse dažote sienas. Kurtis naujoje erdvėje padeda ir moksleiviai?
– Visą praėjusį savaitgalį praleidome čia. Ne tik mokytojai, bet ir vaikai su tėvais. Organizavome didelę talką ir likau sužavėta moksleivių požiūriu, kad čia – antrieji jų namai, kad ir čia turi būti tvarkinga, gera mokytis. O dirbome viską – valėme spintas, nes iki šiol čia veikė „Vingio“ vidurinė mokykla, tad buvo palikta daug daiktų, senų vadovėlių. Su vaikais dažėme sienas, plovėme langus, grindis. Tėvai padėjo atvežti kėdžių ir suolų iš ankstesniojo mūsų pastato, kuriame dabar liko tik pagrindinė mokykla.
– Ar būsimieji gimnazijos mokiniai noriai sutiko padėti? Prieš rugsėjį jiems rūpesčių pakanka ir be mokyklos sienų dažymo.
– Ne tik būsimieji ir esami, bet ir baigę mokyklą, dabartiniai studentai. Džiaugiuosi, kad jų nereikėjo įkalbinėti, dalis patys suprato, jog vieni mokytojai nespės paruošti mokyklos rugsėjui. Taip, šių mokslo metų pradžia mums kitokia, tačiau laikausi nuostatos, kad pavargus nuo protinio darbo reikia dirbti fizinį, todėl, manau, tvarkydami mokyklą mes visi labai neblogai pasiruošėme mokslo metams ir protiniam darbui.
Prisimenu, kaip viena mano auklėtinė, devintokė, dar pavasarį pasakė – kas gali būti geriau už tai, kad mes patys savo rankomis pradedame kurti šios mokyklos istoriją. Iki gimnazijos vardo ėjome labai ilgai, per klaidžius biurokratinius šunkelius, tačiau mūsų svajonė išsipildė. Ir dabar visi kartu pradedame kurti – ne naują pastatą, o naują turinį. Mums, kaip naujai gimnazijai, reikės įrodyti, ko esame verti. Apie vidurinę mokyklą vilniečiai jau yra susidarę savo nuomonę, o dabar – naujas mūsų istorijos puslapis. Tik ateitis parodys, kokią kokybę mes sukursime. Esame pilni ryžto.
– Tačiau ta kokybė priklauso ne tik nuo mokytojų.
– Tikrai ne. Kokybė labiausiai priklauso nuo mokinių. Mokinys ir yra mokymo įstaigos indikatorius. Jeigu jam įdomu, jeigu jis nori būti šalia mokytojo, tuomet galima nuversti kalnus. Bet jeigu mokinys sėdi prigesusiomis akimis, kažką kokybiško ir kūrybingo pasiekti sunku.
– Tuomet, kas tas akis gesina arba uždega?
– Mokinį formuoja daug dėmenų, tačiau svarbiausias, mano nuomone, yra šeima. Jeigu šeimos nuostata mokymui ir mokymuisi yra pozityvi, vaiko akis lengviau uždegti, lengviau jį sudominti. Tačiau šeimoje vyrauja kitokios nuotaikos, tuomet daugiau darbo reikia įdėti pedagogui. Žinoma, paauglystėje daug lemia aplinka, kurioje esi, draugai, su kuriais praleidi laisvą laiką, tačiau ir tada šeima išlieka esminiu pagrindu, nuo kurio priklauso vaiko noras arba nenoras mokytis.
– Mokytoja dirbate 16 metų, todėl klausčiau, kaip per tuos metus pasikeitė mokinys? Ar keičiasi jo savivoka, savęs vertinimas? Galiausiai, kaip pokyčiai, kuriuos matote šalyje, atsispindi žvelgiant į mokinių klasę? Pavyzdžiui, emigracija ir mokykla.
– Emigracija sukuria kritišką moksleivio požiūrį visos Lietuvos atžvilgiu, todėl tai kartais turi įtakos ir jo mokymuisi, norui stengtis. Jeigu jo tėvai yra išvykę į užsienį, moksleivis supranta, kad šioje šalyje kažkas blogai, tad kartais jį reikia motyvuoti papildomai. Visuomenės tempas dabar toks didelis, kad net ir Lietuvoje dirbantys tėvai sunkiai randa laiko savo vaikams. Juk su vaiku reikia nuolat kalbėtis, su juo reikia nuolat būti. Mokiniai keičiasi laisvėjimo kryptimi. Labai mažėja ir beveik nyksta barjeras tarp mokytojo ir mokinio. Be to, moksleiviai tapo atviresni, nebijo atsiskleisti, pasakyti savo nuomonę, todėl su jais tik įdomiau dirbti. Daug kas kalba, kad mokiniai tampa agresyvesni, tačiau, mano požiūriu, tai priklauso nuo žvilgsnio į vaiką. Mokytojas, kaip ir bet kuris kitas suaugęs žmogus, turi mokėti matyti ne tik fasadą, bet ir tai, kas už jo.
Natūralu, kad besikeičianti visuomenė keičia ir mokinius. Jeigu šalyje daugėja atvirumo ir laisvės reikštis, tą patį matome ir mokykloje.Natūralu, kad besikeičianti visuomenė keičia ir mokinius. Jeigu šalyje daugėja atvirumo ir laisvės reikštis, tą patį matome ir mokykloje. Moksleiviai dabar labiau stebi, klausosi, vertina tėvų, mokytojų, draugų nuomonę, viską apmąsto ir susidėlioja savo. O išmokę formuluoti savo nuomonę, kartu mokosi ir ją apginti. Anksčiau klasėse būdavo tylu – mokytojas pasakė ir taškas, o dabar mokymo forma vis labiau įgauna diskusijos pobūdį, kai svarbu ne tik tai, ką sako mokytojas, bet ir tai, ką sako mokinys.
– Bet ar mokytojas vis dar išlieka autoritetas mokykloje?
– Kuo toliau, tuo sunkiau. Savaime autoritetu nebūsi. Vien tai, kad stovi prieš klasę, tavęs autoritetu nepadaro. Kiekvienas mokytojas turi savo būdus, kaip bendrauti su mokiniais. Tačiau dėmesį atkreipčiau į tai, kad žodis „autoritetas“ šiuolaikinei mokyklai nebelabai tinka. Mokytojas ir moksleivis turi bendradarbiauti, būti šalia vienas kito. Jei dirbi tu – dirbu ir aš. Jei tu juokiesi – ir aš juokiuosi. Jokių autoritetų nebelieka. Ne jį reikia užsitarnauti, o mokinių pagarbą.
– Minėjote, kad mokiniai laisvėja, nebijo jaustis ir kalbėti drąsiai. Ar didėja ir atsakomybė prieš tai, ką ir kaip sakai, kaip elgiesi klasėje ir iš jos išėjęs?
– Norėčiau, kad taip būtų. Aplinkui vis dar daug tokių, kuriems atrodo, kad gali sakyti bet ką ir bet kam, kuriems trūksta elementarios kultūros. Tiek mes, tiek tėvai turime stengtis, kad mokiniai labiau suvoktų ne tik savo laisvę reikštis, bet ir atsakomybę. Kartais vienas ar kitas moksleivio poelgis, pavyzdžiui, karštakošiškas nenorėjimas sutikti su matematikos formule ar gamtos dėsnių logika, tėra dėmesio paieška. Mokytojas turi mokėti suprasti, kodėl to dėmesio trūksta, turi mokėti išklausyti, suvokti, ką mokinys nori pasakyti ir parodyti jam teisingą mąstymo kryptį.
Kalbant apie atsakomybę, mokiniams gana anksti reikia suprasti, kuo jie nori būti. Jau dešimtoje klasėje turi apsispręsti, kokius dalykus privalai mokytis stipriau, kas bus reikalinga tavo būsimai profesijai. Jaunam žmogui labai sunku suprasti, ko jis nori.
– Gal čia kitokia problema – jaunam žmogui sunku suprasti, ką jis gali?
– Daugumai moksleivių atrodo, kad jie gali labai daug. Todėl mokytojas ir turi padėti įvertinti savo galimybes, padėti suprasti, ką moksleivis moka geriausiai, rasti būdus, kurie norus priartintų prie galimybių.
– Šį interviu dalis moksleivių skaitys besiruošdami Rugsėjo 1-osios šventei savo mokykloje. Apie ką jiems siūlytumėte pagalvoti einant į mokyklą ir nešant gėles mokytojams?
– Siūlyčiau pagalvoti apie save, apie savo nuostatas ir tikslus mokykloje. Apie geranoriškumą kitam žmogui ir savo pastangas. Net jeigu suolai sulūžę ar langai nebaigti valyti. Svarbiausia pamatyti ir suprasti, kad aplink tave yra daug žmonių, kurie tau linki gero ir dėl tavęs stengiasi.
