Mat kaimyninių šalių muitinių pareigūnai dirba palyginti sklandžiai, operatyviai, siuntų turinį vertina remdamiesi kur kas logiškesniais kriterijais, nei tą patį darbą turintys atlikti kolegos Lietuvoje.
Taip naudos gauna ir šios valstybės, atsiseikėjančios mokesčius nuo siuntų, ir gavėjai, įprasta tvarka, be didelių trikdžių atsiėmę tai, kas jiems priklauso. Tačiau vežti daiktus tiesiai į Marijos žemę vengiama. Ne šiaip sau.
Pasirodo, jog Lietuvos pašto ir muitinės pareigūnai savo piliečiams ne tik nepadeda kuo sklandžiau parsigabenti daiktus iš kitų šalių, bet ir piktybiškai trukdo.
Kai vieną ar antrą kartą patenki į laiko ir jėgų švaistymo klampynę siekdamas atsiimti siuntinį, vis dar atlaidžiai atsidūsti: techninės kliūtys, žmogiškos klaidos, didelio darbo valstybinėse institucijose krūviai. Tačiau kai nuolat siuntiesi prekes iš kitų žemynų, jų lauki jau iš anksto nusiteikęs nesklandumams ir nesusipratimams.
Gavėjų istorijos atskleidžia: įvairių bėdų kyla dėl įsisenėjusių, absurdiškų iki visiško idiotizmo, todėl lėtinėmis virtusių problemų.
Gavėjų istorijos atskleidžia: įvairių bėdų kyla dėl įsisenėjusių, absurdiškų iki visiško idiotizmo, todėl lėtinėmis virtusių problemų. Jos sau pampsta ir šildosi po Lietuvos pašto ir Muitinės departamento papilve.
Pirmosios kliūtys kyla prekių deklaravimo stadijoje. Siuntose iš vadinamųjų trečiųjų šalių gabenamas prekes gavėjų vardu muitinei deklaruoja bei muitiniam tikrinimui pateikia paskirtasis operatorius – Lietuvos paštas.
Iš gavėjo reikalaujama pateikti parsisiųstų gėrybių įsigijimo aktą ir kainas įrodančius dokumentus, kad po to jis galėtų susimokėti muito ir PVM mokesčius nuo tam tikros sumos. Tačiau kvailų situacijų tiek, kiek siuntų.
Normalu ir visiškai įprasta, kad iš tolimų kraštų žmonės siunčiasi gėrybių, kurių čia, Lietuvoje, ar visoje Europoje išvis nėra arba kurios ten, už penkių ar dar daugiau tūkstančių kilometrų, kainuoja žymiai pigiau net ir įtraukiant siuntimo išlaidas.
Tačiau kone kiekvieną kartą, kai žmogui atkeliavęs daiktas yra įgytas ne per elektronines parduotuves, pašto ir muitinės tikrintojams bei vertintojams tampa naujove, keistu, nepaaiškinamu ir niekaip nepateisinamu reiškiniu, tarsi marsiečiai į dėžę įdėjo užkoduotą gigantiškų reptilijų genomą ir, neduok viešpatėliau aukščiausiasis, šios išplis linų laukuose ir ištryps rūtų darželius.
Kad jūsų draugas pasistengė ir dovaną jums nupirko kokiame nors Amerikos ar Kinijos prekybos centre, deklarantams nerūpi. Arba, tarkime, pats nuvykote verslo reikalais ar į romantinę, o gal tyrinėtojiško pobūdžio kelionę ir prisipirkote gausybę aprėdų, suvenyrų bei lauktuvių artimiesiems. Į lėktuvą lipti su lagamino viršsvoriu itin brangu. Tokiu atveju pats paprasčiausias būdas būtų perteklinius daiktus išsisiųsti sau pačiam. Tačiau tik ne į Lietuvą!
Čia vietiniai įtarūs pareigūnai įžvelgs kriminalą. Kad muitinė galėtų apskaičiuoti siuntos vertę ir turinį, sistema internete reikalauja pateikti siuntos pirkimo sandorį patvirtinantį dokumentą, pavyzdžiui, sąskaitą, sąskaitą faktūrą, banko išrašą.
Gali pasitaikyti, kad jei nėra elektroninėje parduotuvėje įsigytų prekių dokumentų, nepaisant to, kad jos pirktos visai ne elektroninėje parduotuvėje, užpildyta forma automatiškai atmetama. Gyvi pašto darbuotojai nuo kompiuterio iš esmės nesiskiria. Pastarieji – irgi kaip bedvasė tuščiavidurė skaitmena, tik dar tuščiai kalba.
