„Gali atrodyti, jog garso tarša, skirtingai nei, tarkime, cheminių medžiagų ar radioaktyvių atliekų tarša, mažiau žalinga. Ji, pavyzdžiui, nedaro jokios žalos gamtai. Tačiau dėl savo specifikos ji gali rimtai pakenkti žmogaus savijautai ir sveikatai“, – tikino Kauno technologijos universiteto (KTU) Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto Fizikos katedros docentas Vytautas Stankus, pasiūlęs pagalvoti apie tai, kur – triukšmingoje ar ramioje vietoje – geriausiai išsimiegate. 15min straipsnyje – mokslininkų priminimas apie tai, kuo pavojingas ilgalaikis buvimas transporto taršoje bei tai, kuo kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie tokios taršos mažinimo.
Didžiausi garso teršėjai – netvarkingi seni automobiliai
Mažame miestelyje Kauno rajone gyvenanti Jurgita neseniai keletą dienų praleido Kaune, vienoje iš miesto ligoninių. Planinę kojos operaciją patyrusi moteris pasidalino kiek netikėtais atradimais. „Kadangi dienos buvo šiltos, miegojau prie atviro lango. Iki šiol niekada nepagalvojau, koks skirtumas gyventi mažame miestelyje ir, pavyzdžiui, didmiesčio centre. Kalbu apie kvapą ir garsą – ypač apie jį. Pamenu, pirmąją naktį net nesupratau, kodėl atsibudau – pasirodo, mane pažadino miesto transporto garsai, kurių paprastai negirdžiu, nes pas mus naktį nevažinėja nei viešasis transportas, nei automobiliai ar motociklai. O čia viskas nurimsta vos kelioms valandoms: girdėti ir užuosti transportą atsidarius langą galima net ir vėlyvą naktį ar paryčiais“, – savo mintimis dalinosi moteris.
Pastarieji keleri metai Lietuvoje galėtų būti vadinami pokyčių metais: daugėja bemotorį transportą naudojančių žmonių, įgyvendinami įvairūs darnaus judumo sprendimai, tokie kaip „kilpinis eismas“, „ramaus eismo gatvės“ ir panašūs. Vis dėlto, mokslininkų nuomone, kol kas garso taršos kiekis nėra tiek sumažėjęs, jog jaustume realų poveikį.
„Yra ištirta, kad žmogaus klausos jautrumas klausant muzikos bėgant laikui sumažėja. Tas pats ir su triukšmu. Mes taip pripratome prie aplinkinio triukšmo mieste, kad jo lygį galėjome įvertinti tik jam staigiai sumažėjus, t.y. karantino metu, kai gatvės buvo apytuštės. Šiuo metu netgi naktį to fono lygis yra aukštesnis nei tada dieną. Garso triukšmo lygis miestuose teoriškai turėtų mažėti, bet tai susiję tik su tuo, kad žmonės turi vis daugiau galimybių įsigyti naujas transporto priemones. Didžiausias triukšmo šaltinis yra seni automobiliai ir jų gausa. Taip pat nesureguliuoti transporto srautai miestuose, „garsios“ kelio dangos ir garso izoliacijos priemonių netaikymas. Turėtų būti diskutuojama ne tik apie senų automobilių apmokestinimą dėl didesnių išmetamų anglies dvideginio kiekių, bet ir dėl triukšmo taršos“, – sakė mokslininkas.
Jo teigimu, automobilio skleidžiamą triukšmą galima pamatuoti taip pat tiksliai kaip ir išmetamo CO2 kiekį.
Mokslininkas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog, nors transporto priemonių skleidžiamas triukšmo lygis yra skirtingas ir, tarkime, lėktuvų, traukinių ar statybinių mašinų skleidžiamas triukšmas pagal intensyvumą yra didžiausias, tačiau jis dažniausiai nebūna toks ilgalaikis. „Jei kalbame apie poveikį žmogaus savijautai, didžiausi teršėjai yra automobiliai, ypač seni. Automobilių miestuose yra daugiausiai iš transporto priemonių ir jų triukšmas yra ilgalaikis“, – pažymėjo KTU atstovas.
Sveikatai poveikį turi net „ausimi“ negirdimi garsai
Pasakodamas apie tai, koks garsas pavojingas žmogaus sveikatai, pašnekovas išskyrė du momentus: tiesioginį fizinį poveikį turi tik ganėtinai stiprus garsas, tačiau net ir žemesnio intensyvumo triukšmas veikia mūsų organizmą.
„Kaip žinia, garso intensyvumas matuojamas decibelais (dB). Garso intensyvumas, kai žmogus patiria skausmą ir klausos organų pažeidimą siekia 110-120 dB. Žemesnio intensyvumo triukšmo poveikiai yra netiesioginiai arba, kitaip tariant, psichofiziologiniai. Pagrindinis to poveikio rezultatas yra nuovargis. Mokslinių tyrimų duomenimis, fabrikų darbuotojai, jūreiviai laivuose ir kiti panašiomis sąlygomis dirbantys darbuotojai patiria nuovargio didėjimą, nerimo augimą, silpnumą, galvos skausmus, irzlumą. Kai kuriais atvejais atsiranda hipertenzija, hipotenzija, pasireiškia širdies ligos, virškinimo sutrikimai (opa, kolitas), taip pat endokrininiai ir biocheminiai sutrikimai“, – kalbėjo doc. V.Stankus. Jis atkreipė dėmesį, kad triukšmo spektre gali būti infragarso, kurio žmogaus ausis negirdi. Tačiau jis mus taip pat veikia: įrodyta, kad kai kurie infragarso dažniai sukelia nerimą, baimę ar net paniką.
Anot pašnekovo, tyrimai taip pat leidžia neabejoti, kad nuolatinis transporto triukšmas ir vibracijos ne tik kelia nuovargį, bet ir yra viena iš miegą trukdančių priežasčių.
Oro tarša – ne tik CO2
Pavasarį įvestas karantinas ne vienam iš mūsų suteikė progą susimąstyti, koks mūsų gyvenimas būtų, jei kasdienę rutiną ir lėkimą pakeistų kiek ramesnis ritmas. Kai kurie pirmą kartą po miestą keliavo nebe asmeniniu automobiliu, bet kitomis transporto priemonėmis ir galbūt net pagalvojo, jog taip galėtų daryti dažniau.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Aplinkos ir darbo medicinos katedros, Visuomenės sveikatos fakulteto lektorius dr. Vidmantas Vaičiulis pritaria, kad tokie sukrėtimai kaip pandemija ir karantinas suteikia retą progą pagalvoti apie kiekvieno mūsų indėlį mažinant taršą.
„Jei kiekvienas iš mūsų nuveiktų kažką naudingo šiuo klausimu, tai būtų galima pakeisti labai daug. Net ir tokie elementarūs žingsniai kaip atsakingas kietojo kuro naudojimas šildant savo namus (iškastinių anglių, chemiškai neapdorotos medienos ar plastiko nenaudojimas), automobilio atsisakymas bent vieną darbo dieną per savaitę, aerozolių ir kitų cheminių medžiagų atsakingesnis vartojimas arba ribojimas, taip pat intensyvesnis naudojimasis vyriausybės siūlomomis programomis ir efektyvesnis jų prieinamumas gerokai prisidėtų prie klimato kaitos padarinių sušvelninimo“, – teigė mokslininkas.
Lietuvoje pagal CO2 emisijų kiekį transportas yra didžiausias taršos šaltinis. Tačiau, pašnekovo teigimu, reikėtų nepamiršti, kad CO2 nėra vienintelės dujos, kurias išskiria transportas.
Lietuvoje pagal CO2 emisijų kiekį transportas yra didžiausias taršos šaltinis.
„Be jau minėto CO2 reikėtų paminėti ir azoto (NOx) oksidus bei sieros dioksidus (SO2), anglies monoksidą (CO), lakiuosius organinius junginius (LOJ) bei kietąsias daleles (KD2.5). Tiesa, pastarieji du elementai nėra dujos, jie susidaro ne tik kuro degimo proceso metu (t.y. gali būti metalai, dirvožemio dalelės, suodžiai, nusidėvėjusių padangų, stabdžių, šaligatvių dangos dulkės, garuojančios lakios medžiagos (pvz., benzinas) ir kt.), tačiau jos lengvai išsilaiko ore ir patenka į žmogaus kvėpavimo sistemą“, – priminė mokslininkas.
Remiantis Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, oro užterštumas išlieka didžiausia grėsme Europos gyventojų sveikatai, kasmet turinčia įtakos daugiau nei 400 tūkst. priešlaikinių mirčių. Lietuvoje dėl oro užterštumo kietosiomis dalelėmis KD2,5 priešlaikinių mirčių skaičius kasmet siekia apie 3 tūkstančius.
Pavojingiausia plaučiams, širdžiai ir centrinei nervų sistemai
Kuo pavojinga oro tarša žmogaus organizmui? Pirmiausia ji – „peilis“ kvėpavimo sistemai. „Dėl trumpalaikio NOx poveikio galimas neigimas poveikis plaučių funkcijai, ypač tiems, kurie serga astma. Esant oro užterštumui gali suaktyvėti alerginės reakcijos, padidėti bendras sergamumas, bendras mirtingumas. Aplinkoje esantis azoto oksidas susijęs su kraujotakos sistemos ligomis, jau minėta astma, miokardo infarktu, pagyvenusių žmonių lėtine obstrukcine plaučių liga. Ilgalaikė padidėjusi azoto oksido koncentracija pažeidžia plaučių funkciją, padidina kvėpavimo takų infekcijos atsiradimo riziką bei apatinių kvėpavimo takų ligų dažnį vaikams, linkusiems į alergijas. Taip pat dėl didelės azoto oksidų (NO2) koncentracijos didėja plaučių jautrumas kitiems teršalams“, – pasakojo LSMU lektorius.
Jis priminė, kad kietųjų dalelių patekimas į žmogaus organizmą priklauso nuo dalelių dydžio. Didesnės dalelės yra sulaikomos viršutiniuose kvėpavimo takuose (gerklėje, nosyje), o čiaudint, kosint pašalinamos. Smulkiosios dalelės per kvėpavimo sistemą patenka į gilesnius kvėpavimo takus (bronchus, alveoles) ir ten nusėda. Smulkiausios kietosios dalelės pasiekusios alveoles gali būti perneštos ir į kraują.
„Veikiant kietosioms dalelėms apsunkinama plaučių veikla, susilpnėja jų funkcija, sutrinka širdies ritmas, sumažėja vidutinė būsimo gyvenimo trukmė. Nuolatinis buvimas aplinkoje, kurioje yra nemažos kietųjų dalelių koncentracijos, gali išsivystyti astma, bronchitas, plaučių vėžys, širdies veiklos sutrikimai“, – vardino pašnekovas.
Kalbant apie anglies monoksidą, kuris per kvėpavimo sistemą patenka į žmogaus kraują, kur jungiasi su hemoglobinu, jo ilgalaikis poveikis padidina širdies ir kraujotakos ligų riziką, taip pat daro neigiamą įtaką vaisiaus vystymuisi. Didelė ir intensyvi CO2 koncentracija gali paveikti ir centrinę nervų sistemą.
„CO2, priklausomai nuo koncentracijų, poveikis sveikatai gali būti ūmus ir lėtinis. Ūmus poveikis pasireiškia stipriu viršutinių kvėpavimo takų, odos ir gleivinių sudirginimu, nosies ir gerklės deginimu, dusulio priepuoliu, bronchų spazmais (ypač sergantiems astma). Dėl lėtinio poveikio gali išsivystyti atrofinis rinitas, toksinis bronchitas bei plaučių sklerozė“, – dr. V.Vaičiulis.
Transporto tarša neigiamai veikia ne tik fizinę, bet ir psichinę žmogaus sveikatą. Vis dėlto kol kas yra atlikta per mažai mokslinių tyrimų, kad būtų galima pateikti apibendrintas išvadas. Tiesa, kai kurie tyrimai jau patvirtina sąsajas tarp ilgalaikio buvimo kietosiomis dalelėmis ir azoto oksidais užterštoje aplinkoje bei susirgimų depresija.
Pokyčiai prasideda nuo vieno žmogaus
Nors kartais atrodo, jog pokyčius inicijuoti turėtų kažkas kitas, pavyzdžiui, valstybė, savivaldybės, iš tiesų, kalbant apie transporto taršos mažinimą, net ir mažas kiekvienos gyventojo indėlis yra svarbus. Juolab, kad su tuo labai stipriai susijusi ir mūsų pačių savijauta, sveikata bei gyvenimo kokybė.
3 dalykai, ką kiekvienas mūsų galėtų padaryti, jog sumažėtų transporto tarša:
-
Mažinti kelionių asmeniniu automobiliu skaičių. Kol kas Lietuvos miestuose kelionės automobiliu iš namų į darbą ir atgal sudaro didžiausią visų kelionių skaičių. Jei bent kartą per savaitę ar dažniau šias keliones pakeistume į keliavimą viešuoju transportu, dviračiu, elektriniu paspirtuku, po kurio laiko naudą pajustume ir patys, ir vietovė, kurioje gyvename ir dirbame.
-
Nenaudoti techniškai netvarkingų senų transporto priemonių. Nereikia net tyrimų, kad suprastume, jog dūmų kamuolius leidžiantys ir keistai burzgiantys netvarkingi automobiliai – taršiausias transportas. Nors valstybė stengiasi reguliuoti jų naudojimą ir skatina atsisakymą, vis dėlto kol kas visuomenėje trūksta sąmoningumo. Taip, dažnai tokios transporto priemonės gerokai pigesnės nei naujesnės ir švaresnės. Tačiau kaina, kurią sumokame keliaudami tokiomis taršiomis mašinomis per didelė.
-
Atrasti ėjimo malonumą. Prisiminkime savo vaikystę: juk tuomet vaikščiojimas buvo natūralus keliavimo būdas. Į parduotuvę, pas netoli gyvenančius draugus tikrai nevažiuodavome – užtekdavo kojų. Augdami ir įsitraukdami į vis greitėjantį gyvenimo būdą dažnai pamirštame, kad turime kojas ir kartais būtent jomis galime pasiekti reikiamą vietą mieste. Tad, jei tik yra galimybė kažkur nueiti, o ne važiuoti, tą ir darykite.
2014–2020 m. finansiniu laikotarpiu Lietuvos transporto sektoriuje numatoma investuoti apie 1,1 mlrd. eurų Europos Sąjungos fondų lėšų. Daugiau kaip 86 mln. eurų skiriama darnaus judumo projektams finansuoti. Šios investicijos padės šalyje skatinti darnų įvairių rūšių judumą ir plėtoti aplinkai draugišką transportą, siekiant sumažinti anglies dioksido išmetimus.
