Procedūras dar kurį laiką – iki kito skubaus iškvietimo – stebi sunkios būklės pacientą atvežę paramedikai.
„Mums atvykus jis paaiškino, kad nukrito ant šukių. Per 6–7 minutes pristatėme vaikiną į Raudonąjį Kryžių susiūti žaizdą. Tik ten asmuo prisipažino, kad jis yra durtas peiliu. Kaip supratome, įdurti peiliu galėjo mergina, pradurtas plautis. Tai sužinoję, per kelias minutes su švyturėliais atskubėjome į Kauno klinikų Traumų ir skubios pagalbos centrą“, – pasakoja greitosios medicinos pagalbos paramedikas Egidijus Šimkonis.
Šešerius metus šį darbą dirbantis paramedikas tikina, kad jo jau nebestebina niekas – išmoko į įvykius reaguoti šaltai, o po darbo stengiasi matytus vaizdus iškart pamiršti – kitaip esą išprotėtų.
„Iš pradžių kiekvienas iškvietimas į sudėtingas ir kraupias avarijas, susišaudymai, muštynės ar gaivinimai stebino, šokiravo. Laikui bėgant viskas tapo monotonija – pripranti, tiesiog šaltai atlieki savo darbą. Jums turbūt tai atrodo nesuprantama?“ – klausia E.Šimkonis.
Sunkiausi ligoniai vežami būtent į Traumų ir skubios pagalbos centrą. LRT.lt ir 15min.lt nutarė vieną savaitgalio naktį padirbėti kartu su medikais ir pamatyti, su kokiais iššūkiais jie susiduria, kokį atlygį jie gauna ir kas juos skatina likti dirbti Lietuvoje.
Sovietmečiu šis skyrius buvo neprestižinis
Nuo 1997-ųjų Kauno klinikose dirbantis Traumų ir skubios pagalbos centro vadovas dr. Kęstutis Stašaitis teigia – jei gerai dirba priėmimas, mažiau darbo turi kiti skyriai. O sovietmečiu į skubią pagalbą, pasak vadovo, buvo žiūrima visai kitaip.
„Visose posovietinėse šalyse priėmimo skyriai yra silpnoji medicinos sistemos vieta. Dėl paprastos priežasties – sovietiniais laikais tai buvo visiškai neprestižinis skyrus. Į jį ateidavo dirbti tie, kurie niekur kitur negaudavo vietos: pradėję karjerą gydytojai laukdavo, kol vieta atsiras kur nors kitur; į šį skyrių patekdavo ir tie, kurie baigia karjerą, ar gavusieji nuobaudas. Pavyzdžiui, sovietiniais laikais gerdavo, todėl siųsdavo dirbti į priėmimą, nes ten niekas nenorėdavo dirbti. Tuo metu užsienyje priėmimo skyriai yra vieni iš intensyviausiai dirbančių, juose dirba tikri profesionalai“, – pasakoja K.Stašaitis.
Dėl šios priežasties Kauno klinikose užsimota įrengti modernų centrą su pačia naujausia aparatūra. Toks modernus Traumų ir skubios pagalbos centras atidarytas 2015-ųjų vasarą. Jis priima visus atvykstančius ar pristatytus į Kauno klinikas pacientus, kuriems reikalinga skubi pagalba – tiek suaugusius, tiek vaikus.
Pagalba teikiama visą parą poilsio ir darbo dienomis ištisus metus. Aukščiausio lygio skubią pagalbą teikiantis Traumų ir skubios pagalbos centras įsikūręs 15 tūkst. kv. m ploto pastate. Centras toks ypatingas, kad medikai jį lygina net su serialais „Grei anatomija“ ar „Ligoninės priimamasis“.
Siekiant sustiprinti priėmimo skyriaus veiklą, nutarta įsteigti skubiosios medicinos gydytojo specialybę. Prieš ketverius metus į ją įstojo pirmieji rezidentai, tad kitąmet Lietuvoje bus diplomuotų skubios medicinos gydytojų.
„Dabar yra pereinamasis laikotarpis – čia dirba terapeutas, kuris negali siūti žaizdos ar atstatyti lūžimo, o skubios medicinos gydytojas iš daugelio specialybių pasiima tą dalį žinių, kurios reikalingos išgelbėti žmogų. Mes viso to išmokome rezidentus ir ligoninei užtenka vieno gydytojo vietoj penkių specialistų. Žinoma, tik vienas gydytojas nesusitvarkys, reikės dviejų ar trijų, bet gydytojas galės iškart priimti sprendimą“, – aiškina centro vadovas.
Šioje programoje mokoma ne tik medicinos, bet ir vadybos, lavinami bendravimo su pacientais įgūdžiais, lyderystė ir pan.
„Asmuo turi mokėti bendrauti tiek su pacientu, tiek su artimaisiais. Tai – svarbi gydymo dalis, turi mokėti kalbėti su mama, kuri į ligoninę atvežė vaiką, ar su žmonėmis, kurių artimasis, deja, numirė. Šiame skyriuje sprendžiama labai daug dalykų, todėl turi mokėti ne tik suleisti vaistų ar susiūti žaizdą, bet ir valdyti srautą, vadovauti komandai“, – pridūrė K.Stašaitis.
Skubią pagalbą Kaune teikia ne tik Kauno klinikų Traumų ir skubios pagalbos centras, bet ir Kauno klinikinė ligoninė bei jos filialas – Raudonasis Kryžius.
„Šie priėmimai taip pat užimti, tik gal ne taip kaip mūsų. Žmonės gali rinktis, kur nori atvykti, todėl ir srautas pas mus gana didelis. Čia veža žmones su sunkiausiomis traumomis, insultais, infarktais, kitomis sudėtingomis patologijomis. Mes nė vieno neišvarome – priimame visus“, – tikina K.Stašaitis.
Vadovui pasakojant apie centro veiklą, į ją atvežami neblaivūs pacientai ar asmenys, įtariami dėl narkotinių medžiagų laikymo – juos į ligoninę pristato pareigūnai.
„Jei įtariame, kad asmuo pavartojęs narkotikų, arba randame pas jį narkotinių medžiagų, jį būtina pristatyti čia ir atlikti testą dėl narkotinių medžiagų“, – penktadienio naktį kalbėjo pareigūnas.
Traumų ir skubios pagalbos centro vadovas pasakoja, kad išgėrusiems asmenims įrengtos specialios patalpos, kad šie asmenys išsiblaivytų.
„Turime ir sanitarines patalpas, į jas patenka chemiškai užteršti pacientai. Prieš porą metų turėjome įvykį, kai mieste dujiniais pistoletais susišaudė asmenys. Tos dujos lieka už drabužių ir, kai jie išrengiami, dujų likučiai patenka į aplinką. Tuomet turėjome nutraukti darbą, nes personalas pradėjo ašaroti – dujos graužė akis. Reikėjo išvėdinti patalpas, todėl iš to pasimokę naujose patalpose turime vietą, kur galime tuo pasirūpinti“, – sakė K.Stašaitis.
Vienus tenka gaivinti, kiti po mišių matuojasi kraujospūdį
Traumų ir skubios pagalbos centras per parą vidutiniškai sulaukia 250 pacientų, maždaug ketvirtadalis iš jų būna labai sunkios būklės, o 5 procentai – kritinės būklės. Skyriaus vadovas K.Stašaitis rodo didelį monitorių, kuriame atsispindi visa skyriaus veikla – matoma, kiek gydytojų dirba, kiek pacientų laukia apžiūros, kokios ir procedūros ir kiek laiko atliekamos.
Vakar vienas gydytojas dirbo parą, apžiūrėjo 48 pacientus, kitas – 59.
„Į šią sistemą suvedame visus pacientus. Aiškiai galite matyti, kad mūsų skyriuje kartu su reanimacinėmis salėmis šiuo metu yra 24 pacientai, laukiamajame – 12. Štai vakar vienas gydytojas dirbo parą, apžiūrėjo 48 pacientus, kitas – 59. Iš viso vakar turėjome 167 pacientus, vidutiniškai vienas pacientas pas gydytoją praleido 3 val. 20 min. Taigi galime palyginti veiklos rezultatus, aptarti juos su gydytojais.
Praėjusią savaitę skyriuje apsilankė 1094 pacientai. Didžiausi srautai būna nuo 10 iki 13 val. ir po darbo iki 23 val. Spalvos rodo pacientų būklės sunkumą. Galite matyti, kad kai kurie pacientai čia guli ilgiau nei 4 val., todėl jie pažymėti raudonai, bet turite suprasti, kad kai kuriuos pacientus laikome 24 valandas“, – apie skyriaus darbą kalba vadovas.
Jo teigimu, pirmiausia problemą bandoma išspręsti priėmime, todėl tik 25–27 proc. atvykusių pacientų paguldomi į ligoninę, o kiti išleidžiami namo arba pervežami į kitą ligoninę.
„[Ligoninės] gydytojai žino – jei priėmimas gerai dirba, jie turės mažiau darbo. Toks siekis ir yra. Jei anksčiau į ligoninę paguldydavome 50 proc. atvykusiųjų, dabar atsigula perpus mažiau. Lietuvoje lovų skaičius yra tikrai didelis, palyginti su Europos Sąjungos vidurkiu. Jei priėmime tos problemos nebūtų išsprendžiamos, užimtų lovų būtų dar daugiau. Taigi tai – vienas iš įrankių padėčiai sureguliuoti“, – įsitikinęs K.Stašaitis.
Gydytojai žino – jei priėmimas gerai dirba, jie turės mažiau darbo. Toks siekis ir yra.
Vis dėlto, pasak mediko, lietuviai ateina į priėmimą tikėdamiesi gultis į ligoninę ir tai esą kartais sukuria konfliktines situacijas.
„Jie ateina į priėmimo skyrių vakare ar naktį, nes dieną dirbo ir negalėjo nueiti pas šeimos gydytoją. Savaitgaliais baigiasi mišios ir pas mus užeina pasimatuoti kraujospūdį. Mes sakome, kad juos apžiūrėsime, bet žmonės turi suprasti, kad prioritetas bus tie pacientai, kurie ūmiai susirgo, kurių būklė nestabili. Taigi kartais žmonės, kurie turi menką problemą, laukia keletą valandų ir dėl to yra nepatenkinti, o tie, kurie labai silpni, greitai gauna pagalbą“, – paaiškino K.Stašaitis.
Centro vadovas teigia, kad skubi medicina yra brangus dalykas, nes į šį skyrių patenka asmenys, kurie medikams visiškai nepažįstami, ir jei šeimos gydytojai apie juos žino viską, skubiosios pagalbos medikai turi viską nustatyti patys. „
Vadinasi, mes turime daug ką padaryti, kad suprastume, kas atsitiko žmogui. O lietuviai ne visada gali daug apie save papasakoti, netgi dažnai negali atsakyti, kokius vaistus geria“, – pridūrė medikas.
K.Stašaitis mano, kad į medikus susiformavo neigiamas požiūris ir dėl žiniasklaidos – esą buvo sukurtas labai prastas jų įvaizdis, kad medikai esą tik žudo ir niekuo nesirūpina. Laikraščiai ar naujienų portalai esą dažnai skelbdavo istorijas, kad medikai padarė kažką negero.
„Užsienio laikraščiuose ir portaluose nematau tokių straipsnių. Ir Jungtinėje Karalystėje, ir Jungtinėse Amerikos Valstijose tokių atvejų, kai medikai niekuo negali padėti, taip pat būna, ir visi supranta, kad tai – realybė. Daug dalykų priklauso nebūtinai nuo mediko ar medicinos, bet Lietuvoje yra sukurtas įvaizdis, kad jei asmuo pasiekė ligoninę – jis dėl savęs padarė viską, o toliau visą atsakomybę prisiima medikai.
Pas mus pacientai už savo sveikatą neprisiima atsakomybės – jie galvoja, kad 30–40 metų galima gyventi bet kaip ir, kai staiga įvyksta širdies funkcijos nepakankamumas, jie pareiškia, kad dūsta. Taip, ateina tokia diena ir kartais medicina jau niekuo negali padėti. Tai, kaip seksis gydyti žmogų, labai priklauso nuo to, koks buvo gyvenimas iki patenkant į ligoninę“, – tikino K.Stašaitis.
Traumų ir skubios pagalbos centre veikia radijo ryšio stotelė – jei atvežamas sunkus ligonis, apie tai informuojama gydytojų komanda, kuri pasiruošia ir laukia paciento.
Centre dirbanti bendrosios praktikos slaugytoja Ieva Bakaitė teigia, kad atvežus pacientą prie jo prieina gydytojas ir nusprendžia, ar jam reikalinga neatidėliotina pagalba. Vieni patenka tiesiai pas gydytojus, kiti – su nesudėtingomis traumomis – nukreipiami į laukiamąjį, kur reikia pagalbos šiek tiek palaukti.
„Čia patenka asmenys po sudėtingų avarijų, kritę iš didelių aukščių, su amputacijomis – visi tie, kuriems reikalinga skubi pagalba. Neįmanoma pasakyti, kiek naktį atvyks pacientų – kartais jų būna 5, o kartais atveža ir 25. Tai priklauso ir nuo šventinių dienų, oro, netgi Mėnulio fazių“, – skaičiuoja I.Bakaitė.
Skyriuje dirbanti bendrosios praktikos slaugytoja Simona Pikčilingytė, kuri, kaip pati teigia, užaugo šiame skyriuje, sako, jog šį darbą geriausiai suprastų pareigūnai ar kitų profesijų atstovai, kuriems tenka nuolat dirbti „ant kojų“ ir susidurti su įvairiausiomis situacijomis.
„Nelabai jau kažkas stebina. Dirbant slaugytoja [...], išmoksti nebijoti žmogaus gyvybei pavojingų būklių, moki tinkamai į viską reaguoti ir daryti tai, kas priklauso. Čia atveža įvairiausius žmones – dūstančius ir pan., jų būklė gali bet kada pablogėti. Reanimacijos slaugytojams gydytojai kai kurių dalykų jau net nebesako, nes dirbame kaip komanda“, – tikina S.Pikčilingytė.
Tenka dirbti net keturis darbus
Traumų ir skubios pagalbos centre dirba 2 terapeutai, reanimatologas, 6 slaugytojos, 2 paramedikai ir dar šiek tiek pagalbinio personalo narių. Jiems talkina ir rezidentai. Pastarieji, kalbėdami su žurnalistais, nenorėjo atskleisti savo tapatybės, kad tai neatsilieptų tolimesniam jų darbui medicinos įstaigose, tačiau sutiko papasakoti, su kokiais iššūkiais tenka susidurti.
Per mėnesį budžiu apie 16 parų ir dar šiek tiek dienų dirbu. Kartais namo negrįžtu po 3-4 paras.
Pasak rezidentų, užsienio šalių ligoninės nuolat kviečia Lietuvos medikus dirbti pas juos.
„Kai dar mokiausi rezidentūroje, galvojau apie emigraciją. Galvojau, baigsiu mokslus, „trenksiu“ viską ir išvažiuosiu. Vaikščiojau į darbų muges, karjeros dienas, kuriose pristatomi darbai užsienyje. Kitų šalių ligonės siunčia el. laiškus su darbo pasiūlymais. Daugiausia emigruoja dabar į Vokietiją ir Jungtinę Karalystę, dar Švedijoje yra mano kursiokų“, – pasakoja viena Kauno klinikose dirbanti rezidentė.
Anot jaunųjų medikų, kelias aiškus – arba reikia emigruoti, arba dirbti kelis darbus. Viena kalbintų pašnekovių, kuri jau baigusi rezidentūrą, dirba net keturis darbus – kai kurie darbai klinikose, kiti – regiono ligoninėse.
„Teoriškai aš dirbu pusantro etato, bet visuomet imu daugiau budėjimų, kad užsidirbčiau pinigų. Per mėnesį budžiu apie 16 parų ir dar šiek tiek dienų dirbu. Kartais namo negrįžtu po 3-4 paras. Tai nereiškia, kad visiškai neišsimiegu, nes kažkuriame darbe kartais turiu progą pamiegoti. Žinoma, tik ne šiame Traumų ir skubios pagalbos centre, nes jei turiu budėjimą čia, niekuomet kitą rytą kitur nevažiuoju. Po budėjimo čia būnu tiesiog neįgali dar kažkur važiuoti.
Tiek dirbu tik dėl pinigų. Ta suma, kurią susirenku per tiek darbų, Europos lygiu yra juokinga, bet Lietuvoje jos pakanka. Visa tai kainuoja nežmoniškai daug mano sveikatos ir laisvo laiko. Aš nenoriu tiek dirbti, norėčiau budėti tik 6–7 paras per mėnesį ir gauti tą sumą, kurią gaunu dirbdama keturis darbus. Darbo Lietuvoje yra, netgi daug, bet jis mažai apmokamas“, – kalbėjo gydytoja.
Rezidentai stebisi, kad iki šiol tenka dirbti už tokius menkus pinigus ir kodėl valdžia nieko nedaro.
„Negi tie, kurie sėdi valdžioje, nežino, kaip mes dirbame? Tie, kurie ten [ministerijoje] sėdi, juk taip pat yra medikai. Jie dirbo tą patį, ką mes. Sveikatos apsaugos viceministrė Gintarė Šakalytė dirbo Kauno klinikose iki tol, kol nuėjo ten. Tai ką, ji nežino, kas vyksta?“ – klausė rezidentai.
Mano tėvai, išgirdę, kiek uždirbu, žagtelėjo, – pasakojo viena rezidenčių.
Jie įsitikinę, kad medikai nesutiks su 15 ar 20 proc. algų pakėlimu. „Tai – ne derybos. Nežinau, kas bus toliau, bet tiek mums netiks. Klinikose alga yra labai maža. Kiek gauna rezidentai? Jaunesnio rezidento alga 340 eurų, vyresnio – per 400 eurų. Mes dar gaunam stipendiją, bet visi socialiniai dalykai skaičiuojami ne nuo stipendijos, o nuo tų 340 eurų. Norėsi nueiti į banką paprašyti paskolos šaldytuvui įsigyti, jie mums pasakys, kad gauname tik 300 eurų pašalpą. Rezidento alga nekyla jau 10–15 metų. Gal kitų algos ir kyla, bet mūsų yra likusios tokios pačios. Mano tėvai, išgirdę, kiek uždirbu, žagtelėjo“, – pasakojo viena rezidenčių.
Rezidentai sako, kad jie laukia pokyčių, tačiau jau nieko nebesitiki. „Pažiūrėkite apskritai į dalykus Lietuvoje – žmonės sukyla, bet vis tiek niekas neįvyksta. Išeitis – arba emigruoti, arba dirbti kelis darbus. Jei nori išgyventi ir išlaikyti šeimą, turi arti keliuose darbuose. Bet išvažiuoti man nesinori, baigusi rezidentūrą, pradedi kurti namus, o ten vis tiek būsi emigrantas“, – aiškino rezidentė.
Traumų ir skubios pagalbos centro vadovas dr. K.Stašaitis mano, kad mediko alga turėtų būti tokia, kad po budėjimo jam nekiltų noras važiuoti užsidirbti į kitą ligoninę ir kad užtektų pinigų kvalifikacijai kelti.
„Tuo turi būti suinteresuoti ne tik gydytojai, bet ir pacientai – kad gydytojas į darbą ateitų pailsėjęs, o ne atbėgtų iš kito budėjimo vien todėl, kad jam reikia užsidirbti pinigų. Aš norėčiau, kad gydytojas iš savo algos galėtų išvažiuoti į konferenciją užsienyje, pasikeltų kvalifikaciją.
Dabar registracija į normalią medicinos konferenciją, kuri trunka 3–5 dienas, kainuoja 600–1000 eurų. Nežinau, kas iš savo atlyginimo galėtų į ją išvažiuoti. O juk dar kainuoja kelionė, reikalingos pragyvenimo išlaidos. Mes visi norime, kad mus gydytų pagal europinius standartus, bet nežinau, kaip suderinti pasaulinį lygį su sėdėjimu Lietuvoje ir mokymusi tik iš to, kas yra čia“, – kalba gydytojas.
Tai yra bendras LRT.lt ir 15min.lt projektas. Norėdami perpublikuoti šį reportažą bet kurioje kitoje žiniasklaidos priemonėje, turite gauti LRT.lt ir 15min.lt sutikimą.