Paminklas Jonui Basanavičiui kitų metų vasarį Vilniuje, deja, tikrai neiškils. Ilgai svarstomas projektas vis dar neįgyvendintas, kada bus – niekas nebežino, galbūt kitų metų lapkričio 23-ąją, per Tautos patriarcho gimtadienį. Ir Lukiškių aikštės iki Nepriklausomybės šimtmečio greičiausiai galutinai sutvarkyti nepavyks.
Pastatė pats
O štai Žemaitijos krikšto 600 metų minėjimas tikrai pažymėtas išskirtiniai – kol valdžia mąstė ir skundėsi neturinti pinigų paminklui ar kažkam panašiam, energingas žemaitis ūkininkas Vytautas Kondratas netoli Luokės, visiškai šalia Šatrijos kalno, pastatė įspūdingą paminklą Vytautui Didžiajam. Pats, savo lėšomis ir savo žemėje.
V.Kondratas tvirtina paminklą Vytautui Didžiajam statęs ne todėl, kad jiedu bendravardžiai. Tiesiog norėjęs pagerbti Lietuvos didįjį kunigaikštį, kurio dėka Žemaitija pasikrikštijo.
„Yra duomenų, kad Žemaitijos krikštas prasidėjo simboliškai, kai Vytautas su Jogaila atvažiavo. Čia buvo pagonybės centras, tad atvažiavęs Vytautas simboliškai tą krikštą pradėjo“, – paprašytas papasakoti apie tai, kaip jam kilo idėja statyti paminklą, kalbėjo žemaitis. Ir prisiminė legendą, esą Vytautas su Jogaila šventą ugnį užgesino, o kryžių pastatė.
Žemaitijos krikšto jubiliejus minimas ne vienerius metus, tad V.Kondratas jau senokai tvirtina klausinėjęs tuomečio Telšių mero Vytauto Kleivos (dabar jau miręs – aut. past.), ar planuojama kaip nors šią sukaktį įamžinti.
„Kadangi čia pat gyvenu, man įdomu. Vieną kartą paklausiau, kitą, meras sakė, kad gal kokį koplytstulpį medinį statys. O aš taip mąstau sau, juk vis tiek data labai įžymi, jubiliejus, kažkaip nepagarba būtų krikščionybei eilinį koplytstulpį pastatyti, kažkaip reikia kažko kitokio. Taip galvojau savyje. Vėl ėjau pas merą, bet išgirdau, kad nėra tam pinigų“, – bandymus prisibelsti į vietos valdžios duris prisiminė V.Kondratas.
Kalbino jis ir Telšių vyskupą Joną Borutą, tačiau neprikalbino. Vis dėlto vien memorialinės lentelės pakabinimas V.Kondrato nepatenkino.
Lemtingi sutapimai
Kaip pats Vytautas sako, paminklo idėjos įgyvendinimą nuo pat pradžių lydėjo gana savotiški sutapimai. Štai Vilniuje gyvenanti jo draugė Nijolė Džiautienė, išgirdusi apie norą Žemaitijos krikštą įamžinti, patarė geriau ką nors daryti ne iš medžio, o akmens. O ji kaip tik pažįstanti skulptorių Antaną Kmieliauską, su juo ir apsilankė pas V.Kondratą, priversdami jį vis dažniau ir daugiau galvoti apie tą patį.
Darom, pasakiau net negalvojęs, – sako Vytautas Kondratas.
„Prie tų gyvulių ir naktimis reikia nueiti, visaip, tai tokiu metu ir šovė mintis: o jeigu Vytautui biustą pastatyti? Bet ne, galvoju, biusto per mažai, reikia statulos. Net užsirašiau, kad neužmirščiau – žinote, kaip būna su sapnais naktį, susapnuoji, o pabudęs pamiršti. Rytą atsibundu ir skambinu skulptoriui, sakau „Gerbiamas Antanai, o jeigu mes padarome skulptūrą Vytautui iš akmens, ar tamsta būsite pajėgus? Jūs pagalvokite, bet mintis štai tokia.“ Jis paskambino dar tą pačią dieną ir pasakė, kad yra tokia galimybė, nes Vilniuje dailininkų dirbtuvėse pas skulptorių K.Kisielių yra toks akmuo, kuris labai tiktų“, – apie pirmuosius atsitiktinumus pasakojo V.Kondratas.
Akmuo buvo keturių su puse metro, tad paminklui tiko. „Darom, pasakiau net negalvojęs, – juokiasi praėjus keleriems metams Vytautas. – Tik paprašiau padaryti maketuką, padarė A.Kmieliauskas iš molio, parodė ir supratau, kad tiks. Aptarėme detales, tik kad pinigų nebuvo, o akmenį reikėjo nupirkti. Vasarą baiginėjosi, kaip tik gavau Europos Sąjungos išmokas už ūkininkavimą. Iš karto paskambinau Antanui ir pasakiau, kad esu jau pajėgus. Gavau K.Kisieliaus telefoną, bet mane įspėjo, kad jis lyg susirgo. Skambinu. Atsiliepia žmona ir patvirtina, kad dailininkas ligoninėje. Bet esą ji viską žino, o tvarko dabar reikalus dukra. Aš vėl skambinu N.Džiautienei ir pasakau, kad pervedu jai pinigus bei raginu paskubėti – kažkoks vidinis balsas ragino skubėti. Greitai sutvarkėme, nuperku, o po dviejų dienų matau LNK Žiniose, kad mirė tas dailininkas.“
Vytautas sako vėliau ne kartą girdėjęs, kad šis akmuo laukęs idėjos, savo laiko, nes dirbtuvėse jis prastovėjo daugiau nei 20 metų.
Vietoj prabangaus atvežimo – „zuikių dainos“
A.Kmieliauskas ėmėsi darbo ir paminklas gimė. „Kuriozų visokių buvo. Buvo ir meras nuvažiavęs pažiūrėti, ir kiti, žadėjo padėti parvežti, bet pradėjo kalbėti, kad bus sunku. Bet vėl atsitiktinumas: atvažiavo žmogus stumdyti žemes Pašatrės dvaro teritorijoje su buldozeriu ir atsivežė vilkiku tą buldozerį, aš jo ir paklausiau, kiek ta mašina pajėgi vežti. 20 tonų. Tada klausiu – ar parvežtų akmenį iš Vilniaus? Žmogus nusijuokė, kad tikrai taip, nes akmenų jau daug yra vežiojęs. Bet tada įspėjau, kad tai jau yra apdorotas akmuo, paminklas.
„Nieko, Vytautai, zuikių dainos – smėlio pripilsim į priekabą, paguldysim ir galiu vežti nors į Ameriką.“ Pasaka, o ir kainavo tik 600 eurų, nors prieš tai mane gąsdino, kad už 2-3 tūkst. eurų atvežtų, vietiniai kalbėjo, kad atvežimas bus brangesnis net už patį paminklą“, – paminklo istoriją pasakojo V.Kondratas.
Taip paminklas atkeliavo į Žemaitiją. Begalvojant, kaip iškelti, atsirado kranas ir jo vairuotojas, kuris žadėjo darbą padaryti už 30 eurų. „Daviau 50. Tokie dalykai, daug dar sutapimų buvo“, – lengvai šypsodamasis dabar kalba Vytautas.
Apie pinigus V.Kondratas vis dėlto linkęs nutylėti. Neišklausinėsi jo nei kiek akmuo kainavo, nei kiek skulptoriaus darbas ar visas projektas. Kaip vėliau prisipažįsta – net šeima to nežino.
„Iš pradžių slėpiau, paskui paaiškėjo. Bet šventas dalykas – priekaištų negali daryti. Norėtų šeima, bet dalyks švents“, – žemaičiuodamas pasakoja Vytautas, klausiamas, kaip į tokį grandiozinį projektą reagavo jo artimieji.
Iš pradžių slėpiau, paskui paaiškėjo. Bet šventas dalykas – priekaištų negali daryti, – apie artimųjų reakciją sako Vytautas.
O patį paminklą Vytautas tikėjosi pastatyti ant Šatrijos kalno – jo teigimu, tai būtų buvusi puiki vieta. Tačiau visi jį atkalbinėjo, niekas nepanoro derinti šio projekto su valdžia Vilniuje – esą tikrai neleis. Vytautas tvirtina pats šios vietos ir neprašęs. Pasiūlyta statyti kalno papėdėje, prie automobilių aikštelės. Ta vieta pačiam Vytautui įspūdžio nepadarė, be to, jis pradėjo galvoti: „Juk pats viską padariau, kodėl turiu svetimiems dabar atiduoti?“ O jo valdose šalia ąžuolyno yra puiki kalva. Nuo jos dabar Vytautas Didysis ir dairosi.
Šventins liepos 15-ąją
Liepos 15-ąją planuojama paminklą pašventinti. Vytautas sako išsiuntęs kvietimus ir prezidentei su premjeru, ir visų partijų lyderiams. Tiesa, jau sulaukė bent kelių pranešimų, kas nedalyvaus – aukščiausi šalies vadovai tuo metu užsiėmę. Apie kitus kol kas V.Kondratas garsiai kalbėti vengia, bet tikina jau pamatęs, kas yra kas – esą kas Vytautą Didįjį gerbia, tas ir dirba dėl Lietuvos. O kas negerbia – Lietuvai kenkia.
Paminklo sumanytojas tvirtina, kad valdžios vyrų atvykimas ar neatvykimas jam iš esmės nerūpi. Esą stengėsi jis ne dėl jų: „Tai padėka krikščionybei, Vytautui už krikštą, nes apsikrikštyti Lietuvai būtinai reikėjo. Man nereikia tos garbės, bet aš toks esu. Ir viskas.“
Į papokštavimą, kad reikėtų V.Kondratui kraustytis į Vilnių ir čia pastatyti paminklą J.Basanavičiui, Vytautas palinguoja galvą – esą tvarkos trūksta Lietuvoje, išrinktieji tautos atstovai nejaučia atsakomybės, nors gauna rinkėjų palaikymą, vadinasi, turėtų vykdyti duotus pažadus.
V.Kondratas – apie 600 hektarų žemės turintis ūkininkas. Jis vienas pirmųjų Lietuvoje ėmėsi auginti mėsines avis, turėjo didžiausią jų ūkį Baltijos šalyse, dabar jo laukuose ganosi apie 2,5 tūkst. avių. Pats jis gimė Sibire, kur buvo ištremti tėvai. Vytautas sako, kad dabar labai norėtų tėvų paklausti, kodėl jie jam davę Vytauto vardą, nes jis daugiau tikina nesutikęs tremtinių, kuriems užtektų drąsos tokiu vardu pavadinti savo vaiką gūdžiais 1954 metais. Tačiau jaunystėje klausimas nekilęs, vėliau jau nebebuvę ko paklausti.
Baigęs mokyklą V.Kondratas ketino studijuoti teisę, bet gimimo vieta šį kelią jam užvėrė. Po kariuomenės jis studijavo ekonomiką Žemės ūkio akademijoje.
Šiuo metu V.Kondratas užsiėmęs statybomis – vienas Pašatrės dvaro statinys jau iškilo, jame yra erdvi salė pramogoms ir kambariai nakvynei. Šalia kyla dar, kaip sako šeimininkas, čia vietos ras norintys ramiai pailsėti. Aplinka dvare išties tokia, kad žvelgdamas į dailius tvenkinius kieme užsisvajoji apie ramų poilsį.
Tiesa, paties Vytauto galvoje sukasi tiek minčių ir idėjų, kad apie ramybę ir mąstyti sunkoka. Jo teigimu, paminklas – tik pradžia. Šalia auga apie 40 hektarų ąžuolynas, jį ketinama sutvarkyti. Galbūt ir dar kokių paminklų atsiras, čia, kaip sako Vytautas, „reikės pasitarti su specialistais“.
Mums rūpi: iniciatyvos, kurios įkvepia
Apsidairykite aplinkui. Esame tikri, kad kiekvienas pažįstate žmogų, kuris be jokio atlygio yra sukūręs ką nors gražaus savo miesteliui ir bendruomenei arba pasielgęs taip, kaip kiti niekada nesiryžtų. Laikas su jais susipažinti iš arčiau!
Pažįstate tokį žmogų, o gal tai jūs? Parodykite jį visai Lietuvai arba nesislėpkite, jūsų pastangos vertos dėmesio. Parašykite mums laišką adresu mumsrupi@15min.lt, taip pat prisekite nuotrauką, iliustruojančią iniciatyvą.
Apie įdomiausias iniciatyvas sužinos visa Lietuva. Kiekvieną savaitę publikuosime tekstus apie iniciatyvius Lietuvos žmones, o socialinėje medijoje juos rasite pažymėtus #mumsrupi grotažyme. Galbūt tai įkvėps norinčius kurti, bet vis dar dvejojančius.
