Po Čekoniškių kaime Vilniaus rajone įsikūrusio pastato stogu dabar glaudžiasi 8 žmonės su vidutine ar sunkia proto negalia, kurie čia ne tik patys randa ramybę ir saugumą, bet ir kitiems padeda mokytis mylėti.
Bendruomenė tiki, kad kiekvienas žmogus yra svarbus
Tik atvykus į 20 kilometrų nuo Vilniaus centro esančius bendruomenės namus, išvystame du pastatus – gyvenamąjį ir ūkinį – bei jaukų kiemą šalia. Nežinantis žmogus, užsukęs į vidų ir išvydęs gyvenamuosius kambarius galėtų pagalvoti, kad čia įsikūrusi kaimo turizmo sodyba ar poilsio namai. Tačiau yra visiškai kitaip. Drauge čia gyvena proto negalią turintys asmenys ir jų asistentai.
Betzatos bendruomenė Lietuvoje pirmuosius gyventojus priėmė 2007 m. Kodėl „Betzata“? Betzata – tai Biblijoje minima maudyklė, kurioje gulėjo „akli, raiši ir išsekę“ ligoniai. Išvertus į lietuvių kalbą, „Betzata“ reiškia „malonės namai“.
„Betzata“ priklauso Tarptautinei „Arkos“ federacijai. Ši federacija vienija panašiais principais veikiančias ir panašiomis vertybėmis besivadovaujančias organizacijas visame pasaulyje. Iš viso federacijai priklauso 147 bendruomenės 35 valstybėse. Lietuvoje dar viena bendruomenė yra Kaune.
„Pagrindinė idėja, kuria gyvena Betzatos bendruomenės nariai – kad kiekvienas žmogus, nepaisant jo negalios, yra svarbus ir turi teisę patirti draugystę ir bendrystę.
Pagrindinė idėja, kuria gyvena Betzatos bendruomenės nariai – kad kiekvienas žmogus, nepaisant jo negalios, yra svarbus ir turi teisę patirti draugystę ir bendrystę.
Todėl čia gyvenančių žmonių su vidutine ar sunkia proto negalia sąlygos yra puikios. Jie turi atskirus kambarius, yra įtraukiami į kasdienes veiklas, tokias kaip maisto gaminimas, su jais elgiamasi pagarbiai ir jie priimami tokie, kokie yra. Asistentai čia gyvena kartu: jie įsipareigoja bent pusmetį praleisti po Betzatos namų stogu“, – pasakoja bendruomenės vadovas R.Ramonas.
Veikia jau daugiau kaip 10 metų
Prieš dešimt metų, Betzatos bendruomenei perpirkus sodybę iš palaimintojo Jurgio Matulaičio socialinio centro, čia gyventi pradėjo du žmonės su negalia ir du asistentai. Tokių sąlygų, kaip dabar, nebuvo – tai buvo tik gana paprastas mūrinis namas su vėjo neretai perpučiamais langais, be vandens tiekimo ir antro aukšto. Šilumą parūpindavo krosnis.
Tačiau unikalios bendruomenės kūrimo idėja vedė į priekį žmones, ir namai pamažu plėtėsi.
„Iš pradžių buvo tik idėja, kuri po truputį rutuliojosi. Žmonės labai padėjo. Pavyzdžiui, norėjome vieną langą pasikeisti, paprašėme vieno langus dedančio žmogaus paaukoti vieną langą, jis atvažiavo čia, pamatė, kas vyksta, sako: gerai, aš jums visus langus paaukosiu. Paskui atvažiavo toks jėzuitų kunigas į svečius ir paklausė: ko jums stinga. Sakom, kad kiauras stogas. Po kokio mėnesio atėjo į sąskaitą pinigai stogui“, – aprodydamas patalpas pasakoja R.Ramonas.
Daug paramos bendruomenė sulaukė iš Prancūzijos, kur ir atsirado pirmoji „Arkos“ bendruomenė“ – čia vasarai atvykęs medžio dirbtuves turintis prancūzas prisidėjo tiek darbu, tiek medžiagomis. Pasak R.Ramono, jam tereikėjo suteikti stogą virš galvos – visu kitu jis rūpinosi pats.
Parama buvo pritraukta ir iš Europos Sąjungos fondų lėšų: įsigytas automobilis, įrengtos patalpos. Bendradarbiavimas vyko ir su „Caritu“. Socialinės rizikos jaunimas čia atvykdavo dirbti – statė tvorą, griovė pastatus, remontavo namus, statė maklinę, tiesė takelius, pasakoja bendruomenės vadovas, takeliu vesdamasis mus žemyn, link šiltnamio, kur auginami pomidorai.
„Dėl pomidorų auginimo ir kaimynus pajungiame, konsultuojamės, ką daryti. Pasirodo, pomidorai lepūs, dėmesio reikalauja. Tenka genėti, purkšti pastoviai ir taip toliau. Reikia kasdien užeiti, pažiūrėti, kartais papurtyti, kad žiedadulkės apsidulkintų“, – šypsosi R.Ramonas.
Su kaimynais, pasak vyriškio, bendruomenė sutaria puikiai. Vieni kaimynai turi pirtį, kur esant galimybei visada įsileidžia bendruomenės gyventojus.
Viso to rezultatas – bendruomenė, kuri žmonėms su negalia suteikia išskirtines gyvenimo sąlygas. Tačiau, pasak R.Ramono, klaidinga būtų manyti, kad Betzatos Gyvenimo namai yra naudingi tik proto negalią turintiems žmonėms – jo teigimu, tiek asistentai, tiek kiti prisidedantys prie namų veiklos žmonės iš čia išeina pasikeitę.
Ir drožia šaukštus, ir gamina maistą
Užsukę į pastato vidų randame Martyną – vieną nuolatinių namų gyventojų. Martynas susikaupęs drožia šaukštą. Anot R.Ramono, tai mėgstamas jo užsiėmimas, tačiau ne vienintelis – vyras ir piešia, ir maistą gamina.
„Visokių užsiėmimų būna dienos centre“. „Mėgstu piešti. Dar eilėraščius rašiau, bet seniai“, – trumpai į mano klausimus atsakinėja Martynas. Kas labiausiai patinka? „Bendruomenė“, – atsako jis. Sako penktadieniais einantis į medžio dirbtuves Mozūriškėse ir mielai papozuoja su šaukštu.
Žengę į koridorių išvystame asmenines pašto dėžutes. Čia bendruomenės namų gyventojai gali gauti paštą ir kitiems palikti trumpas žinutes. Taip pat sužinoti, kada jų eilė, sakykime, žadinti kitus gyventojus ryte ar gaminti maistą.
Toliau R.Ramonas mums aprodo virtuvę, kurioje kasdien ruošiamas maistas penkiolikai žmonių. Šiuo metu čia sukasi tik Urtė – viena iš savanorių. Bet į maisto gaminimą gyventojai taip pat yra įtraukiami. Nors ne viską jie gali padaryt patys, prie proceso prisideda pagal galimybes. Tai jiems leidžia jaustis reikalingais.
Toliau žengiame į laisvalaikio kambarį, kuriame gausu knygų, stovi televizorius. Čia sutinkame Artūrą, kuris varto knygą. Artūras sunkiai girdi, tačiau labai mėgsta knygas. Ypač apie lėktuvus ir su lėktuvų paveiksliukais. Jas gali vartyti valandų valandas. Taip pat Artūras groja armonika. Todėl, sako R.Ramonas, per „vakaruškas“ būna linksma.
Betzatos bendruomenės namai turi ir savo koplyčią, kur paskutinį mėnesio ketvirtadienį atvyksta kapelionas ir laiko Šv. mišias. Čia yra altorius, tabernakulis, koplyčią finansavo ir šventino kardinolas Audrys Juozas Bačkis.
Draugauja visų religijų žmonės
Mums susėdus atsigerti kavos, R.Ramonas ima pasakoti „Arkos“ istoriją. Jos šaknys slypi 1964 m. Pirmąją „Arkos“ bendruomenę įkūrė kanadietis Žanas Vanjė Prancūzijoje.
„Jis buvo baigęs aukštąją mokyklą, išsilavinęs, buvo jūrų laivyno karininkas. Bet vis tiek gyvenimo prasmės ieškojo. Ir jis nuvažiavo į Prancūziją, į prieglaudą, kur buvo globojami žmonės su negalia. Jo draugas ten buvo dvasinis vadovas. Ten jis pamatė, kaip tie žmonės yra nurašyti ir nereikalingi, atstumti. Ir dabar dar vyrauja nuomonė – jei turi proto negalią, visuomenė bando išstumti, kad tavęs nesimatytų. Apgyvendinti kuo giliau miške, už kuo aukštesnės tvoros, kaip buvo sovietiniais laikais.
Ir dabar dar vyrauja nuomonė – jei turi proto negalią, visuomenė bando išstumti, kad tavęs nesimatytų. Apgyvendinti kuo giliau miške, už kuo aukštesnės tvoros, kaip buvo sovietiniais laikais.
Apsimesti, kad tokių žmonių nėra. Tai va, Žanui Vanjė kilo mintis, kad tie žmonės turi, ką duoti pasauliui. Jie nėra ligoniai ar Dievo bausmė, jie yra kitokie ir labai vertingi ir reikalingi mums“, – sako R.Ramonas.
Ž.Vanjė nusipirko namelį netoliese ir ėmė gyventi kartu su dviem žmonėmis iš tos prieglaudos. Pradžia buvo sunki, bet ilgainiui Ž.Vanjė idėjomis ėmė užsikrėsti vis daugiau žmonių, šalių. Po 30 metų „Arka“ Prancūzijoje tapo valstybės remiama bendruomenė, įžengė ir į kitas šalis. Dabar pasaulyje yra 147 „Arkos“ bendruomenės 35 valstybėse.
„Pradžioje „Arka“ buvo katalikiška ir vyrų, paskui atsirado moterų bendruomenė, atsirado ir musulmoniškose šalyse, Indijoje, Afrikoje. Per 50 metų labai išsiplėtė“, – sako R.Ramonas.
R.Ramonas papasakoja įdomų dalyką – nors Betzatos bendruomenės šaknys katalikiškos, tarptautinė „Arkos“ federacija, kuriai priklauso Betzatos bendruomenė, nėra susijusi tik su viena religija. Tais pačiais principais bendruomenės vadovaujasi ir ten, kur vyrauja islamas, judaizmas ar hinduizmas.
„Unikalus reiškinys, kad po vienu stogu gali tilpti visos religijos ir susišnekėti tarpusavyje. Nekariauti, nesipykti, o visi kartu siekti gero. „Arka“ tuo unikali, kad vienija visas religijas vienoje bendruomenėje“, – sako R.Ramonas.
Unikalus reiškinys, kad po vienu stogu gali tilpti visos religijos ir susišnekėti tarpusavyje. Nekariauti, nesipykti, o visi kartu siekti gero. „Arka“ tuo unikali, kad vienija visas religijas vienoje bendruomenėje.
Prieš šešerius metus vyras dalyvavo tarptautiniame „Arkos“ bendruomenių suvažiavime JAV. Skirtingų religijų žmonės čia sėdėjo prie tų pačių stalų, o kaip vienijantis simbolis buvo pasirinktas vanduo – dalykas, svarbus visiems pasaulio žmonėms. Ant kiekvieno stalo buvo padėti vandens indai.
„Kartais atrodo, kad religijos kariauja, nebėra vienybės, vien karas. Tačiau mane sužavėjo, kaip žmonės sugebėjo tą vienybės simbolį surasti. Sėdėjome po 8-10 žmonių prie apvalių stalų, ir ant jų buvo vanduo. Gyvybės šaltinis. Tiek pas katalikus, tiek pas žydus, tiek pas musulmonus. Nieko nėra neįmanoma, jei pasirenki priimti kitą ir būti atviras“, – pasakojo R.Ramonas.
Padeda atsikratyti kaukių
Klausiu, kas kelia daugiausia iššūkių dirbant su proto negalią turinčiais žmonėmis. R.Ramonas siūlo man klausimą kelti kitaip: klausti, ką iš to galima gauti.
„Tie žmonės turi mažai diplomatijos, gali pasakyti viską. Čia neužsidėsi kaukės, nesuvaidinsi gero ar blogo. Gyvendamas tokioje aplinkoje, tiesiog atrandi save. Čia nebereikia vaidybos, reikia tiesiog būti žmogumi. Tai apima ir džiaugsmą, ir pyktį, ir neviltį, ir meilę.
Čia neužsidėsi kaukės, nesuvaidinsi gero ar blogo. Čia nebereikia vaidybos, reikia tiesiog būti žmogumi. Tai apima ir džiaugsmą, ir pyktį, ir neviltį, ir meilę.
Žmonės su negalia nėra kokie nors vargšeliai, jie yra žmonės, kurie nori gyventi. Taip, jiems reikia pagalbos. Bet mes mažai suprantame, kiek mums reikia pagalbos. Ne kartą buvo, kad atėjęs padėti žmogus man sakė, kad daugiau ne padėjo, bet gavo. Kiek atrado savyje, kas yra užslėpta, užgniaužta, nustumta į šoną. Kaip atsivėrė pats sau“, – kalba R.Ramonas.
R.Ramonas pripažįsta, kad ne visada viskas būna rožėmis klota, reikia daug kantrybės. Buvo savanorių, kuriems toks darbas pasirodė per sunkus – jie neištvėrė.
„Būna sunkumų, bet visumoje tu jauti, kad ir Dievas parodo, kad esi teisingame kelyje. Jis nėra lengvas, bet yra prasmingas. Aš prieš tai dirbau statybos firmose tiekėju, vadybininku. Normalus darbas, atlyginimas. Bet man, kaip tikinčiam, norėjosi kažką daugiau gyvenime daryti. Draugas, prieš tai šitoje bendruomenėje sakė, kad čia dirbdamas tarsi įgauni prasmę, pajunti savo darbų svorį. Tą pasitenkinimą pajauti, kad tai ne tik darbas. Tai yra gyvenimas, prasmė, kažkas daugiau negu darbas. Būtent taip pasijutau ir aš. Pasikeitė gyvenimo būdas, kasdienybė. Man Betzata yra ne darbas, o gyvenimas“, – sako R.Ramonas.
Per 8 metus R.Ramonas teigia išmokęs ir drąsos, ir ryžto, ir sprendimų priėmimo, ir atsakomybės. Jo teigimu, santykis su bendruomene naudos atneša ir jo vaikams.
„Turiu 4 vaikus ir jie į žmones su negalia žiūri kaip į žmones, o ne į kažką, ko reikėtų bijoti, prie ko nežinai, kaip prieiti. Jiems tai irgi yra dovana – pamatyti kitą pusę. Žinau, kad jiems bus lengviau suprasti įvairius žmones“, – sako R.Ramonas.
Betzatos vadovas pamini socialinės rizikos jaunimą. Pasak jo, tokiems žmonėms bendravimas su proto negalią turinčiais žmonėmis taip pat suteikia visiškai naujų patirčių, pakeičia požiūrį.
„Jaunuoliai čia ne tik dirba: ir ruošia maistą, ir valgome kartu. Iš pradžių atrodė – gi socialinės rizikos vaikai, gal bus kažkas baisaus, kaip čia reikės juos tramdyti. Bet nieko baisaus nebuvo. Taip, jiems buvo iššūkis nesityčioti, nesikeikti, jie pripratę iš silpnesnių tyčiotis, bet įpročiai keičiasi. Čia supratome, kad jie irgi nori pabūti nuoširdūs. Būti žmonėmis be kaukėmis, be apsimetinėjimo. Kai nusimesdavo tas kaukes, su jais buvo galima kalbėtis. Gal gatvėje jie turi atrodyti stiprūs, piniguoti, bet čia bendravimas juos padarydavo žmonėmis“, – kalbėjo R.Ramonas.
Bendruomenė atvira ir kitiems lankytojams – galima atvykti savaitgalį arba sudalyvauti vakarienėje. Ir patys bendruomenės nariai vyksta į dienos centrus ir kitur, kai kurie netgi patys nuvyksta į katedrą. Vyksta ir išvykos į „Arkos“ bendruomenes kitose šalyse.
„Vyksta integracija plačiąja prasme. Žmonės su negalia ne tik gyvena ir dirba vienoje vietoje, bet ir gali jaustis pilnaverčiai, vykti kitur, ir tuo pačiu padėti kitiems žmonėms“, – kalba R.Ramonas.
Kas finansuoja bendruomenės veiklas? R.Ramono teigimu, bendruomenę išlaiko paslaugų teikimas, projektai ir aukos, reguliariai remia keletas privačių rėmėjų.
„Projektai ir paslaugų teikimas atneša pajamų, bet jų nepakanka, todėl kviečiame visus neabejingus žmones mus paremti, kad „Arkos“ misija būtų dar geriau įgyvendinama Lietuvoje“, – sako R.Ramonas.
Jis kviečia norinčius Betzatos bendruomenę paremti žmones apsilankyti bendruomenės puslapyje.
Esama planų Lietuvoje steigti dar vieną „Arkos“ principais paremtą bendruomenę, jai ieškomi rėmėjai.
Asistentė: atpildą suteikia bendrystės jausmas
Prieš skubėdami atgal į Vilnių dar pakalbiname virtuvėje sutiktą savanorę asistentę Urtę. Urtė sako čia praleidusi jau daugiau negu metus. Atėjusi, nes ieškojusi veiklos kokioje nors bendruomenėje vasarai, tačiau likusi ilgam. Tik vasarį turės iš čia pasišalinti – rašys bakalaurinį darbą. „Šiaip turbūt neišeičiau, labai norisi likti“, sako mergina.
Ji sako čia jaučianti tobulėjimą. „Jaučiu augimą vidinį. Daug savęs pamatau ir silpnos, pamatau iš visokių pusių. Suprantu, kiek mažai gali mylėti kartais. Kol nepagyveni bendruomenėje, mylėti atrodo lengva, bet kai reikia darbais rodyti, tai jau iššūkis“, – kalba Urtė.
Kaip atrodo kasdienė diena Betzatos bendruomenėje? Pasak merginos, visi atsikėlę kartu papusryčiauja, o tada namų gyventojai arba vyksta į dienos centrus, arba tvarkosi. Vėliau būna laisvas laikas, o tada kartu prie arbatos puodelio aptariami dienos įspūdžiai ir būna ruošiama vakarienė.
„Apskritai maistui čia skiriame tikrai daug laiko. Aišku, turiu galvoje ne valgymą, o gaminimą. Maistas yra ne tik tikslas, bet ir užimtumas, buvimas kartu. Tik kitokia forma. Tai kaip terapija“, – sako Urtė.
Vakare po bendros maldos namų gyventojai išsiskirto. Merginos teigimu, dažnai norisi tiesiog ramybės.
Koks didžiausias iššūkis, gyvenant tokiuose namuose? Urtė į klausimą atsako – reikia daug kantrybės. Bet buvimo kartu jausmas viską atperka.
„Ypač jei būni nepailsėjęs, jauti kaip daug kantrybės reikia. Čia didžiausias iššūkis. Atpildo suteikia bendrystės jausmas. Kartu buvimas. Net ne visada reikia šnekėti: tiesiog būni kartu ir gera. Nereikia nieko specialiai daryti“, – sako Urtė.
