Muziejuje, kuriame eksponuojama M.K.Čiurlionio kūryba, svarbią vietą užima XIX a. – XX a. pr. lietuvių liaudies meno rinkinys. Čia eksponuojama vaizduojamoji (skulptūra, tapyba, medžio raižiniai) ir taikomoji dailė (keramika, darbo įrankiai, namų apyvokos daiktai). Eksponatai į muziejų pateko iš ekspedicijų, o taip pat pavienių asmenų ir dailininkų: A.Varno, B.Buračo, A.Žmuidzinavičiaus, K.Šimonio ir kitų. Dabar rinkinį sudaro 51 924 eksponatų, (3 653 vnt. skulptūrų, 900 vnt. prijuosčių, 319 vnt. medžio raižinių, 27 000 negatyvų). Tai – svarbios Lietuvos kultūros istorijos vertybės.
Pristato atskirų regionų ypatybes
Nedidelėje Lietuvos teritorijoje per ilgus šimtmečius susiklostė penkios etnografinės sritys: Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija, Žemaitija, Mažoji Lietuva. Etniniai savitumai pastebimi baldų puošyboje, audiniuose, architektūroje, memorialiniuose paminkluose. Žemaitijoje statyta daug koplytėlių, Akštaitijoje paplito stogastulpiai, daugiaaukščiai koplytstulpiai, vėliau – puošnūs kryžiai. Dzūkijoje kryžiai dažnai dekoruoti stilizuotais Kristaus kankinimo įrankius vaizduojančiais motyvais. Klaipėdos krašte ant kapo būdavo statomos paminklinės lentos.
Kaune muziejuje parengtoje ekspozicijoje rodoma tapyba ant lentos, drobės, popieriaus, atliekama aliejiniais dažais ar tempera. Šių kūrinių autoriai – savamoksliai, dauguma nežinomi.
Šie paminklai buvo skirti svarbiems šeimos ir visuomenės gyvenimo įvykiams. Skulptūra buvo derinama su mažąja architektūra ir per ją – su aplinka, o kartu išreiškė ir pagrindinį viso paminklo idėjinį turinį. Formos atžvilgiu dominuoja pusiau tūrinė skulptūra, kurioje, kaip įprasta, modeliuojama tik priekinė dalis. Skulptūros siužetuose ryškūs to laiko įvykių (XIX a. baudžiavos, nacionalinės priespaudos, spaudos draudimo, sukilimų, tremties) atspindžiai. Dažnai vaizduojami šventieji: Šv. Marija, Šv. Jurgis, Šv. Izidorius, Šv. Florionas; taip pat liaudies kultūroje įsišaknijęs Rūpintojėlio vaizdavimas. Skulptūra savita etnogrfiškumu, kurį itin pabrėžia išraiškinga polichromija.
Kaune muziejuje parengtoje ekspozicijoje rodoma tapyba ant lentos, drobės, popieriaus, atliekama aliejiniais dažais ar tempera. Kūriniai skirti koplytėlėms, bažnyčioms ar gyvenamųjų namų interjerams. Siužetuose dažniausiai sutinkamos tos pačios asmenybės, kaip ir raižiniuose bei skulptūroje. Šių kūrinių autoriai – savamoksliai, dauguma nežinomi.
Medžio raižiniai itin paplitę Žemaitijoje. Raižiniai tiek turiniu, tiek menine forma jie artimi liaudies skulptūrai bei tapybai. Raižiniuose pavaizduoti įvairūs šventieji, dažnai jie – globėjai nuo bado, ligų, gaisrų, taip pat dažnos socialinės ir moralinės temos („Paskutinis teismas“, „Blaivybės įvedimui paminėti 1858 m.“).
Pristato asmeninės kolekcijos eksponatus
Naujojoje ekspozicijoje pristatoma dalis A.Varno rinkinio fotografijų. Muziejuje saugoma 1700 tapytojo ir grafiko A.Varno (1879 - 1979) stiklo negatyvų, 380 fotografijų.
Lietuvių moterų kūrybiniai sugebėjimai atsiskleidė audiniuose, kuriais puoštas būstas, rengta šeima. Moterys pačios augino ir ruošė žaliavą (linus, kanapes, vilną), dažė ją augalų lapais, žiedais, šaknimis, medžio žieve, verpė ir audė ploniausias drobes. Gražiausi audiniai ir drabužiai buvo skirti šventėms ir apeigoms.
Iš visų medžio dirbinių išsiskiria verpimo, audimo ir skalbimo įrankiai. Savo archaiškumu, dekoratyvumu pasižymi verpstės, puoštos apskritimais, segmentinėmis žvaigždutėmis, augalo ir paukštelio motyvais. Verpsčių, kaip skoptųjų, bei tošies dirbinių, daugiausiai išliko Aukštaitijoje. Prieverpsčių, kurios atsirado drauge su verpimo rateliu, gausu Žemaitijoje. Jos daug grakštesnės už verpstes, jų formos, puošimo būdai bei raštai įvairesni.
