Vytautas V.Landsbergis
Mielas Mykolai.
Turbūt pas jus ten, Airijoje, jau želia žolynai ir sprogsta pumpurai. O Lietuvoj sniegą drebia lyg iš gausybės rago, niūrus šiaurys šiaušiasi, piktžodžiauja. Klausi, ką veikiu. Ryte pamokos, popiet taisau mokinių darbus, skaitau. Šiuosyk ant mano stalo Justino Marcinkevičiaus knyga, nutariau jos ištraukėlę nusiųsti ir tau:
„Žinau, kur baigiasi ateitis: ten, kur prasideda abejingumas tautos istorijai, kultūrai, kalbai. Čia nukrenta skrendantis paukštis, čia išdžiūsta tekanti upė. Žmogus čia žiūri tik į savo kėdę ir į savo pilvą. Jis net nežino, kad paukštis jau nukrito, kad upė jau išdžiūvo. Jam ramu ir gera. Taip, kaip gera mašinai ar kompiuteriui.“
Paskaitinėjęs kėblinu iki piliakalnio. Ten rymodamas bandau įsivaizduoti, kas šiose apylinkėse vyko senų senovėj. Ką ten stypsodamas patiriu, sugrįžęs užrašau. Šįvakar prikeverzojau štai ką:
„Pilėnai nemiega, patykomis ruošiasi mūšiui. Kas rąstigalius ridena, kas dervą verda, kas atokiau prisėdęs paskubom užkandžiauja. Prakaitas žliaugia vyrų kaktomis, kuomet į statų pylimą tenka tempti naščius su teliūškuojančiais dervos kibirais... Arba spėriai užsiropšt į kuorą, po pažastimi pastvėrus apystambį akmenį. Įskaudintiems kariūnams rankos tiesiog nižte nyžta, akys degte dega noru atkeršyti kryžeiviams, pernai nusiaubusiems jų gyvenvietę. Tąsyk iš kaimo teliko nuodegos, svilėsiai ir trūnėsiai.
Vyrai puikiai prisimena, nuo ko viskas prasidėjo. Prieš porąmet atsitrenkė saldžiabalsis misionierius, vardu Jeronimas. Jis bastėsi po apylinkes, slapčia medžiodamas žalčius. Paskui juos degino, kankino. Vėliau, išgriovęs aukurą, iškirtęs ąžuolus šventus, nusidangino Žemaitijos link. Tuosyk būrys nusiminusių moterų nuvyko pas Vytautą Didįjį ir pasiskundė, jog dievams atimta būstinė, kur pasimeldę žmonės gaudavę lietų ir gerą orą. Sujaudintas karalius įsakęs Jeronimui kuo skubiausiai dingti iš šio krašto.“
Šįkart tiek... Mokykis, anūkėli, sportuok, skaityk knygas, kad užaugęs ir tu galėtum tėvynės gynėjas būti.
Senelis
