S.Bartkevičienės pirmosios patirtys jos pačios įkurtoje vaikų vasaros stovykloje bei įvairiose sostinės mokyklose vedant mokslinių tyrimų būrelius – nedžiugina. Jauna specialistė susidūrė su vadinamaisiais „supertėveliais“. Būta visko – grasinimų teismais bei atleidimu iš darbo.
Savo patirtimi S.Bartkevičienė sutiko pasidalinti ir su 15min. Jos įkurta vasaros stovykla veikia jau trejus metus, o būrelius vaikams Sabina veda ir šiemet.
Nors viešoje erdvėje pastaruoju metu kalbama apie mokytojų patiriamus sunkumus dirbant su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, apie per mažus atlyginimus ir didelius darbo krūvius, tačiau šie dalykai S.Bartkevičienės nuo švietimo sistemos neatgraso. Ji kelia kitą problemą – kai kurių tėvų visišką nepagarbą mokytojams.
Mokykloje bandė atkalbėti
Sabina pasakojo, kad mokytoja dirbti svajojusi nuo vidurinės mokyklos. Tiesa, nuo tokio pasirinkimo atkalbėti stengėsi jos pačios mokytojai, gabiai merginai sakydami, kad ši turi gerokai daugiau galimybių, kur galėtų save realizuoti.
„Bet aš norėjau dalintis gebėjimu mokyti, gebėjimu atrasti tam tikrus metodus. Man patiko dirbti su vaikais, nuo pat šešiolikos metų savanoriaudavau stovyklose ir supratau, kad tai – mano.
Tačiau kai ėmiau studijuoti, pirmasis išgąsdinęs dalykas – praktikos susiradimo vieta. Jauti, jog mokyklos tavęs priimti nenori. Atrodo, matai aiškią problemą, kad visur trūksta mokytojų, tačiau kai kreipiesi į tam tikras mokyklas, jos nepriima. Ne todėl, kad kažkuo netiktumei, nes juk tavęs dar nežino, nematę, negirdėję. Jiems tiesiog nereikia!“ – stebėjosi Sabina.
Pašnekovė svarsto, kad galbūt mokyklos, įsileidusios svetimą žmogų, bijo atskleisti savo vidines paslaptis, o galbūt nenori, kad kažkas iš šalies pamatytų įstaigos problemas.