Galo su galu nesuduriančiam 89 metų kovotojui už Lietuvos laisvę pagalbos ranką tiesia tik Kovo 11-osios Akto signatarai – jie renka pinigus, kad garbaus amžiaus A.Svarinskas susimokėtų už gydymą susikaupusią skolą.
Skola už gydymą
A.Svarinskas prieš kurį laiką patyrė sunkią traumą – eidamas per sostinės Odminių gatvę parkrito ir susilaužė du šonkaulius, vienas jų perdūrė dvasininko kepenis.
Monsinjoras į ligoninę pateko tik kitos dienos vakarą, o dabar jėgas atgauna Valkininkų sanatorijoje.
Už gydymą sanatorijoje žinomam disidentui kapsi skola – kiekviena čia praleista diena atsieina beveik 135 Lt, o už kelis šimtus litų per mėnesį gyvenančiam dvasininkui tai – pinigai, kurių jis neturi.
Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė „15min“ teigė, kad klubas ieškos galimybių padėti sergančiam žmogui.
„Bažnyčia pasakė, kad pinigų neturi, o dabar šiam žmogui reikia mokėti po 135 Lt per dieną. Iš ko jam sumokėti? A.Svarinskas yra žmogus, nusipelnęs Lietuvai. Ar tai ne pasityčiojimas? – teigė klubo prezidentė. – Gerai, mes surinksime pinigų, užmokėsime, bet koks valstybės požiūris į šitą žmogų?“
Anot B.Valionytės, į bėdą monsinjoras pakliuvo tik dėl to, kad medikai jam neišrašė siuntimo į sanatoriją, tokiu atveju A.Svarinskas ten būtų gydomas nemokamai.
Signataro Sauliaus Pečeliūno duomenimis, už A.Svarinsko gydymą sanatorijoje jau susikaupė apie 1,8 tūkst. Lt skola.
Ar padės Bažnyčia?
„15min“ sunkiai sekėsi sužinoti, kaip Bažnyčia rūpinasi pasenusiais ir sergančiais kunigais.
Bažnyčia yra įkūrusi Kunigų išlaikymo fondą, kuris turėtų padėti susirgusiems dvasininkams. Šio fondo vadovu nurodytas Šv.Mikalojaus parapijos klebonas Medardas Čeponis į „15min“ klausimus sureagavo keistai.
„Nežinau“, – kelis kartus pakartojo dvasininkas, paklaustas, ar tebevadovauja minėtam fondui.
Pasiteiravus, ar jam yra žinoma monsinojoro A.Svarinsko problema, M.Čeponis sakė: „Aš nesivadovauju gandais ir negaliu nieko komentuoti. Yra vyskupijų kurijos, tikrai negali bet kas sugalvojęs, susapnavęs komentuoti.“
Vilniaus arkikatedros bazilikos administratorius, monsinjoras Robertas Šalaševičius „15min“ paaiškino, kad į bėdą patekusiais kunigais rūpinasi jų vyskupijos.
„Vyskupijos rūpinasi pagal išgales. Aš žinau, kad A.Svarinskas turėjo sveikatos problemų, bet detalių nežinau. Dar Lietuvoje kunigams mokama pensija, tačiau ji minimali. Tokia yra valstybės pagalba. O toliau reikia kunigui pačiam ieškoti tos pagalbos, arba padeda vyskupija“, – sakė monsinjoras. Jis nurodė, kad A.Svarinsku turėtų pasirūpinti Kauno arkivyskupija.
Kauno arkivyskupijos atstovas spaudai Darius Chmieliauskas „15min“ teigė, kad A.Svarinskas telefonu dažnai kalbasi su Kauno arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi.
„Jie nuolat palaiko ryšį. Aš manau, kad jis tikrai aptarė visus savo rūpesčius. Be jokių abejonių, jeigu yra problemų, A.Svarinskas, manau, kreipėsi, arba tikrai kreipsis, ir jam bus padėta“, – pabrėžė D.Chmieliauskas.
Monsinjoras pripratęs prie skausmo
Sveikstantį Alfonsą Svarinską savaitraščio „15min“ žurnalistai aplankė Valkininkų sanatorijoje. Monsinjoro šonkauliai baigia sugyti, lovoje jis neguli – judėti A.Svarinskui padeda vaikštyklė.
1,8 tūkst. Lt – tokio dydžio skola jau susikaupė už A.Svarinsko gydymą sanatorijoje.
„Jaučiuosi kaip ligoninėje. Tarp kitko, čia labai gerai prižiūri, labai geras personalas, visi šypsosi, nėra tokių, kurie nesišypsotų“, – džiaugėsi dvasininkas.
Apie savo sveikatos bėdas A.Svarinskas daug kalbėti nenori – jam tai neįdomu. Tačiau prisiminus susitikimus su 2004-aisiais mirusiu JAV prezidentu Ronaldu Reaganu ir 2005-aisiais pasaulį palikusiu popiežiumi Jonu Pauliumi II, ašaros monsinjorui ima byrėti lyg pupos, o prisiminimai – lietis lyg upė.
Paprašytas papasakoti, kaip susižeidė, A.Svarinskas teigė paslydęs eidamas per gatvę. Pakritusį jį pakėlė praeiviai, bet dar tą patį vakarą jis rado jėgų dalyvauti renginyje.
– Kodėl iškart nesikreipėte į medikus?
– Gal ir skaudėjo, bet žinot, aš pripratęs prie skausmo ir jo nelabai jaučiu. Daugiau kaip 20 metų išsėdėjau bolševikų lageriuose ir to skausmo ne itin bijau. Tiek laiko išbuvau tarp gyvybės ir mirties, nežinau, kuo būtų pasibaigę, bet davė košės šaukštą, į darbą nevarė, tai išlikau.
Ligoninėje ilgai negulėjau – keturias dienas. Bet gydytojai man iškrėtė šunybę. Aš leidžiuosi insuliną, nes sergu cukralige, viskas buvo lyg gerai, tik išrašė kitokio insulino ir nepaaiškino, kaip jį vartoti. Gydytojai manęs neįspėjo, parvažiavęs namo, nesusileidau insulino kaip reikia ir atsidūriau Santariškėse. Niekas šiais laikais nenori žmonių mokyti.
– Kodėl jūs pats leidžiatės insuliną, ar nėra kas jus garbiame amžiuje prižiūri?
– Mane Maskva prižiūri. Aš labai dėl to apsaugotas, vienas iš labiausiai apsaugotų (šypteli, – red. past.).
– Ar jus kas nors aplankė sanatorijoje?
– Atvažiuoja, buvo kai kurie signatarai atvažiavę aplankyti, bet jie turi darbų. Nežinau, kaip jie su tuo mokesčiu darys. Man pranešė, kad nemokėčiau, o dabartinis ministras nelabai kokia figūra, aiškina, kad aš kažko nepasakiau, per prievartą į Valkininkus išvažiaviau...
– O ar jumis neturėtų pasirūpinti Bažnyčia?
– Bažnyčia yra biedna, jie nieko neturi – biedni žmonės. Aš žinau tai. Turiu aš draugų signatarų ir karių (A.Svarinskas 1991–1995 m. buvo Lietuvos kariuomenės vyriausias kapelionas, – red. past.). Matote, aš turėjau gražią praeitį, buvau įpintas į politiką, bet išlikau ištikimas Lietuvai.
– Į AT jūs buvote išrinktas 1991-ųjų rugsėjį, pakeitėte mirusį Valerijoną Šadreiką. Gal pamenate, ką veikėte 1990-ųjų Kovo 11-ąją?
– Pietų Amerikoje buvau, labai daug šalių apvažiavau. Tą dieną buvau Argentinoje, važiavau automobiliu pro langą iškišęs Lietuvos vėliavą. Tada prie mūsų privažiavo studentai ant motociklų ir sakė: važiuokite tiesiai, mes sulaikysime bet kokį judėjimą. Sutikau ketvirtos kartos lietuves, kurios lietuviškai jau nemokėjo, bet šaukė „laisvę Lietuvai“, norėčiau jas dabar pasikviesti į Lietuvą, tik gaila, neturiu galimybės.
Lankiausi ir JAV, nes mane išgelbėjo prezidentas Ronaldas Reaganas – jo prašymu buvau paleistas iš lagerio. Kai buvau į Amerikoje, užėjau į juodaodžių krautuvę – jie surinko 150 tūkst. parašų dėl mano paleidimo. Kai pradėjo dideli vyrai glėbesčiuoti, maniau, kad mano kauleliai neatlaikys.
Su R.Reaganu 1989 metais pasikalbėjome pusvalandį. Jau prieš susitikimą žinojau, kad jeigu neprajuokinsiu, tada viskas. R.Reaganą labai prajuokinau pasakydamas, kad už politinių kalinių ir pavergtų tautų problemos iškėlimą, jam Maskvoje pastatys paminklą. Sakiau, kad ten, kur Kremlius, bus didelis ežeras, jame plaukios gulbės, o ant kranto stovės paminklas. Jis pradėjo juoktis susiėmęs už pilvo.
R.Reaganas man papasakojo, kad Michailas Gorbačiovas jam padovanojo balną. Aš turėjau neblogą humoro jausmą po lagerių, tad sakiau: bet kaip jūs tokioje garbingoje vietoje laikote šitą vogtą balną? Aš, kaip gerai pažįstantis rusiškus dalykus, galiu pasakyti, kad yra tik vienas tautinis produktas – „ruskaja vodka“, o visa kita – vogta. Kai pakėlė balno atlošą, žmonės pamatė, kad ten didelėmis raidėmis parašyta „Mexico“, visi labai juokėsi. Viskas net nufilmuota, yra filmas. Balnas ir mano kalinio uniforma laikomi R.Reagano muziejuje. Jis ant savo darbo stalo laikė mano fotografiją, labai įdomu, kur ji yra dabar.
Lageryje per mėnesį gaudavom po 50 gramų arbatos, tai susitaupydavome jos ir paskui keldavom tostus už R.Reaganą arba už Andrejų Sacharovą (žmogaus teisių gynėją ir disidentą, – red. past.). Per susitikimą R.Reagano paklausiau: ar jūs jautėte, kada mes gerdavome už jus arbatą? Jis atsakė, kad ne.
– Kada išvykote į užsienį?
– Po metų, kai buvau paleistas iš lagerio. Išvykau į Romą, kur 1988 metais dalyvavau kardinolo Audrio Juozo Bačkio konsekracijoje. Iš viso su popiežiumi Jonu Pauliumi II buvau susitikęs 12 kartų, o tąkart su A.J.Bačkio broliu įteikėme popiežiui dovaną – mišių taurę, o jis atsikėlė, apkabino ir pabučiavo. Ir visa katedra plojo. Tai buvo gražiausi mano gyvenimo metai.
– Ką dabar veikiate per dienas?
– Rašau memuarus. Jeigu skaitys, dar bus pora tomų, o jeigu neskaitys, tada neapsimoka. Jau tomą baigiu parašyti, dabar reikia suredaguoti. Čia tik tarp kitko pasakiau, tokia šeimyninė paslaptis. Norisi įamžinti gerus žmones.
Iš A.Svarinsko biografijos
Monsinjoras gimė 1925 m. sausio 21 d. Ukmergės apskrities Kardėnų kaime. Pirmoji mokytoja buvo senelė, mokė iš maldaknygės. A.Svarinskas baigė Ukmergės A.Smetonos gimnaziją, o 1942 m. m. įstojo į Kauno kunigų seminariją.
Į pogrindžio darbą įsitraukė dar gimnazijoje. KGB A.Svarinską pradėjo persekioti jau 1946 m. Tais pačiais metais jis buvo suimtas, o po trijų mėnesių žiaurių tardymų ir kankinimų buvo nuteistas 10 metų darbo pataisos lagerių, dar 5 metams iš jo buvo atimtos pilietinės teisės. A.Svarinskas teismo sprendimą apskundė, jis buvo panaikintas, bet 1948 m. jis vis tiek gavo 10 metų lagerių. Užpoliarė, nežmoniškos lagerių sąlygos nepraėjo be pėdsakų – A.Svarinskas susirgo plaučių džiova, bet išgyveno ir 1956 m. grįžo į Lietuvą. Ėmė kunigauti Kulautuvoje ir Betygaloje. 1958 m. vėl areštas ir 6 metai lagerio Mordovijoje už antisovietinės literatūros laikymą.
Antrą kartą grįžęs A.Svarinskas kunigavo, vėl įsitraukė į pogrindinę veiklą – bendradarbiavo su Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, 1979 m. drauge su kitais kunigais sukūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. 1983 m. jis vėl buvo suimtas bei nuteistas dar 10 metų. Išvežtas į Permės lagerius.
1988 m. JAV prezidentas R.Reaganas, lankydamasis Maskvoje, paprašė tuomečio SSRS prezidento M.Gorbačiovo paleisti A.Svarinską. Jis buvo paleistas, bet ištremtas į užsienį – Vokietiją. Monsinjoras dvejus metus klajojo po pasaulį, kol 1990 m. grįžo į Lietuvą. Tėvynėje jis dirbo kardinolo V.Sladkevičiaus kancleriu, vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės kapelionu, 1991 m. rugsėjo 14 d. buvo išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą, vėliau vėl grįžo prie kunigystės.
