Tyrimo metu analizuoti ekstremalios padėties paskelbimo pagrindai, valstybės institucijų įgaliojimai, žmogaus teisėms taikyti apribojimai, atsakomybės už reikalavimų nesilaikymą klausimai.
Tai pirmasis toks išsamus Lietuvos institucijų praktikos pandemijos metu vertinimas Lietuvos konstitucinės teisės ir tarptautinės teisės požiūriu. Tyrime apžvelgti ir vadybiniai pandemijos valdymo aspektai, pateiktos valdymo modelio tobulinimo rekomendacijas. Tyrėjai skyrė dėmesį ir priimtų valstybės sprendimų dėl valstybės finansų panaudojimo pandemijos metu efektyvumo aspektams.
„Atlikto tarpdisciplininio tyrimo rezultatai akivaizdžiai rodo, kad tokių krizių, kaip COVID-19 pandemija, valdyme neužtenka įsiklausyti tik į sveikatos srities ekspertų nuomonę, į sprendimų priėmimą būtina įtraukti ir teisės, ekonomikos, valdymo ekspertus. Tai padėtų surasti pusiausvyrą tarp visuomenės ir individualių interesų. Kitaip valstybei nepavyks išvengti ar sumažinti neigiamų ilgalaikių pasekmių – teisminio bylinėjimosi, ekonominės krizės bei neefektyvaus finansų valdymo”, – teigia tyrimo projekto vadovė MRU profesorė Lyra Jakulevičienė.
Kai kurie teisių ribojimai neatitiko teisėtumo principo
Teisinė COVID-19 pandemijos metu taikytų sprendimų analizė parodė, kad Lietuvos institucijos tinkamai kvalifikavo situaciją – pavasarį pagrindo skelbti nepaprastąją padėtį nebuvo.
„Ekspertų nuomone, grėsmė visuomenės sveikatai savaime nėra konstituciniu pagrindu skelbti nepaprastąją padėtį valstybėje tol, kol grėsmė sveikatai nekelia grėsmės konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai”, – pabrėžė profesorė L.Jakulevičienė.
Profesorė pabrėžė, kad nors Vyriausybė paskelbdama karantino režimą veikė pagal jai suteiktus įgaliojimus, visgi jos priimtiems sprendimams netaikyta parlamentinė kontrolė, kuri itin svarbi, kai sprendimai daro esminį poveikį asmenų teisėms ir laisvėms.
„Be to, kai kurių teisių apribojimai jų nustatymo metu neatitiko teisėtumo principo, t.y. tam nebuvo įstatyminio pagrindo, o toks pagrindas Civilinės saugos bei Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymuose buvo numatytas tik vėliau. Vienas iš reikalavimų ribojant pagrindines žmogaus teises pagal Lietuvos konstitucinę ir tarptautinę teisę yra tai, kad tokie ribojimai turi būti tiesiogiai ir aiškiai nustatyti įstatyme. Tyrimo metu nustatyta, kad šio reikalavimo ne visuomet laikytasi”, – sako L.Jakulevičienė.
Nors Vyriausybės nutarimais nustatytomis ribojančiomis priemonėmis buvo siekiama konstituciškai pagrįstų ir teisėtų tikslų, tyrėjų nuomone, kai kurios priemonės, kuriomis buvo ribojama judėjimo laisvė taikant privalomą izoliaciją, ūkinės veiklos laisvė, tarkim, draudimas verstis komercine veikla, sveikatos priežiūros paslaugų, išskyrus būtinąją medicinos pagalbą, teikimas visoje valstybės teritorijoje ir tam tikrų medicininės priežiūros paslaugų nesuteikimas, užsikrėtusių asmenų lankytų vietų atskleidimas neužtikrinant anonimiškumo, pasimatymų įkalinimo įstaigose draudimas iki karantino paskelbimo ir kai kurios kitos priemonės neatitiko iš Konstitucijos ir tarptautinės teisės kylančių reikalavimų.
Vienas iš reikalavimų ribojant pagrindines žmogaus teises pagal Lietuvos konstitucinę ir tarptautinę teisę yra tai, kad tokie ribojimai turi būti tiesiogiai ir aiškiai nustatyti įstatyme, – sako L.Jakulevičienė.
„Teisė į teisminę gynybą pirmojo karantino laikotarpiu iš esmės buvo prieinama, tačiau bylų duomenų perdavimo saugumas bei teismų aprūpinimas fizinėmis apsaugos priemonėmis buvo nepakankamas. Svarbu pastebėti, kad teismai nagrinėdami civilines bylas dėl atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ribojančių ar draudžiančių priemonių taikymo, spręsdami ypač dėl priežastinio ryšio ir žalos atsiradimo fakto ir dydžio, teisę taikys atsižvelgdami į individualios situacijos faktines aplinkybes, o taip pat vertins tai ar egzistuoja aplinkybės dėl civilinės atsakomybės netaikymo arba atleidimo nuo civilinės atsakomybės“, – pabrėžė MRU profesorė.
Skundų skaičius gali augti
Tyrimo rengėjai atkreipia dėmesį, kad jau dabar susiduriama su fizinių ir juridinių asmenų skundais dėl valstybės institucijų taikytų priemonių, kurios galimai neproporcingai apribojo arba net paneigė tam tikras žmogaus teises.
„Visos priemonės, kurių valstybė imasi, turi būti priimtos dėl būtinybės apsaugoti demokratinę tvarką nuo jai kilusių grėsmių ir proporcingos. Reikalavimas laikytis konstitucinio proporcingumo principo, be kita ko, suponuoja reikalavimą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus, kiek įmanoma įvertinant individualią kiekvieno asmens padėtį, įvertinant visas svarbias aplinkybes“, – sakė Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vadovas Vytautas Valentinavičius.
„Kitų šalių patirtis rodo, kad vėliau šių skundų skaičius galimai dar labiau išaugs, o valstybei gali tekti finansinė našta kompensuojant padarytus galimus pažeidimus”, – komentavo jis.
Visos priemonės, kurių valstybė imasi, turi būti priimtos dėl būtinybės apsaugoti demokratinę tvarką nuo jai kilusių grėsmių ir proporcingos, – komentavo V.Valentinavičius.
Kitos šalys švelnesnėmis priemonėmis pasiekė panašių rezultatų, kaip Lietuva
Palyginamoji Lietuvoje ir užsienio valstybėse taikytų koronaviruso paplitimo suvaldymo priemonių analizė atskleidė, jog Lietuvoje ribojimai pirmosios pandemijos bangos laikotarpiu buvo vieni griežčiausių vertinant ribojimų griežtumo priklausomybę nuo užsikrėtimų COVID-19 virusu skaičiaus.
Tikėtina, kad panašių kaip Lietuvos kaimynėse pandemijos suvaldymo rezultatų Lietuvoje buvo galima pasiekti ir taikant ne tokias griežtas ribojimų priemones, tuo pačiu su mažesnėmis neigiamomis pasekmėmis Lietuvos ekonomikai ir gyventojams.
Pandemijos ir jos suvaldymui skirtų priemonių pasekmių vertinimas atskleidė, kad 2020 m. kovo mėnesį įvesti karantino ribojimai neigiamai paveikė daugelį Lietuvos ūkio sektorių, nors vėliau vasarą daugelis šių sektorių atsigavo. Ribojimai taip pat lėmė Lietuvos įmonių eksporto, maitinimo ir gėrimų teikimo veiklą vykdančių įmonių apyvartos žymų sumažėjimą.
Dėl sustabdytos daugelio įmonių ūkinės veiklos ženkliai sumažėjo darbuotojų dirbtų valandų reikšmės, karantino laikotarpiu ir vėlesniais mėnesiais ženkliai išaugo nedarbas tarp Lietuvos gyventojų. Pridedami duomenys demonstruoja, kad nedarbas Lietuvoje augo sparčiau nei kitose ES šalyse ir viena to priežasčių, tikėtina, yra netinkamas paramos verslui priemonių įgyvendinimas.
Darbo užmokesčio subsidijos turėtų būti paliktos, bet būtini saugikliai
Tyrimas parodė, kad be papildomos finansinės valstybės paramos verslui, fiziniams asmenims ar kitiems subjektams tirtos valstybės būtų susidūrusios su didesniais ekonominiais padariniais.
Statistinė analizė rodo, kad įvairių šalių taikytos priemonės, tarkim, nuomos mokesčio, dalies elektros ar kt. panašių paslaugų, banko mokesčių kompensacijos, delspiniginių nuo mokesčių neskaičiavimas, atleidimas nuo kai kurių mokesčių sveikatos priežiūros paslaugų nemokamas teikimas net ir tam teisės neturintiems asmenims, paskolų už studijas kompensacija ir pan.) neturėjo teigiamo rezultato šalies ekonomikai, nes daugelis šių taikytų priemonių yra siejamos ne tiek su ekonominiu, bet ir su socialiniu aspektu, todėl šių ir panašių priemonių taikymas turėtų būti diskutuotinas dėl finansinių išteklių nukreipimo kitoms valstybės paramos priemonėms.
Subsidijos darbo užmokesčiui pasiteisino
Bene visos pasaulio valstybės, kaip vieną iš pagrindinių finansinės paramos priemonių taikė darbo užmokesčio subsidijavimą juridiniams asmenims, ir tai buvo bene geriausia ekonomikos stabilizavimo priemonė trumpalaikiame laikotarpyje. Lietuvos statistinių duomenų analizė parodė, kad tiems darbdaviams, kuriems buvo mokama darbo užmokesčio subsidija, net ir sumažėjus jų gaunamoms pajamoms įsipareigojimai arba neišaugo, arba išaugo nežymiai.
Taigi gauta subsidija buvo naudinga ir padengė to laikotarpio pinigų srautus. Visgi kai kurios įmonės ne visai sąžiningai siekė pasinaudoti mokamomis darbo užmokesčio subsidijomis. Rekomenduotina palikti darbo užmokesčio subsidijas, nes būtent jos ir buvo pagrindinė BVP neigiamą pokytį sušvelninusi priemonė, tačiau numatyti saugiklius: palikti darbdavio įsipareigojimą išlaikyti subsidijuojamą darbo vietą tam tikram laikotarpiui; nesubsidijuoti naujai įdarbintų darbuotojų užmokesčio; po pakartotinio prastovų paskelbimo nedidinti mokamos subsidijos; subsidijas mokėti tik atlikus potencialaus jų gavėjo mokumo analizę nepaisant vykdomos veiklos sektoriaus specifikos; nediferncijuoti subsidijos pagal sutarties pobūdį.
Iki šiol nebuvo įvestas joks dalyvavimo skirtingose paramos programose ribojimas, tad įmonės, kurios gavo ir darbo užmokesčio subsidiją, galėjo atsidėti ir mokėtinų mokesčių mokėjimą, ir gauti kitą paramą. Siūlytina numatyti saugiklius arba nustatant maksimaliai galimą gauti paramos sumą, jeigu įmonės vykdoma veikla nėra griežtai ribojama karantino sąlygų; arba priemonių, kuriose įmonė gali dalyvauti kaip paramos gavėja, skaičių.
Tyrimas atliktas pagal projektą „Ekstremalių situacijų teisinių, vadybinių ir ekonominių sprendimų vertinimas: pusiausvyros tarp visuomenės saugumo ir žmogaus teisių paieška”. Tyrimą atliko Mykolo Romerio universiteto teisės, vadybos ir finansų specialistai. Projektą finansavo LMT (projekto Nr. S-COV-20-28).
Projektu buvo siekiama atlikti užkrečiamųjų ligų ekstremalių situacijų valdymo teisinio reguliavimo, viešosios politikos veiksmingumo ir finansavimo šioje srityje ex post vertinimą, identifikuoti spragas ir trūkumus, bei pasiūlyti tokį teisinio reguliavimo, vadybos ir finansavimo modelį, kuris leistų ekstremalias situacijas efektyviau valdyti, užtikrintų žmogaus teisių apsaugą, demokratinių institutų funkcionavimą ir darną su Konstitucijos, tarptautinės teisės reikalavimais bei geriausia viešo valdymo praktika.
-
Pagalba verslams dėl COVID-19: Lietuvos mažosios įmonės gali kreiptis dėl ES finansinės paramos
-
Vilija Mogenytė: COVID-19 krizės paradoksas: 2020 metais bankrotų Lietuvoje perpus mažiau nei pernai, bet džiaugtis anksti
-
KTU mokslininkų tyrimas: panašumų su praėjusiomis krizėmis yra, bet matyti išmoktos pamokos
