Su apgyvendinimu susijusios institucinės globos alternatyvos, kurios žmonėms su negalia atveria duris į naują gyvenimą, yra grupinio bei savarankiško gyvenimo namai ir apsaugotas būstas. Šiuo metu Lietuvoje jau įkurta apie 30 grupinio gyvenimo namų ir apie 150 apsaugotų būstų. Iki 2023 m. įvairiose šalies bendruomenėse planuojama įkurti dar apie 70 grupinio gyvenimo namų.
Institucinės pertvarkos projekto „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“ vadovas Gytis Baltrūnas sako, kad iš didelių, ligonines primenančių globos namų išsikėlę į grupinio gyvenimo namus ar apsaugotą būstą, intelekto ir ar psichosocialinę negalią turintys žmonės gyvena tarsi namų aplinkoje, turi galimybę ugdyti savarankiškumą, gebėjimą patiems pasirūpinti buitimi ir dalyvauti bendruomenės gyvenime. Institucinės globos namuose jie šių įgūdžių neįgydavo arba prarasdavo kažkada jau turėtus, o šių žmonių ryšiai su išoriniu pasauliu būdavo apriboti dėl institucijų atokumo.
„Instituciniai globos namai yra žmogaus gyvenimą ribojanti forma, kad ir kokie gražūs ar geri jie būtų, kad ir kaip profesionaliai darbuotojai ten dirbtų. Pavyzdžiui, yra ribojimai išeiti iš globos namų teritorijos. Suaugusiųjų su negalia globos namuose gyvena labai įvairūs žmonės. Gyvena senukai, sergantys sunkia demencija f, jie gali išeiti ir paklysti, todėl kyla pavojus jų sveikatai bei saugumui. Jiems reikalinga įvairi pagalba... Ten taip pat gyvena ir darbingo amžiaus žmonių, jaunų, iki trisdešimties metų, kartais ir turinčių išsilavinimą. Jie daug pajėgtų, tačiau globos namų sistema veikia taip, kad už juos padaroma tai, ką jie puikiausiai galėtų pasidaryti patys: įvelkama patalynė, pagaminamas maistas, išplaunami indai. Dažniausiai po kelerių metų tokio gyvenimo žmogus praranda įgūdžius“, – sako G.Baltrūnas.
Kuo skiriasi grupinio, savarankiško gyvenimo namai nuo apsaugoto būsto?
Grupinio gyvenimo namuose visą parą padedant darbuotojams gyvena iki 10 žmonių su negalia. Tokiuose namuose jie gyvena mums visiems įprastą gyvenimą: gamina maistą, tvarkosi buityje, lanko dienos užimtumo veiklas, socialinėse dirbtuvėse stengiasi įgyti arba atkurti darbinius įgūdžius, kai kurie dirba savarankiškai atviroje darbo rinkoje. Žmonės su negalia taip pat turi galimybę savarankiškai apsipirkti, visos viešosios paslaugos jiems teikiamos mieste ar miestelyje, kur gyvena, kur kreipiasi ir bendruomenės gyventojai.
Savarankiško gyvenimo namuose dažniausiai įsikuria vieniši senyvo amžiaus žmonės arba žmonės su negalia, kurie gali gyventi ganėtinai savarankiškai, tačiau neturi savo būsto, be to jiems reikia tam tikrų paslaugų, kurios teikiamos iki 8 val. per dieną.
Apsaugotas būstas skirtas iš dalies savarankiškiems intelekto ir ar psichosocialinę negalią turintiems žmonėms, kuriems reikalinga minimali ar prevencinė pagalba. Tokiame būste gali gyventi iki 4 žmonių. Šie žmonės yra pajėgūs dirbti, dalyvauti kitokio pobūdžio užimtume.
Edvardo gyvenimas pasikeitė kardinaliai
Tauragiškio Edvardo Gasinsko gyvenimas nelepino. Jam yra tekę ragauti ir vaikų namų, ir gatvės benamio duonos, taip pat – ir institucinės globos suvaržymų. Šiuo metu Edvardas gyvena savarankišką gyvenimą apsaugotame būste, savanoriauja, moko vaikus piešti, bendrauja su jų tėvais ir net svajoja apie kulinarijos studijas.
„Dabar gyvenu Tauragės mieste. Apsaugotas būstas – tik toks pavadinimas. Iš tikrųjų tai yra tikras savarankiškas gyvenimas, toks kaip jūsų, kaip gatvėje sutikto žmogaus. Išskyrus komunalinius patarnavimus, už visą kitą aš moku pats: už maistą, vaistus, drabužius“, – pasakoja Edvardas.
Vyras sako norintis rasti darbą, tačiau be profesijos tai padaryti sudėtinga. Todėl nuo rudens jis ketina mokytis kulinarijos, nes ši sritis jam labai patinka.
Išskyrus komunalinius patarnavimus, už visą kitą aš moku pats: už maistą, vaistus, drabužius, pasakoja Edvardas.
„Kai gyvenau įstaigose, aš gamindavau maistą. Man tai patinka. Nors labiausiai man patinka tapyba, paišymas. Piešiu nuo vaikystės, o tapau nuo trisdešimties metų“, – sako Edvardas.
Vyras teigė, kad tapybos srityje dažnai skina laurus. Labiausiai jis džiaugiasi savo laimėjimu Kristijono Donelaičio metams paminėti Tauragės bibliotekos surengtame konkurse, kur jis galėjo varžytis ne tik su bičiuliais, turinčiais neįgalią, bet ir su visais bendruomenės nariais.
„Supratau, kad aš galiu ir tarp sveikųjų konkuruoti. Mano tapybos darbų galima įsigyti“, – džiugiai pasakoja Edvardas.
Pasak Edvardo, globos namuose jam teko gyventi suvaržytą, izoliuotą gyvenimą, dabartinis gyvenimas nuo tuometinio skiriasi kardinaliai.
Svarbu užsiimti prasminga veikla
Kaune įsikūrusi „Arkos“ bendruomenė rūpinasi intelekto ir ar psichosocialine negalia turinčių žmonių užimtumu. Bendruomenę lankantys žmonės su negalia, vadinamieji bičiuliai, padedami asistentų, kartu prasmingai leidžia laiką, mokosi, dirba, bendrauja.
„Kiekvienam žmogui, o ypatingai asmeniui su negalia yra toks egzistencinis klausimas: ar aš turėsiu draugų, ar tu būsi mano draugu? Jiems tų draugų norisi, jie nori bendrauti su visais žmonėmis, o ne tik specialioje grupėje. Mums su savanoriais norėjosi turintiems negalią žmonėms suteikti galimybę prasmingai praleisti laiką. Mes tai pavadinome darbu, nes darbas suteikia žmogui tam tikrą identitetą. Kiekvienas nori, kad jo darbas būtų prasmingas. Tada kitaip jaučiamės“, – sako Kauno „Arka“ bendruomenės vadovas Gedas Malinauskas.
Kauno „Arkos“ bendruomenę lankančius bičiulius sužavėjo jiems suteikta galimybė kurti keramikos dirbinius: puodelius, lėkšteles, salotines, dubenis, vazas ir kitus buityje naudojamus nepaprastus rankų darbo keramikos dirbinius. Bendruomenė taip pat išvystė žolės pjovimo ir teritorijos tvarkymo paslaugą, taip pat žvakių ir papuošalų gamybą. Šios veiklos kuria ryšius su bendruomenės nariais.
