Nuo Palangos jūros krantu dviračiu atmini iki pat vaiduokliško Šventosios tilto. Nieko nesitikėdamas eini pro tris žvejo dukras, kurių postamentus gėdingai apnuogino vėjas.
Dabar čia primesta įvairių šakų, kad smėlis užsilaikytų ir paslėptų griozdiškus betono gabalus.
Leidiesi mediniu trapu iki apleisto uosto pakrantės ir čia, šalia kavinės „Barža“, pamatai paremtą seną gerokai parūdijusį dviratį.
Sustoji nufotografuoti, o tuo metu kavinės turėklus kalantis vyras burbteli: „Iš dugno ištraukėme. Padangose, rodos, dar oro yra.“
Vien verslas – beprasmiška
Priėjęs barmenas vyrui kažką pasako. Rodos, gana įsakmiai. Tvorelę kalantis vyras nuolankiai pritaria, palinksi galva – kažką susitarė.
Medžio meistras ir dar naras? Netrukus paaiškėja, kad tai yra šios pajūrio kavinės „Barža“ savininkas. Dirba ir neišsiduoda savo tikrojo statuso. Taip jau sutarta – niekas nieko nespaudžia. Šefui pietūs gali būti patiekti tik tuomet, kai eilėje nelaukia joks klientas – tokios taisyklės.
Be to, jis yra Lietuvos povandeninio sporto federacijos prezidentas, turintis kompetencijos instruktuoti pačius nardymo instruktorius, gelbėtojus.
A.Kinas visą gyvenimą neapsiribojo vien verslu. O dabar jam tai atrodo išvis beprasmiška.
Prieš kelias savaites A.Kinas suorganizavo smagią Šventosios uosto dugno valymo akciją, kurios metu buvo rasta nemažai šiukšlių, taip pat ir sprogmuo.
A.Kinui tai ne žygdarbis ir ne kokia geradarystė. Jis su savo bendražygiais ne kartą valė ir Neries dugną.
Visiškai iš entuziazmo, smalsumo. O gal tiesiog norisi gyventi tvarkingai ne tik paviršiuje, bet ir iš gelmių?
Tuomet, prieš porą metų, kai tvarkė Nerį, jis gyveno Vilniuje. Tiksliau – Neryje plūduriuojančioje baržoje, kurią daugelis vilniečių iki šiol prisimena. Vos tik A.Kinas baigė jai vadovauti, nunešė ledonešis: „Sakiau jiems sutvarkyti kai kuriuos dalykus – nebūtų nunešę.“
„Noriu čia ką nors sukurti“
„Toje baržoje aš tarsi pabėgdavau nuo miesto šurmulio. Prieš tai daugybę metų keliavau po pasaulį, vežiojau ekskursijas. Vėliau gyvenau vienkiemyje, miške. Dabar jaučiuosi suradęs savo vietą. Man čia patinka. Noriu čia ką nors sukurti“, – pasakoja gręžtuvą padėjęs vyras.
Sako, kad nori kažką daryti, bet iš tiesų – jau daro. Vargu ar ateis tokia diena, kai jis pats pasakys – o, kiek daug nuveikiau visų labui!
Paaiškina paprastai – žmogus yra sukurtas ne pinigams gaminti, o bendravimui.
A.Kinas čia atsidūrė vos prieš metus. Pamatė apleistą kavinę ir suprato, kad nori čia kurtis. Taip ir padarė. Išbandė seną plytinę krosnį picoms kepti – puikiai veikia.
Tegul išlieka šiek tiek autentiškumo šioje apleistoje lūšnoje. Sukalė pastogę, užtraukė tentą, papuošė senais žvejų tinklais, kurie dar liko nuo nuneštos vilnietiškos baržos.
Rodos, tiek ir pakaktų lengvam uždarbiui sukti, tačiau A.Kinas visą gyvenimą neapsiribojo vien verslu. O dabar, kai pasaulis jau aplėktas, jam plikas verslas atrodo išvis beprasmiškas. Paaiškina paprastai – žmogus yra sukurtas ne pinigams gaminti, o bendravimui.
„Pinigai – tik įrankis. Atėjau čia beveik be jų. Tik pasakiau, kad noriu čia šį tą sukurt. Man ši vieta labai patinka – išsimokėsiu po truputėlį. Jei nebūtų lemta, nebūčiau čia. Bet esu“, – pasakojo naras ir kavinės savininkas.
Svarbiau už pinigus
Svarbiau už pinigus yra bendravimas ir idėjos. Šalia kavinės jau atitemptas stovas nedideliam senoviniam laivui. Čia bus jūreivystės ir žvejybos muziejus, vaikų žaidimo aikštelė.
Gal tai gali būti bėgių į Darbėnus likučiai – dar nuo tų laikų, kai veikė Šventosios uostas?
Beje, muziejus bus susijęs su Šventosios istorija. Po šių žodžių A, Kinas sodina į savo automobilį ir veža į seniūniją, pas seniūno pareigas einantį Alvidą Bacių.
Ko mes ten važiuojame? A.Kinas paaiškina pakeliui. Jis neseniai nužiūrėjo seniūnijos teritorijoje besimėtančius keistus gelžgalius.
Iš tiesų seniūnijos kieme yra daug niekam nebereikalingų daiktų, kuriuos A.Kinas mielai priglaus ir juos išsaugos savo muziejuje. Pavyzdžiui – seni suoliukai, kurie, kaip ir daugelis čia esančių dalykų, čia laukia paskutiniosios.
Štai mėtosi gerokai aprūdiję geležinkelio bėgiai. Abu vyrai stovi ir spėlioja, kam jie priklausė? Buvo manoma, kad tai gali būti bėgių į Darbėnus likučiai – dar nuo tų laikų, kai veikė Šventosios uostas.
Vargu – per ploni. Labiau tikėtina, kad gana lengvi ir metalo plokštėmis surišti bėgiai buvo kilnojami ir tiesiami ten, kur reikia, paties uosto teritorijoje.
Nupuvusią apačią pašalinti ir pastatyti taip, kad su žeme nesiliestų. Juk dėl to ir nupuvo.
Tai galėjo būti uosto laivų iškrovimui naudojami bėgiai. Jais galėjo riedėti rankomis arba arkliais traukiami vagonai su kroviniu. Galbūt – plytomis.
Štai šiuos bėgius ir norėjo parodyti – jis juos užkonservuos ir nuties šalia kavinės. Žinoma, ir tinkamą vagoną iš po žemių iškas.
Kitame nenaudojamų dalykų krašte guli keletas keistų stulpų su neįskaitomais raštais. Kažkas pagoniško? Vyrai vėl trauko pečiais.
Tikėtina, kad šie runomis ir liaudiškais raštais išmarginti kamienai stovėjo ant Šventosios alkakalnio, kurį labai pamėgo senojo baltų tikėjimo atstovai. Dabar ten stūkso naujos ir nuo drėgmės impregnuotos skulptūros.
„Nupuvusią apačią pašalinti ir pastatyti taip, kad su žeme nesiliestų. Tik dėl to ir nupuvo. Be to, būtų puikūs vartai į takelį prie žvejo dukrų skulptūros“, – A.Kinas jau mato šias skulptūras greta savo kavinės, rodančias kelią prie žvejo dukrų. Šis momentas kiek primena dramą „Mažvydas“, kuomet herojai norėjo atgaivinti Nemuno atplukdytą ąžuolą.
Viskas tarsi sau, bet iš tiesų – visiems. Tai galėtų būti A.Kino gyvenimo kredo, kurį jis patvirtina kone kiekviename sakinyje.
Tiesiai priešais „Baržą“ kadaise švartavosi „Prezidentas Smetona“ – pirmasis Lietuvos karo laivyno laivas.
„Štai čia gyvena tikras Šventosios žvejys. Jis pats plaukia į jūrą ir gaudo žuvį. O kitam pažįstamam visada skambinu, kai tik noriu ką sužinoti apie Šventosios istoriją.
Šventojoje gyvena daug nuostabių žmonių, tik niekas apie juos nežino. Viską užgožia turizmas. Mano noras, kad „Baržoje“ jie galėtų susiburti – ne tik laiką gerai praleistų, bet ir ir kažką gero nuveiktų dėl Šventosios.“
Tiesiai priešais „Baržą“ kadaise švartavosi „Prezidentas Smetona“ – pirmasis Lietuvos karo laivyno laivas, kuris buvo paskandintas Suomių įlankoje, o šiuo metu ten pat surastas. Gal jis kažkada sugrįš į savo uostą?
„Čia buvo tik nuolaužų krūva, bet mes po truputėlį atkursime Šventąją, Fotografuoju, kaip ši vieta keičiasi kiekvieną dieną. Jau dabar matosi skirtumas. Sutvarkysime taip, kad tikrai bus ką pažiūrėti. Tuomet ir žiniasklaidą pasikviesime“, – svajoja vyras, išsiduodamas, kad kiekvieną minutę kalba su žmogumi, o ne žurnalistu.
Mums rūpi: iniciatyvos, kurios įkvepia
Apsidairykite aplinkui. Esame tikri, kad kiekvienas pažįstate žmogų, kuris be jokio atlygio yra sukūręs ką nors gražaus savo miesteliui ir bendruomenei arba pasielgęs taip, kaip kiti niekada nesiryžtų. Laikas su jais susipažinti iš arčiau!
Pažįstate tokį žmogų, o gal tai jūs? Parodykite jį visai Lietuvai arba nesislėpkite, jūsų pastangos vertos dėmesio. Parašykite mums laišką adresu mumsrupi@15min.lt, taip pat prisekite nuotrauką, iliustruojančią iniciatyvą.
Apie įdomiausias iniciatyvas sužinos visa Lietuva. Kiekvieną savaitę publikuosime tekstus apie iniciatyvius Lietuvos žmones, o socialinėje medijoje juos rasite pažymėtus #mumsrupi grotažyme. Galbūt tai įkvėps norinčius kurti, bet vis dar dvejojančius.
