„Kęstutis Markevičius ir Gediminas Armonavičius. Šie du pagrindiniai žmonės jau pernai savo jėgomis ir kitų žmonių pagalba atstatė partizanų stovyklavietę Padauguvėlės (Karalgirio) miške netoli Vilkijos. Šiais metais atstatė vieną bunkerį iš keturių ten užkastų ir paslėptų. <...> Tikiu, kad apie šiuos žmones turi išgirsti Lietuva“, – pasakojo su 15min redakcija susisiekęs skaitytojas.
Vieną iš lietingų vasaros dienų 15min pavyko susitikti tik su K.Markevičiumi. Sutikdamas mus girininkas buvo pasidabinęs uniforma, o jo batai buvo kaip reikiant nublizginti. „Gal palaukime, kol nustos lyti“, – sakė girininkas.
Slidinėjimas pažliugusiais takais
Neatrodė, kad liūtis tuoj liausis – vanduo pylė iš dangaus, lyg šis būtų prakiuręs. Palaukėme keliolika minučių ir lietus nė kiek nesusilpnėjo. O girininkas ir nesiveržė į mišką.
Kai atvykome prie buvusio Vanagų tako ir kelio bunkerių link, supratau labai stipriai klydęs. Čia dvigubai vyresnis K.Markevičius slidinėjo ir kopinėjo pažliugusiais takais, lyg šie būtų sausiausi ir patogiausi laiptai.
Panašu, kad iki pat bunkerių paliktas ne ką mažiau sunkiai praeinamas takas, nei kad buvo partizanų laikais. „Autentiškas. Čia kad atvažiavę politikai galėtų įsivaizduoti, ką reiškia pagyventi bent savaitę miške“, – juokėsi K.Markevičius.
Mums prireikė keliolikos minučių, kol vienas iš nusileidimų šlaitu baigėsi slydimu žemyn ant užpakalio, nors ir buvome apsirengę daug patogiau nei girininkas.
„Kitiems metams bandysime padaryti priėjimą prie trijų bunkerių. Dabar darome priėjimą iki palapinių“, – sakė K.Markevičius.
O pakeliui iki atstatyto bunkerio girininkas paaiškino, kodėl šis miškas toks tankus ir sunkiai praeinamas. Pasak jo, visai čia pat yra miško kertinė buveinė, kur draudžiama bet kokia žmogaus veikla – medžiai auga, krinta ir pūva kaip civilizacijos nepaliestame gamtos užkampyje.
Čia mėgsta perėti paukščiai, o šalia kaip tik matėme jūrinio erelio lizdą, gaila, kad ne vanagą. Būtų kur kas labiau įprasminęs mūsų vizitą viename iš Lietuvos laisvės armijos Vanagų bunkeryje.
Pasiaukojanti partizanų buitis
Tačiau ne ką mažiau įspūdingas buvo bunkerio vaizdas ir be vanago draugijos. Plotas po žeme turėjo sutalpinti keturis vyrus – po kvadratinį metrą kiekvienam, neskaičiuojant krosnelės, gultų ir stalelio. Tokia nelengva buvo laisvės kovotojų buitis, o apie jų kovos prasmę primindavo ant bunkerio sienos kabėjęs Vytis.
„Kur matėte, ten vasaros stovyklavietė, o čia yra pirmas iš trijų šlaitinių bunkerių. Šitas pats mažiausias, trečiasis, kurį kone supa upelis, yra ant šlaito viršaus. Jis maždaug triskart didesnis nei šis. Aišku, dabar ten – tik duobė, nes jis buvo susprogdintas“, – sakė K.Markevičius.
Trumpam girininkas mintimis nusikėlė į tuos laikus ir mums papasakojo, jog sovietų okupantų represinė žinyba NKVD sužinodavo bunkerių buvimo vietas iš išdavikų. Kito kelio prisiartinti prie bunkerių nepastebėtiems nebuvo.
„Kiek man teko pačiam domėtis, tai tik trys iš 30-ies vyrų buvo nušauta. Visi kiti – nukankinti Vilkijoje“, – tragišką šio bunkerio gyventojų lemtį nupasakojo girininkas.
Nepadėjo nė keli išėjimai, kuriuos tokiam atvejui po žeme buvo įsirengę partizanai. O prie jų – budėdavo bent po vieną laisvės kovotoją. Tiesa, už kelių šimtų metrų ar pusės kilometro esančioje sankryžoje taip pat budėdavo sargyba.
Dabar šių bunkerių vietoje – krateriai.
Virtukų mūšis
K.Markevičius sunkiai rinko žodžius, kai kalbėjo apie partizanų žūtį. Galbūt dėl to, kad ne per toliausiai nuo čia, Virtukų mūšyje, žuvo jo senelis, Petras Markevičius-Pranckus.
„Beveik 1,5 tūkst. NKVD'istų dalyvavo šioje operacijoje, Jonas Žemaitis-Vytautas kaip tik buvo pradėjęs vadovauti rinktinei. Partizanai buvo apsupti trimis žiedais – keturiolika žmonių pasiaukojo žinodami, kad eina į mirtį. Su kulkosvaidžiais ir kitais ginklais jie pakankamai ilgai atrėmė NKVD'istus. Netgi yra sukurtas dokumentinis filmas, kur likę gyvi žmonės pasakoja, kaip NKVD'istų lavonus vežė tiesiog sunkvežimiais. Jiems nepavyko sunaikinti tos rinktinės, J.Žemaitis pasitraukė, bet keturiolika žmonių per mūšį žuvo. Paskui jie buvo išguldyti Raseinių aikštėje“, – pasakojo vieno iš žuvusiųjų vaikaitis K.Markevičius.
Tačiau paklaustas apie bunkerį įrenginėjusius vaikus girininkas nušvito iš naujo. Anot jo, tai vietinis jaunimas iš aplinkinių kaimų. Panašu, kad dėl šių ir kitų vaikų girininkas bei jo bendramintis ir aukojo savaitgalius, jog galėtų suteikti šansą jiems prisileisti prie istorijos.
-
Mums rūpi. Pabėgo iš miesto ieškoti ramybės, bet negalėjo likti abejingi: „Šiems vaikams kaimas – tarsi getas“
-
Mums rūpi. Nuo vėžio mirusiai dukrelei moteris sukūrė gyvą paminklą, už kurį buvo apdovanota valstybės
-
Mums rūpi. Globos namų auklėtiniams atostogas kalnuose dovanojantis Andrius Beržinis: „Jiems reikia teigiamo pavyzdžio“
„Jie labai geri, tikiuosi, kad jie ir mokosi gerai, bet, kalbant apie darbą, istoriją, tai jie visą laiką būna su mumis. <...> Kad nepamirštų istorijos. Kad žmonės žinotų, jog tai buvo. Jums reikėjo pamatyti tuos vaikus, kai jie mums padėjo atstatyti šitą bunkerį. Aš įsivaizduoju, kad jie apie tai papasakojo savo draugams ir tėvams. Istorija turi būti žinoma, o aš girdėjau, kad kai kurie moksleiviai nežino, kada prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, net nežino, kada prasidėjo tremtis“, – apgailestavo K.Markevičius.
Prieš atsiduodamas savanoriškai veiklai ir miškų saugojimui, girininkas turėjo kur kas spalvingesnę praeitį. Todėl nenuostabu, kad jam taip rūpi istorinės atminties išlikimas.
„Žinote, nuo pat mažens mane supo ir Vytis, ir trispalvė, ir tautiška giesmė. Tuo labiau – šeimos istorija, o vėliau prasidėjo Sąjūdis. Aš buvau žaliaraištis, saugojome Aukščiausiąją Tarybą, Kaune buvau žaliaraiščių antrojo būrio vadas. O nuo 1996-ųjų priklausau Lietuvos šaulių sąjungai. Viskas taip natūraliai ir klostėsi, taip ir turėjo būti“, – sakė K.Markevičius.
Mums rūpi. Iniciatyvos, kurios įkvepia
Apsidairykime aplink. Esame tikri, kad kiekvienas pažįstate žmogų, kuris be jokio atlygio yra sukūręs ką nors gražaus savo miesteliui ir bendruomenei arba pasielgęs taip, kaip kiti niekada nesiryžtų. Laikas su jais susipažinti iš arčiau!
Pažįstate tokį žmogų, o gal tai jūs? Parodykite jį visai Lietuvai arba nesislėpkite, jūsų pastangos vertos dėmesio. Parašykite mums laišką adresu mumsrupi@15min.lt, taip pat prisekite nuotrauką, iliustruojančią iniciatyvą.
Apie įdomiausias iniciatyvas sužinos visa Lietuva. Kiekvieną savaitę publikuosime tekstus apie iniciatyvius Lietuvos žmones, o socialinėje medijoje juos rasite pažymėtus #mumsrupi grotažyme. Galbūt tai įkvėps norinčius kurti, bet vis dar dvejojančius.
