Kaip pasiekti, kad vaikai šalyje nebūtų mušami? Apie visa tai laidoje „Dėmesio centre“ pokalbis su socialinės apsaugos ir darbo ministru Linu Kukuraičiu, policijos generaliniu komisaru Linu Pernavu, vaiko teisių apsaugos kontroliere Edita Žiobiene, generaliniu prokuroru Evaldu Pašiliu, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariu Mykolu Majausku ir VšĮ „Gelbėkit vaikus“ vadove Rasa Didžpetriene.
– Ministre, kas nuo šiandien bus kitaip?
– L.Kukuraitis: Puiku, kad pradedame nuo perspektyvos. Tačiau aš vis tiek žengsiu žingsnį atgal. Šioje situacijoje tragiškiausia, kad vaiko balsas liko neišgirstas. Net ir tų kelių suaugusiųjų balsas buvo neišgirstas. Nuo šiol reikia daryti viską, kad vaiko teisės tikrai būtų vaiko atstovės.
– O tai požiūris ar procedūros?
– L.Kukuraitis: Ir viena, ir kita. Taip pat kompetencija atpažinti, kad ta vaiko žinia yra pakankamai rimta. Požiūris, kad vaiko žinia yra svarbesnė nei visi tyrimai. Žinoma ir procedūros, kad jos padėtų vaiko teisių apsaugos tarnybai.
– Komisare, kaip jums atrodo, kas tai buvo? Požiūris ar procedūros?
– L.Pernavas: Manau, kad viskas susideda į viena, tiek požiūris, tiek procedūros, tiek sistemos nebuvimas. Jau keletą metų kalbame apie tai, kad turi būti sistema pradedant nuo švietimo iki informavimo apie tokias problemas, kokios yra šiandien, iki tinkamo, greito, operatyvaus ir kokybiško tyrimo. Procesas turi trukti maksimaliai trumpą laiką. Mūsų siūlymas, kad didžioji dalis tokių tyrimų vyktų dvi paras, kol kaltininkas yra nepaleistas. Mes tą siūlėme Seimui, bet toks pasiūlymas nebuvo priimtas.
– Kokiam komitetui jūs tą siūlėte?
– L.Pernavas: Žmogaus ir teisių komitetui, praėjusioje kadencijoje. Tačiau šis siūlymas nebuvo priimtas. Arba, jei negalima atlikti tyrimo per 48 valandas, kad būtų skirta kardomoji priemonė – suėmimas, gyvenimas skyriumi, tam, kad smurtautojas negalėtų daryti įtakos aukai. Čia mes turime didelę problemą. Kai auka paveikiama, ar turime teisingus sprendimus? Tikrai ne.
– 48 val. ir į teismą? Tokia jūsų mintis?
– L.Pernavas: Taip. Kuo ilgiau mes voliojame tą bylą, tuo daugiau neaiškumų atsiranda. Tokios bylos tyrimo vidurkis yra maždaug 3 mėnesiai. Man tai nėra normalu.
– Šiuo konkrečiu atveju buvo nueitas ilgas kelias. Auklėtoja, direktorė taip pat išgirdo, kreipėsi į policiją. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Juk buvo galima nuspėti, kai mama atėjo į darželį pasiimti sudaužyto vaiko?
– R.Didžpetrienė: Ne nuspėti, o pamatyti faktus. Pagarba darželio auklėtojai, kad ji išdrįso bandyti sakyti. Kaip ministras minėjo, mes nepatikėjome vaiku, nepatikėjome suaugusiaisiais profesionalais. Tai apie ką mes tada kalbame? Vaiko teisių vedėjos pasakymas, kad jau nebe mano reikalas, nes ekspertai pasakė, kad nieko nebuvo, tai tiesiog galvoje netelpa.
L.Pernavas: Manau, kad viskas susideda į viena, tiek požiūris, tiek procedūros, tiek sistemos nebuvimas.
– Tai yra visiškai formalus pareigų atlikimas.
– M.Majauskas: Negalėčiau sutikti, kad tai yra formalizmas. Manau, kad tai aplaidus pareigų atlikimas. Mano supratimu, generalinės prokuratūros ir policijos atstovai dirbo aplaidžiai. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas neapklausus vaiko, žinant, kad patėvis teistas, žinant auklėtojos liudijimą, kad vaikas atėjo verkiantis. Auklėtoja iš vaiko išgirdusi, kad jį mušė patėvis, užčiuopė smurto žymes. Tai buvo padaryta prie kelių liudytojų. Tai dabar vaikas neapklaustas, ikiteisminis tyrimas nutrauktas, o žudikas paleistas į laisvę ir vaiko šiandien gyvo nebėra. Mano supratimu, pirmiausia atsakingos teisėsaugos institucijos turi prisiimti atsakomybę. Seimas taip pat negali kratytis atsakomybės. Mes turėjome priimti ne vieną įstatymą, vaikų nemušimo įstatymas nepriimamas jau 20 metų. Tas įstatymas siųstų labai aiškų signalą visuomenei, kad smurto netoleruojame. Vaiko teisių tarnyboms taip pat būtų siunčiamas labai aiškus signalas, ką reikia daryti, ir taisyklės teisėsaugos institucijoms, kaip reikia reaguoti. Deja, to nepadarėme.
– Prokurore, kodėl tokiose bylose nėra apklausiami vaikai? Trūksta psichologų?
– E.Pašilis: Man laba liūdna, kad turime susitikę kalbėti tokios liūdnos bylos kontekste. Kadangi kilo pagrįstų abejonių, prokuratūroje yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Jis turėtų atsakyti į daugelį klausimų. Taip pat yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl tarnybos pareigų neatlikimo, pagal BK 229 straipsnį. Tai parodys, kiek atskiri pareigūnai, institucijų atstovai neatliko savo pareigų. Dėl psichologo yra problema. Ne kartą prokuratūra kreipėsi į Vidaus reikalų ir Socialinės apsaugos ir darbo, tai pat Švietimo ministeriją, kad išsakytume tą problemą, jog psichologų trūksta. Šiandien tik 4 savivaldybės turi psichologus. Beje, Kauno apygardos prokuratūra kreipėsi į Kėdainių savivaldybę metų pradžioje, kad užtikrintų psichologų dalyvavimą bylose. Tačiau buvo gautas neigiamas atsakymas. Ko gero, dėl finansų stokos.
– O pati prokuratūra negali susirasti psichologo? Juk galima samdyti, mokėti už valandas?
– E.Pašilis: Tas biudžetas nėra beribis. Pernai 2700 nepilnamečių vaikų yra nukentėję įvairiose bylose, ne vien smurto.
– Tačiau šioje situacijoje norisi paklausti, kiek kainuoja vaiko gyvybė? Ponia Žiobiene, psichologo nebuvo, vaikas neapklaustas, ikiteisminis tyrimas nutrauktas remiantis smurtautojo ir mamos parodymais. Vaikas, šiuo atveju, tapo auka ir iš motinos, ir iš tėvo pusės. Ar po šio įvykio įmanomas koks nors sisteminis pataisymas? Pareigūnas vaiko be psichologo apklausti negali.
– E.Žiobienė: Labai daug iečių sulaužyta Seime, kai diskutavome dėl psichologo dalyvavimo baudžiamosiose bylose. Taip atsirado psichologai apygardų teismuose, ko šiaip jau Lietuvai yra maža, t.y. 5 apygardos, vos 5 specialistai visoje Lietuvoje. Tuo metu buvo pažadas, kad matysime, analizuosime, koks bus poreikis. Poreikis yra didžiulis ir psichologai tikrai turi atsirasti. Ministras dabar kaip tik imasi vaiko teisių institucijų pertvarkos. Mano supratimu, jei psichologo nėra, jis turi būti samdomas.
– Psichologas turėtų būti privalomas?
– L.Kukuraitis: Absoliučiai. Labai reikia išgryninti vaiko teisių apsaugos funkcijas. Jų yra 40 formalių ir dar tiek pat neformalių. Kai tiek funkcijų, tai tik apsikrauni popieriais ir nieko nepadarai. Reikia jas išsigryninti. Viena pagrindinių – tai psichologo dalyvavimas vertinant situaciją. Tada įvertinama, ar tas vaiko žodis adekvatus, ar ne.
– Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje dirba 241 žmogus. Jai pavaldžiose 15-oje institucijų – 1609 žmonės. Iš viso beveik 3 tūkstančiai. Dar pridėjus Sodrą ir kelias kitas institucijas, gausime 10 tūkst. žmonių armiją. Ar tą armiją galima kitaip performuoti, kad užtektų darbuotojų, dirbančių su socialinės rizikos šeimomis, kuriose auga bemaž 20 tūkst. vaikų?
– L.Kukuraitis: Čia dar neįtraukta apie 1000 darbuotojų, kurie dirba su socialinės rizikos šeimomis, nes jie yra pavaldūs savivaldybėms ir 336, kurie yra vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojai. Vienas iš probleminių dalykų, kad tie darbuotojai pavaldūs savivaldybei ir dažnai yra priklausomi nuo vietos savivaldos kompetencijos ir galimybės organizuoti. Tai reiškia, kad mes turime 60 skirtingų būdų, kaip užtikrinama vaikų teisių apsauga mūsų šalyje.
– Norint centralizuoti, reikia keisti įstatymą?
– M.Majauskas: Tam, kad būtų centralizuota vaiko teisių apsauga, reikia susigrąžinti vaiko teisių skyrius į Vyriausybę. Tam turi būti pakeistas įstatymas. Taip būtų galima užtikrinti operatyvų reagavimą, vieną standartą ir nepriklausomumą nuo vietos interesų. Labai svarbu centralizuotas požiūris iš Vyriausybės. Šalyje matome didžiulius kontrastus. Dažnai savivaldybėse žmonės susigyvena su tam tikra nepriežiūra, toleruoja smurtą. Todėl labai svarbu turėti vieną kompetentingą ir stiprią vaiko teisių apsaugos instituciją, kuri galėtų reaguoti operatyviai ir nepriklausomai.
– Nuo šių metų sausio 1 d. įsigaliojo dar ankstesnio ministro įsakymas, kad socialinis darbuotojas gali prižiūrėti ne daugiau kaip 10 socialinės rizikos šeimų. Su tiek susitvarkyti galima?
– L.Kukuraitis: Galima. Buvo siekiama, kad socialinis darbuotojas turėtų visas galias padėti šeimoms. Tačiau iš kitos pusės mes susiduriame su kompetencijos problema. Ne vien tai, kad socialinis darbuotojas yra nekompetentingas, bet taip pat trūksta sveikatos ugdymo, teisės specialisto, psichologo, kuris padėtų su tomis kompleksinėmis problemomis, kurias šeima turi įveikti.
– Jei būtų centralizuota institucija su aiškiomis instrukcijomis, tai, pavyzdžiui, galima daryti taip, kaip policijoje, kad kiekvienas darbuotojas kartą per dvi paras turi patikrinti socialinės rizikos šeimas?
– L.Kukuraitis: Kai kur reikia lankytis dažniau, kai kur rečiau. Tačiau ne tik patikrinimas yra problema. Problema yra ir paslaugos, pagalba šeimai. Vienas iš pakeitimų, kurį mes norime inicijuoti, tai, kad kiekvienoje savivaldybėje būtų specialistų komanda, kuri teiktų pagalbą konkrečiai šeimai. Ta specialistų komanda suteiktų daug daugiau pagalbos.
– Taip suprantu, kad nuo šiandien nei vienas ikiteisminis tyrimas dėl smurto prieš vaiką nebus nutrauktas su psichologu neapklausus vaiko?
– M.Majauskas: Ne tik, kad nuo šiol kiekvienu atveju, bet taip pat turime peržiūrėti ir visus atvejus, kurie vyko iki šiol. Visais atvejais, kai buvo nutraukti ikiteisminiai tyrimai dėl smurto artimoje aplinkoje prieš vaikus, turi būti peržiūrėta ir pasakyta, ar nebuvo padaryta tos klaidos, kurią matėme padarytą Kėdainiuose.
– Kas keisis nuo šiandien?
– E.Pašilis: Yra pavedimas patikrinti visus praėjusiais metais nutrauktus tyrimus. Antradienį prasideda Kauno apylinkės Kėdainių skyriaus kompleksinis patikrinimas, taip pat yra ruošiamos generalinio prokuroro rekomendacijos, kad visais atvejais, kai yra nukentėję vaikai, ikiteisminiai tyrimai būtų patikrinti aukštesnio prokuroro. Turi keistis visų čia esančių požiūris, turi būti bendras darbas. Šių metų pradžioje, dar iki šios nelaimės, prokuratūra nusistatė savo veiklos krypčių prioritetus. Tai baudžiamojo persekiojimo stiprinimas tose bylose, kur yra nukentėję vaikai.
M.Majauskas: Kaip jūs nusistatote savo prioritetus, jei jums nepakanka pinigų psichologui vaiko apklausai?
E.Pašilis: Nedaryčiau tokios kategoriškos išvados. Darbas vyksta, yra tie psichologai, tik ne kiekvienoje byloje. Bylą organizuojanti prokuroras tą sprendžia.
