Vis gausiau lankoma paežerė įgavo naują spalvą ir skonį. Beje, Irmai tai nesisieja su alkoholiu, tad ji priėmė verslui rizikingą sprendimą parko kavinėje svaigalais nebeprekiauti.
„Gyvenau nieko neveikdama, be tikslo, be noro, priklausoma nuo kitų, su baimėmis. Buvo tikras tamsos laikas“, – tarpsnį iki gyvenimo Šiauliuose apibūdina Irma.
Maištininkės kelias
Dabar ji įsitikinusi – kad būtum laimingas, viską turi daryti iš širdies. Iš pradžių ji tiesiog plaukė pasroviui ir darė tai, ką diktavo aplinka.
Irma kilusi iš Meškuičių. Dar būdama paauglė atitrūko nuo tėvų ir išvyko mokytis į gimnaziją Šiauliuose.
Reiškėsi kaip tikra maištininkė – negalėjo pakęsti taisyklių. Mokytojai ir tėvai turėdavo daug nemalonių susitikimų.
Galiausiai Irma apsiramino ir tiesiog „pasinešė“ į realiuosius mokslus, kurie jai sekėsi geriausiai. Po mokyklos baigimo nežadėjo vėl pulti į universitetą, varžantį laisvę. Su drauge planavo kelionę į užsienį, tačiau netikėtai bendražygė pasitraukė ir paskutinę minutę be didelio noro Irma įstojo į fizikos specialybę Kaune.
Mokslai, vakarėliai. Paskui – medicinos fizikos magistras. „Gyvenimas Kaune, rodės, sekėsi, tačiau viduje kažkas kuždėjo, kad nesu laiminga, kad tai nėra mano kelias“, – prisimena Irma.
Skyrybos – smūgis ir dovana
Tikrasis gyvenimas, kaip sako pašnekovė, prasidėjo po dešimties metų pertraukos vėl sugrįžus į Šiaulius.
Šis miestas jauną medicinos fizikos specialistę prisiviliojo gerai apmokamu darbu Respublikinės Šiaulių ligoninės Onkologijos klinikoje. Irma persikėlė gyventi į Vilnių su tuometiniu vaikinu ir tik keletą dienų per savaitę važinėdavo į Šiaulius dirbti.
Sėdžiu su savo daiktais bute ir galvoju – ne savo gyvenimą gyvenau, nieko savo nesukūriau.
„Nauja įranga, geras atlygis. Truputį padirbėsiu ir žiūrėsiu“, – tuomet save motyvavo Irma, visai nenorėdama palikti sostinės.
Bet gyvenimas turėjo savo scenarijų – netrukus ji persikėlė į Šiaulius. „Gerai, pagyvensiu čia metus“, – ir tuomet spyriojosi Irma. Persikrausčiusi jautėsi prastai: nieko nepažįsta, daug laisvo laiko. Erzino antsvoris.
Pirmasis šviesos blyksnis – 2014 metais ant Talkšos ežero kranto atsidaręs aštuonių akcininkų valdomas vandenlenčių parkas „Fox Spot“. Su tuo Irma neturėjo nieko bendra – tik tai, kad buvo pirmoji klientė, kuri jau moka čiuožti ant vandens. Mat vaikinas jau buvo ją išmokęs valdyti jėgos aitvarus, o vandenlentė – tarsi smagi treniruotė.
Praėjo metai, skirti gyvenimui Šiauliuose išbandyti. Jau įvyko sužadėtuvės, nupirktas namas. Kaip perkūnas iš giedro dangaus trinktelėjo skyrybos ir skaudžiai sugriovė susikurtą ateities viziją.
„Sėdžiu su savo daiktais bute ir galvoju – ne savo gyvenimą gyvenau, nieko savo nesukūriau. Kažkas blogai ne su šiuo pasauliu, bet su mano pačios požiūriu“, – prisimena mergina.
Dabar šį įvykį Irma vadina didžiule dovana, nes tai ją nuvedė į savęs paieškas. Septyni mėnesiai dvasinės literatūros skaitymo, meditacijų, jogos, dietų ir badavimų. Ištirpo dešimt kilogramų, o su jais ir skausmas.
„Atsistojau su jėga. Atleidau, su viskuo susitaikiau. Iš vidinės gelmės suvokiau, kiek galiu nuveikti,“ – sako Irma.
Savanorystė ir „Fox Spotas“ atnešė laimę
Būtent tuo metu, kai Irma pati apsivalė, jai pasiūlė tapti savanore ir organizuoti aplinkosauginę švarinimo akciją „Darom“. Visa širdimi į tai pasinėrė ir koordinavo visą Šiaulių miestą. Trejus metus iš eilės. Aplankė didžiulė sėkmė – žmonės daug neraginami jungėsi prie nuoširdaus darbo.
Slapčia ji laukdavo, kada išeis visi darbuotojai ir galės elgtis kaip namie. Apšokinėdavo kiekvieną lankytoją, uždegdavo daug žvakių.
Atgijo Irmos vadybiniai sugebėjimai. Juk visą vaikystę jos mėgstamiausias darbas buvo tėvų ūkyje užaugintas braškes pardavinėti turguje.
Iškart po pirmosios „Darom“ akcijos Irmai pasiūlė dirbti „Fox Spote“. Ji ne tik sutiko, bet ir įžengė į vandenlenčių parką su žinojimu, kad ši vieta priklausys jai. Organizavo renginius, gamino maistą, siūlė idėjas. Ji nebuvo vadovė, tačiau pradėjo elgtis kaip direktorė ir erzinti aplinkinius.
„Tavo vieta virtuvėje“, – neiškentęs tarė tuometinis vadovas. Irma susiėmė, nuramino savo ego ir susitaikė su savo vaidmeniu. Bet tik išoriškai. Slapčia ji laukdavo, kada išeis visi darbuotojai ir galės elgtis kaip namie. Apšokinėdavo kiekvieną lankytoją, uždegdavo daug žvakių.
Šį darbą Irma dirbo iš idėjos, iš meilės, nes jos pajamų šaltinis vis dar buvo medicinos fizikės pareigos.
Po vieno sezono savęs tramdymo Irma pagaliau galėjo atsiskleisti, nes ją paskyrė „Fox Spoto“ direktore. Tik vėliau kilo minčių apie vien tik širdžiai mielą darbą – biofizika nuėjo į antrą planą ir galiausiai visai išnyko. Širdis džiaugėsi, Irma pražydo.
Tiek neišmaniau apie verslą, kad suprasčiau, kokioje prastoje padėtyje buvome, todėl nusprendžiau dirbti toliau.
Veikti buvo ką – pramogų parkas dirbo nepelningai, jį gramzdino augantys nuostoliai. „Tiek neišmaniau apie verslą, kad suprasčiau, kokioje prastoje padėtyje buvome, – šypsosi Irma. – Todėl nusprendžiau dirbti toliau.“
Su verslu nieko bendra iki tol neturėjusi Irma greitai prikėlė šią vietą naujam gyvenimui. Netrukus „Fox Spotas“ tapo masinio lankymo vieta, kur malonu leisti laiką net ir nelipant į vandenį. Kartingai ant ledo, koncertai, filmų vakarai, jogos užsiėmimai. Prasidėjo ir dienos stovyklos, norintiems užsiimti vandenlenčių sportu.
„Fox Spoto“ akcininkai, pastebėję Irmos aistrą, pasiūlė jai įsigyti didžiąją dalį akcijų. Vienas iš jų pasakė: „Tikiu tavimi, parduosiu savo akcijas tau. Turi apsispręsti, kol užsisakysiu maisto.“ Tiek laiko Irmai užteko teigiamam atsakymui. Šiuo metu vandenlenčių parkas priklauso Irmai ir dar dviem žmonėms.
Mergina sako, kad ji vienintelė Lietuvoje organizuoja vandenlenčių pamokas vaikams. Savo sugalvota technika ji moko vaikus nuo 4 metų čiuožti, nebijoti, pasitikėti.
Šiauliuose įvyko vienas iš Lietuvos vandenlenčių čempionato etapų. Reikėjo daug ruoštis – visa pakrantė blizgėjo švara. Vėliau Irma jau ėmėsi rengti nepriklausomas vandenlenčių varžybas. Išvysti profesionalių triukų vandenyje rinkosi gausybė žiūrovų.
Kas lėmė sėkmę? „Nuoširdumas, atvirumas, mano pačios požiūris į žmogų. Turi jį priimti kaip savo artimą. Svarbu ir malonios aplinkos sukūrimas. Žmonės ateina ne vien dėl renginių, nes jų jau yra persisotinę“, – tikina Irma.
„Galite klausti, kaip veikia ši vieta, bet atsakymo aš neturiu. Nėra jokio šablono. Aš esu kaip pelėda. Grįžtu vakare namo ir tada pradeda „šaudyti“ mintys, kurias čia įgyvendinu. Kuo jos beprotiškesnės, tuo geriau išeina“, – juokiasi pašnekovė.
Atsisakys alkoholinių gėrimų prekybos
Irma nesiskundžia ne tik prastu oru, bet ir valdžia. „Pas valdžią einu su taika, atvira širdimi ir visada sulaukiu pagalbos. Esu labai dėkinga“, – stebina verslininkė.
Dabar čia lankosi daug vaikų. Tėvai jų akyse geria, rūko. Nebegaliu būti tas žmogus, kuris prie to prisideda.
Tik ką iš Šiaulių miesto mero rankų jai įteikta padėka už indėlį kuriant patrauklią Talkšos ežero pakrantę, aktyvaus laisvalaikio renginių skatinimą, rūpinimąsi savo miesto teritorijų tvarkymu ir švara.
Prieš porą metų Irmai teko prašyti Šiaulių miesto tarybos, kad ši patvirtintų leidimą prekiauti alkoholiniais gėrimais Talkšos ežero pakrantėje.
Leidimą gavo. Tuomet ji klausė aplinkinių ir tikėjo, kad be to pramogų parkas neišsilaikys. Šįkart ji, atsiimdama padėką, garsiai pareiškė, kad netrukus „Fox Spote“ nebebus galima išgerti.
„Šie žodžiai patys išsprūdo, stovint prieš žmones“, – sako Irma. Viešai paskelbdama įtvirtino savo sprendimą, tarsi nujausdama, kad bus norinčių ją perkalbėti.
Ji nesileidžia į diskusijas apie valdžios priimtą alkoholio kontrolės įstatymą, nes ne dėl naujos valdžios priėmė šį sprendimą. Gilaus atsipalaidavimo metu per meditaciją suvokė, kaip baisiai kenkiama vaikams, kai šalia jų rūkoma, geriama.
„Visada norėjau, kad tai būtų vieta, skirta visam miestui. Dabar čia lankosi daug vaikų. Tėvai jų akyse geria, rūko. Nebegaliu būti tas žmogus, kuris prie to prisideda“, – atvirauja pašnekovė.
Pati jau nebevartoja svaigalų, o išmintį ir atsipalaidavimą atranda dvasinėse praktikose. „Alkoholis – tiesus kelias į depresiją, kaltę, nepasitikėjimą, nerimą. Po išgėrimo dvi savaites negaliu normaliai funkcionuoti“, – sako Irma.
Nevartoti yra jos sprendimas. Mergina mano, kad kiekvienas žmogus renkasi pats. Iš pradžių šio argumento užteko, kad toliau tęstų prekybą alumi ir kitais gėrimais, tačiau dabar ji mąsto ir jaučia kitaip.
Mums rūpi: iniciatyvos, kurios įkvepia
Apsidairykite aplinkui. Esame tikri, kad kiekvienas pažįstate žmogų, kuris be jokio atlygio yra sukūręs ką nors gražaus savo miesteliui ir bendruomenei arba pasielgęs taip, kaip kiti niekada nesiryžtų. Laikas su jais susipažinti iš arčiau!
Pažįstate tokį žmogų, o gal tai jūs? Parodykite jį visai Lietuvai arba nesislėpkite, jūsų pastangos vertos dėmesio. Parašykite mums laišką adresu mumsrupi@15min.lt, taip pat prisekite nuotrauką, iliustruojančią iniciatyvą.
Apie įdomiausias iniciatyvas sužinos visa Lietuva. Kiekvieną savaitę publikuosime tekstus apie iniciatyvius Lietuvos žmones, o socialinėje medijoje juos rasite pažymėtus #mumsrupi grotažyme. Galbūt tai įkvėps norinčius kurti, bet vis dar dvejojančius.
