Priartėjame prie kitos nuolat pasikartojančios anomalijos. Tai – neadekvatus parsisiųstų prekių įvertinimas. Pradėkime nuo to, kad racionalūs, kokybę mėgstantys Lietuvos gyventojai žino, kad čia pirkti drabužius ne tik neapsimoka, tai dažnai – tas pats, kas išmesti pinigus į balą.
Pirma todėl, kad kainos būna keliskart didesnės, nei išsivysčiusiose, visavertėse Vakarų šalyse. Antra – čia prekybos centrų lentynas masiškai nugula brokas arba penkerių metų senumo modeliai, taip pat šlamštas, perkamas didmena iš tarpatautinių nepaklausių skudurų bazių, ir mokama ne už vienetus, bet už svorį. Taigi, skarmalai, netinkantys pirmaujančiam pasauliui. Trečia – apskritai menkas kokybiškų rūbų pasirinkimas.
Gali nutikti ir taip, kad mūsų muitinės pareigūnai tiesiog nepatikės prekės kaina ir stengsis įsūdyti žymiai didesnę, vadovaudamiesi maksimaliomis mūsų rinkos kainomis arba apsišaukėlių astrologų prognozėmis apie mados tendencijas ateinančiam sezonui.
Tad per Jungtinių Valstijų interneto parduotuves akcijų metu įsigytas firminis drabužis ar aksesuaras net ir su siuntimo išlaidomis atsieina keliskart pigiau ir dar tarnaus ilgiau, nei panašaus pobūdžio aprėdas, įsigytas Lietuvoje. O jei dar jums perka bičiuliai, gyvenantys už Atlanto ir žinantys ten kone visas pigias parduotuves bei akcijas, tai kaina už kokybišką rūbą bus dar mažesnė.
Bet galbūt gali nutikti ir taip, kad mūsų muitinės pareigūnai tiesiog nepatikės prekės kaina ir stengsis įsūdyti žymiai didesnę, vadovaudamiesi maksimaliomis mūsų rinkos kainomis arba apsišaukėlių astrologų prognozėmis apie mados tendencijas ateinančiam sezonui.
Tokiu atveju privalomi sumokėti muito, PVM ar kiti mokesčiai išaugtų kelis kartus. O tai partrenkia priežastį, dėl kurios daiktai perkami būtent anapus Atlanto, be to, prasilenkia su sveika logika. Prekės kaina, tarkime, JAV juk nenustatinėjama pagal Lietuvos rinkos vingrybes.
Muitas ar koks nors kitas mokestis gali būti imamas tik nuo realios sumos, kuri nurodyta įsigijimo ir deklaravimo išsiunčiant prekes dokumentuose. Į mokestį niekaip negali būti įskaičiuota pernelyg brangi gintarinio krašto parduotuvių ploto nuoma, dešimt kartų padidinta rūbų kaina, būrio vadybininkų algos, premijos, išeitinės kompensacijos ar panaši velniava.
Kitas pavyzdys. Dirbantieji su kompiuterinėmis technologijomis ir elektronikos mėgėjai įpratę naujausius kompiuterius, jų priedus siųstis iš pigiojo Honkongo ar žemyninės Kinijos, kur kainos trečdaliu arba perpus mažesnės nei Lietuvoje. Na, ir nutinka kartais taip, kad parduotuvės čekis tikrintojams netinka, be to, įrenginio kaina kelia didelių įtarimų.
Būna, jog atėjusio to daikto tikrą vertę pagrįsti pirkėjo reikalaujama interneto parduotuvės puslapyje parodyti būtent tą sumą, už kurią daiktas buvo įsigytas. Visiškai nesvarbu, kad tai buvo savaitės akcija. Jei tą dieną, kai muitinės pareigūnams užėjo fazė įtarinėti siuntos gavėją sukčiavimu, klastojimu ar velniai žino kuo, pardavėjai nuolaidos nebetaiko, tai jau tampa paties pirkėjo bėda.
Kitame tekste skaitykite apie pirkėjų bėdas ir mūsų muitinės darbo subtilybes
