Kauno kunigų seminarijos ketvirtakursis E.Želvys pamėgo laidotuves. Jam patinka nuraminti mirusiųjų artimuosius, patinka atrasti ir pasakyti netikėtą, gerą žodį apie mirusįjį. Ir pačios laidotuvės tampa ne tokios skausmingos jose apsilankius jaunam, dailiam, šiek tiek valiūkiškam seminaristui. Tačiau labiausiai žmones stebina itin skaudi šio jauno klieriko praeitis, vienų kitiems perduodama iš lūpų į lūpas.
Pats E.Želvys taip pat nevengia pasakoti apie tai, kaip tikra motina buvo pasmerkusi jį bado mirčiai, vėliau viešai atsižadėjo, o gailestingas Dievas padarė jį savo išrinktuoju.
Kai Ernestui nebuvo nė metukų, o sesutei – kiek daugiau nei dveji, abu juos, paliktus pamiškės trobelėje, išbadėjusius ir gailiai raudančius, aptiko viena kaimo moterų. Tėvų šalia nebuvo.
Motina atsižadėjo
Kai Ernestui nebuvo nė metukų, o sesutei – kiek daugiau nei dveji, abu juos, paliktus pamiškės trobelėje, išbadėjusius ir gailiai raudančius, aptiko viena kaimo moterų. Tėvų šalia nebuvo. Ernestui jau vėliau buvo papasakota, jog visi požymiai bylojo, kad palikti ir alkani jie buvo ilgai. Prie peralkusių vaikų sulėkė ir daugiau moterų, buvo iškviesta greitoji.
E.Želviui moterys pasakojo, kad iškvietus greitąją pagalbą į pamiškės trobelę parėjo ir jo mama. Stovėdama prie medžio, ji atsainiai stebėjo, kaip išgabenami jos vaikai. Taip pat Ernestas sužinojo, kad, kažkam pareikalavus, ši moteris parašė rašytinį paaiškinimą, jog atsižada savojo sūnaus. Dukters ji neatsisakė. „Jau vėliau klausiau mamos, kodėl ji manęs išsižadėjo. Mama atsakė maniusi, kad aš neišgyvensiu. Matyt, tuomet jai tikrai buvo labai baisu“, – sako Ernestas.
Vargšas niekada nesijautė
„Nežinau, ar tai tikras prisiminimas, ar – vaizduotės padarinys, tačiau aš kartais prisimenu ryškią mus apakinusią šviesą, sirenų garsus, kažkokią sumaištį, ir kad nežinia kur buvau gabenamas. Gali būti, kad taip iškyla prisiminimas, kaip buvau vežamas iš pamiškės trobelės. Iš jos aš patekau į vaikų namus“, – sako E.Želvys. Šiuose namuose augti jam neteko ilgai, nes jį, dar visai nediduką, įsivaikino Želvių šeima. Iki tol Ernestas turėjo Račkauskio pavardę.
„Kai kas nors išgirsta mano istoriją, dažniausiai manęs pagaili – toks vargšas jiems atrodau. Iš tiesų vargšas niekada nesijaučiau, tuo labiau – dabar“, – sako E.Želvys. Jis teigia, jog augdamas turėjo daug laisvės, o kartu buvo ugdomas jo savarankiškumas. Mokytis sekėsi, buvo sumanus, aktyvus, mylimas. Globojo jį kunigai, kurie vis užsimindavo, kad ir jis galėtų būti kunigas. Tiesa, įtėviai linkėjo jam tapti šeimos žmogumi, tačiau pasirinkus dvasininko kelią nesipriešino.
Bažnyčios trauka
E.Želvys tikina, kad niekur ir niekada nėra taip gerai jautęsis, kaip bažnyčioje. Klierikas sako ilgai nė nesupratęs, ką joje veikia. Tačiau joje buvo taip gera, tad į bažnyčią berniukas verždavosi visa savo esybe. Jis prisimena, kaip sykį vaikystės draugė bandė jį sulaikyti nuo Mišių, kad drauge pažaistų. Deja, žaidimai tąkart baigėsi tuo, kad jis susižeidė rankas ir pateko į ligoninę. Ernestas teigia, kad po šio sužeidimo likę randai jam primena tikrąją jo vietą ir paskirtį.
Klierikas žino esąs viešas asmuo, daugelio tapatinamas su pačia Bažnyčia. Tai jį įpareigoja, skatina elgtis pagal jo luomui keliamus reikalavimus. Ernestas prisipažįsta, kad maištas prieš Bažnyčią sykį buvo sukilęs. Tuomet jis metė seminariją, buvo pasirengęs vesti vaikystės draugę. Tačiau pakako nueiti į Mišias, kad vėl grįžtų ankstesnis nusistatymas būti dvasininku.
Augo įvaikintas
Į šv. Mišias Ernestą pirmąkart nuvedė močiutė, su kuria jo nesieja kraujo ryšys. Jokių giminystės ryšių nėra tarp jo ir žmonių, kuriuos jis pelnytai vadina savo tėvais, pasakoja, kokie jie puikūs, kiek daug gero jam davė. Tikrąją mamą E.Želvys matė vos du, o tėtį – tris kartus. Beje, paskutinis susitikimas su tėčiu buvo per šio laidotuves. Susiieškojo Ernestas ir pusantrų metų vyresnę sesę, dar svajoja susitikti su broliu, kurį tėtis sugyveno jau su kita moterimi. Jis džiaugiasi, kad nors dabar, jau suaugęs, įsiliejo į savo tikrų tėvų giminę, kurioje itin gausu dėdžių, pusbrolių, tetų bei daugybė kitokių giminių. Ne mažiau jam svarbi ir įtėvių giminė.
Santarvėje ir meilėje Kretingos rajono Laukžemės miestelyje augęs E.Želvys, būdamas vienuolikmetis, netikėtai pamatė gimimo liudijimą, kuriame buvo įrašytas jo vardas, bet visai kita pavardė. Ten pat buvo įrašytos ir jo įtėvių pavardės. Tuomet berniukas ir sužinojo esąs gimdytojų paliktas, o vėliau – įvaikintas. Jis prisimena, kad žinia jį taip paveikė, jog įsidėjęs duonos buvo sugalvojęs eiti iš namų. Kur būtų ėjęs ir ką veikęs, nelabai nė įsivaizduoja, bet mano, kad taip reiškėsi noras susirasti tikruosius gimdytojus.
Tėvai kaltino vienas kitą
Vaiko siekis susirasti artimuosius ir išsiaiškinti šaknis jo įtėvius paskatino surasti vaikų namuose augančią pusantrų metų vyrėlesnę jo sesutę ir parvežti pasisvečiuoti į namus. Tačiau vidinio ryšio su seserimi Ernestas nepajuto, todėl sykį pasimatę išsiskyrė ilgam. Ne vienus metus jis neieškojo ir tėvų, nors labai rūpėjo sužinoti, kas jie tokie, norėjosi išsiaiškinti, kodėl neaugino jo.
Pagaliau jau būdamas vienuoliktokas E.Želvys sako kreipęsis į valstybinę žmonių paieškos tarnybą, kurioje sužinojo, kad jo tėvai gyvi, negana to, jam buvo pateikti jų adresai.
Pagaliau jau būdamas vienuoliktokas E.Želvys sako kreipęsis į valstybinę žmonių paieškos tarnybą, kurioje sužinojo, kad jo tėvai gyvi, negana to, jam buvo pateikti jų adresai. Jaunuolis parašė savo tėvams laiškus, pakvietė susitikti. Deja, su atvykusia mama susišnekėti sunkiai tepavyko, o su tėvu vaikinas ryšį rado. Klausiami, kodėl jį, visai dar kūdikį, paliko pamiškės trobelėje, gimdytojai kaltę vertė vienas kitam.
Pasimatymai – trumpi
Jau vėliau E.Želvys pats važiavo nurodytais tėvų gyvenamosios vietos adresais, aplankė ir savo gimtinę Kelmės rajone. Vietos moterys papasakojo, kad gimė jis pamiškės trobelėje, turėjo pusantrų metų vyresnę sesę. Vaikinui buvo papasakota, kad jo mama buvusi gražuolė, gerai besimokiusi, smagi mergina. Nežinia kodėl, bet dar nesulaukusi pilnametystės ji pradėjo gyventi palaidą gyvenimą, ėmė išgėrinėti. Apsigyvenus su visai dar jaunu Ernesto tėčiu, jiems gimė du vaikai. Beveik neabejojama, kad po gimdymo jaunai moteriai ėmė reikštis pamišimo požymiai. E.Želviui buvo papasakota, o vėliau jis ir pats prisiminė, kad mama į namus tempdavo įvairias šiukšles, atliekas, tarp kurių jis žaisdavo. Kad motinai pakrikęs protas, anot Ernesto, liudija ir tai, jog per susitikimus rišliai pasikalbėti su ja nepavykdavę. Vyruką liūdina, kad nepavyko pasišnekėti ir su mamą atlydėjusia močiute, kuri į susitikimą su vaikaičiu atvažiavo išgėrusi.
Visai kitoks, anot E.Želvio, per susitikimus buvęs jo tėtis – dėmesingas, jausmingas, vis graudinosi ir prašė atleidimo, o jį gavęs – džiaugėsi. Ernestas neslepia, kad jo tėtis buvo tapęs alkoholiku, gyvenęs ne su viena moterimi, susilaukęs vaikų. Su šiuo žmogumi Ernestas sako buvo radęs ryšį, deja, gana greitai sužinojo, kad jis – nebegyvas, miręs neaiškiomis aplinkybėmis per išgertuves. Pats jis ir palaidojo tada dar jauną savo tėvą.
Jaučiasi reikalingas
Dabar vyskupo Jono Kaunecko pakviestas, E.Želvys praktikuojasi Panevėžyje. Jis patarnauja per šv.Mišias, moko vaikus tikybos, laidoja mirusiuosius, bendrauja su Panevėžio vaikų namų auklėtiniais. Beje, bendrauti su vaikų namų auklėtiniais jis panoro ir pasiprašė pats. Klierikas sako, jog iš tikrųjų nežino, ką reiškia krimsti valdiškų namų duoną, nes save visą laiką atsimena gyvenantį šeimoje. Dėl to jis panoro suprasti, kaip jaučiasi vaikų namų auklėtiniai. Ir dar Ernestas neabejoja, kad jo pavyzdys galbūt gali patraukti išties sužeistus vaikų namų gyventojus ir padėti jiems nesijausti nuskriaustiems, o būti reikalingiems.
