Atšalus orams gamtininkai liūdnai stebi kasmet besikartojančią tendenciją: ir taip retas zundas kone masiškai pradeda naikinti šernai. Jie išknisa kerus, suėda saldžias ir mėsingas šaknis. Augalai pavasarį nors ir atsigauna, bet jau mažesni, rečiau žydintys ir subrandinantys sėklas.
Ar įmanoma kovoti su šernais? Pasirodo, tam tikrų veiksmų imamasi ir tikimasi zundų populiaciją atkurti ten, kur ji anksčiau buvo gyvybinga: žemyninėje dalyje esančiame Pajūrio regioniniame parke (PRP). Eksperimentų imasi Klaipėdos universiteto Botanikos sodas.
Gyva mumija
Pajūrinė zunda yra tikra kopų puošmena. Šis augalas – nykstantis ir saugomas visoje Europoje, į Lietuvoje saugomų augalų sąrašą įtrauktas dar 1962 m., o į Lietuvos raudonąją knygą – nuo 1976 m. Tarpukariu mūsų šalies propagandos virtuozai skelbė, kad šio augalo niekur kitur pasaulyje nėra. Tik pas mus, Kuršių nerijoje.
Išties autochtoniniu augalu laikomos zundos auga beveik išimtinai (pavieniai augalai randami PRP) Neringoje. Ir tai – ne visoje: gausesni jų sąžalynai – pietinėje dalyje, o kuo toliau į šiaurę – tuo zundų mažiau. Keletas augalų aptikti Smiltynėje ir Kopgalyje.
Kopų grožybė odiniais lapais turi neįtikėtiną savybę: neretai ji būna tarsi negyva. Kaip mumija, kietais, iš pažiūros sudžiūvusiais lapais. Tai – smėlynų augalo gudrybė: praradusi 25 ar daugiau procentų vandens, ji nevysta ir nesuglemba, o „mumifikuojasi“, tarsi užsikonservuoja ir toliau savo giliai išsiraizgiusiomis šaknimis siurbia negausų dirvožemio vandenį.
Remiantis praeities tyrinėtojų duomenimis, XIX a. pab. pajūrinės zundos augo Palangos kopose, o
šiaurinė jų augimo riba buvo Pietų Norvegija. Palangoje šie augalai fiksuoti ir 1936 m., o po ketvirčio amžiaus rastas jau tik vienas keras apie 3 km į šiaurę link Šventosios.
Kuršių nerijoje 1968 m. užfiksuoti 3 875 pajūrinės zundos kerai. Apskaitos vykdomos ir XXI a.: KNNP botanikų surinktais duomenimis, 2005 m. nerijoje augo 2 945 pajūrinės zundos individai, 2019 m. inventorizuoti 3 944 šio augalo kerai (iš jų 86 proc. buvo nežydintys ir tik 14 proc., arba 558 augalai, – žydintys).
Prie šių augalų nykimo prisidėjo ir žmonės, kurie net dabartiniais laikais išsikasa zundų kerus ir vežasi į žemyną, savo darželius. Mano, kad gražuolis augalas prigis. Tačiau botanikai perspėja, kad zundas kasti – griežtai draudžiama, o persodinti augalai paprastai nuvysta, neprigyja (yra kitos zundų rūšys, kurios tinka gėlynams puošti). Vis dėlto didžiausią grėsmę mumijomis virsti sugebančioms zundoms kelia šernai.
Bandys sėti
Aplankęs pajūrio zundų augavietes Nidos apylinkėse gali patekti tarsi į karinį poligoną: palvėje – pilna duobių, lyg būtų kas iš patrankų kopas apšaudęs. Tai – šernaduobės. Šaltuoju metų laiku jie ieško ėdesio, o zundų šaknys – vienas mėgstamiausių delikatesų, mat jos yra storos, mėsingos ir salsvo skonio.
Knysliai savo šnipais stengiasi pasiekti šaknis kuo giliau, tad iš zundos kero belieka tik duobėje besimėtantys stiebų ir lapų likučiai.
„Zundos yra gyvybingos. Net ir nutraukus šaknį bei sunaikinus antžeminę dalį pavasarį toje pačioje vietoje vėl atauga nauji kereliai. Tiesa, jie jau būna silpnesni, mažesni, rečiau žydintys. Sunku ir pasakyti, kokios apimties žalą padaro šernai, bet ji yra akivaizdi. Zundų vegetacijos laikotarpis gana trumpas, tad jei šernai sunaikina augalą dar jam nespėjus subrandinti sėklų, o pavasarį naujai išdygęs net nežydi, turime problemą“, – „Vakarų ekspresui“ pasakojo KNNP botanikė Raimonda Ilginė.
Ji liūdnai juokavo, kad kovoti su šernais sunku, nes dietos laikytis jiems neįsakysi.
„Parko direkcija stengiasi išlaikyti tą genofondą, todėl Naglių rezervate yra specialiai sukurtos gyvybingų zundų salelės: augalai tarpsta, žydi, brandina sėklas aptvaruose, kad šernai neišknistų. Eksperimento ėmėsi ir Klaipėdos universiteto Botanikos sodas: savo teritorijoje pasodino zundų, tiria sėklų daigumą. Jei lydės sėkmė, bus sukurta metodika, mokslininkai bandys atgaivinti šių augalų populiaciją žemyninėje pajūrio dalyje. Užsės tam tikras vietas“, – pasakojo gamtininkė.
Ji pridūrė, kad tam tikrą vaidmenį saugant zundas gali turėti ir Neringos medžiotojai: esą šėryklose reguliariai maitinant žvėris šernai nebeturės didelio poreikio knisti smėlynus ir čiaumoti šaknis.
Nidos, Preilos apylinkėse medžioklės plotus turinčio klubo „Girinis“ vadovas Sigitas Šveikauskas „Vakarų ekspresui“ teigė, kad šernų populiacija Kuršių nerijoje gali siekti apie 200-250 individų.
„Juos galima medžioti kiaurus metus. Stengiamės maitinti šėryklose taip atitraukdami šernus nuo gyvenviečių, kur jie tikrai daug žalos pridaro. Na, jei ir zundoms tai padeda, tada dar geriau. Per metus mūsų klubo medžiotojai nušauna apie 30-35 šernus“, – teigė jis.
Vadino afrodiziaku
Be kita ko, pajūrinės zundos yra kone mitologizuotos dėl neva ypatingų, magiškų jų šaknų savybių, kurios aprašytos ir žinomos dar nuo Romos imperijos laikų. Šis unikalus augalas sulaukė ir vieno garsiausių pasaulyje rašytojų – Williamo Shakespearo dėmesio. 1597 m. pasirodžiusioje komedijoje „Vindzoro šmaikštuolės“ vienas iš veikėjų – Falstafas, sutikęs miške ponią Ford ir apimtas geismo, pamini zundos šaknis kaip afrodiziaką.
Šis meilės geismą tariamai sužadinantis zundos šaknų efektas išties buvo apsukęs galvas britams: XVII a. Kolčesterio mieste (garsėjusiame austrėmis ir zundos šaknimis) Robertas Burtonas įsteigė manufaktūrą ir ėmė gaminti zundos šaknų saldumynus – karamelizuotus cukruje ir apelsinų žiedų vandenyje. Net XX a. gyvenęs ir kūręs britų poetas Geoffrey Grigsonas aiškino, jog „kiekviena rūpestinga žmona savo darželyje seniau augindavo eringus“ (zundas, kurių lotyniškas pavadinimas Eryngium maritimum).
Žinoma, nėra jokių medicininių įrodymų, kad KNNP vieno iš simbolių šaknys sukelia geismą, tai labiau senoviniai burtai. Gamtininkai juokauja, kad šernai, matyt, ta magija tiki, dėl to taip gausiai ėda gražiuosius zundų šakniastiebius.
