Neseniai lankydamasi Katare susipažinau su japonu. Iki tol daugelis užsieniečių, sužinoję, kad esu iš Lietuvos, klausdavo, kur tokia šalis yra. Japonas paklausė visai ko kito: „Esi iš Vilniaus ar Kauno?“. Tuomet jau nustebau aš. Šis žmogus iš Tolimųjų Rytų žino, kad yra ir toks Kaunas?
Pasirodo, mano naujasis pažįstamas neseniai lankėsi mūsų šalyje ir pirmu taikiniu patraukė į laikinosios sostinės Vaižganto gatvę, kurioje veikia Sugiharos namų muziejus.
Kaunas Japonijoje yra gerai žinomas. Kaip ir tarpukario diplomatas Č.Sugihara.
Kaip 15min teigė šio muziejaus direktorius Ramūnas Janulaitis, pirmasis japonas jų įstaigą aplankė gal 2001 metais.
70-80 proc. mūsų lankytojų yra japonai.
„Pirmaisiais muziejaus veikimo metais gal tūkstantis japonų apsilankė, kai 2009 metais atėjau dirbti – jau 4 tūkst. Dabar 70-80 proc. mūsų lankytojų yra japonai. Įtrauktas muziejus, nori ar nenori, ir į japonų turistinių kelionių po Lietuvą programas. Iki pandemijos apie 20 tūkst. per metus jų apsilankydavo. Per tiek metų gal jau visas 100 tūkst. japonų bus pabuvoję Sugiharos namuose Kaune. Dėl pandemijos ir karo skaičiai sumažėjo. Daugelis galvoja, kad karas mūsų kieme vyksta, prisibijo“, – patikino direktorius.
Sukūrė holivudinį filmą
Japonų turistų skaičiai geometrine progresija (nuo 12 tūkst. per metus iki 20 tūkst.) ėmė augti tuomet, kai 2015 metais buvo išleistas holivudinis filmas „Persona non grata“. Tai, anot R.Janulaičio, jau buvo penktasis apie Č.Sugiharą išleistas vaidybinis filmas. O kiek dar dokumentikos sukurta...
„Pirmasis vaidybinis filmas apie Sugiharą buvo sukurtas apie 1990 metus. Tik tuomet, praėjus pusei amžiaus, Japonijoje imta viešai ir plačiai kalbėti apie Čiunę. Tik tuomet valstybės atstovai atsiprašė šeimos, kad Sugihara buvo visiškai užmirštas. Tai nutiko jau po diplomato mirties 1986 metais. Gyvas jis nebuvo pripažintas savo šalyje. Mirė taip ir nepagerbtas.
Tiksliau, pagerbė jį Izraelis, o patys japonai iki tol buvo parodę nulį dėmesio. Viena tokio elgesio priežasčių galbūt buvo ta, kad Č.Sugihara peržengė tranzitinių vizų išdavimo kvotą“, – nuomone pasidalijo muziejaus direktorius.
Japonijoje „Persona non grata“ tapo antruoju žiūrimiausiu filmu po kino juostos apie Džeimsą Bondą, tad galime įsivaizduoti, kiek kartų toje tolimoje šalyje skambėjo Kauno vardas.
Šiuo metu Čiunė Japonijoje yra tas šviesulys, kuriuo domisi visi, dauguma jį žino.
Anot R.Janulaičio, žvelgiant į II Pasaulinio karo kontekstą, japonai neturi kuo girtis, tad Č.Sugihara tapo savotiška alternatyva, įrodanti, kad išties buvo toks tautietis, kuris padarė kažką išskirtinio. Apie jį net gi leidžiamos knygelės vaikams, kuriose personažais paversti šio diplomato sūnūs.
Vis dėlto, muziejaus direktoriaus įsitikinimu, Č.Sugihara nebuvo tipiškas japonas: elgėsi labai laisvai, savarankiškai, mažiau paisė tradicijų, dėl savo sprendimų tardavosi su žmona Jukiko.
Jauno inžinieriaus Juozo Milvydo projektuotoje ir sesers vyrui – švietimo ministrui Juozui Tonkūnui, skirtoje viloje Japonijos atstovybė įsikūrė vos tą vilą pastačius – 1939 metais. Čia savo žygdarbį, bendradarbiaudamas su Nyderlandų konsulu Janu Zwartendijku bei padedamas Lenkijos pogrindžio, ir pradėjo Japonijos imperijos vicekonsulas Č.Sugihara (Japonijos ambasadorius tuo metu rezidavo Rygoje).
Tarpukario laikotarpis – Kauno aukso amžius. Vaižganto gatvė tuo metu buvo elito įsikūrimo vieta, gero, kokybiško gyvenimo įrodymas. Pats Č.Sugiharos namas – to pavyzdys.
Diplomatas į Kauną neatsivežė jokių savo darbuotojų, tad ši šeima buvo pagrindinė japoniškos kultūros atstovė Lietuvoje.
„Vaižganto gatvėje kone ant kiekvieno namo galima rasti arba galima naujai pakabinti po atminimo lentą. Vienas artimiausių Sugiharos šeimos kaimynų – Nepriklausomybės akto signataras Petras Klimas, kurio viloje „eglutėje“ savo paskutinių dienų sulaukė ir Juozas Tumas-Vaižgantas.
Šalia – Vinco Mykolaičio-Putino namai, Juozo Purickio (užsienio reikalų ministras, 1921 metais išgarsėjęs vadinamojoje „sacharino“ byloje, kai traukiniais į Rusiją, paaiškėjo, buvo gabenamas ne tik sacharinas, bet ir nemažas kiekis tuo metu prieštaringai vertinto kokaino) namas. Jame gyveno ir dieviško grožio Unė Babickaitė, žinoma to meto Lietuvos aktorė bei režisierė, nusifilmavusi Holivudo filmuose. Jos mylimasis, Čikagoje gimęs Vytautas Andrius Graičiūnas, – vienas iš vadybos pradininkų pasaulyje. Įdomu, kad pas Unę namuose kabojo kimono – dar vienas Japonijos akcentas Vaižganto gatvėje. Kauno visuomenei rytietiški momentai tuomet buvo labai įdomūs ir egzotiški“, – aplinką, kurioje veikė Č.Sugihara, pristatė istorikas, docentas Linas Venclauskas.
Pats namas, kuriame šiandien veikia privačia iniciatyva įkurtas muziejus, nėra prabangus, išsiskiriantis kokiomis detalėmis, bet yra puikus Kauno tarpukario funkcionalizmo ir patogaus gyvenimo įrodymas. Namo privalumas – centrinis šildymas. Išlikusios interjero detalės – radiatorių rankenėlės „šilta“ ar „šalta“, parketo grindys.
Išskirtinė ir pati namo vieta. Priešais išsidėsčiusių namų tuo metu nebuvo, tad pro langus atsivėrė Nemuno slėnio, Aleksoto šlaitų panorama.
Užėjus sovietmečiui, Č.Sugiharos šeimos namas buvo nacionalizuotas. Diplomato vaikams grąžintas tik po 1990-ųjų.
Paskatino sūnaus klausimas
Prasidėjus II Pasauliniam karui, apie 24 valstybės Kaune turėjo savo pasiuntinybes, tačiau tik du diplomatai – Japonijos vicekonsulas Č.Sugihara ir netoliese Perkūno alėjoje su šeima gyvenęs Nyderlandų konsulas J.Zwartendijkas nusprendė imtis išskirtinio veiksmo – išdavinėti vadinamąsias vizas gyvenimui.
Pirmieji pabėgėliai iš Lenkijos Lietuvoje pasirodė 1939 metų rugsėjį. Daugelis vyko į Vilnių, kuris tuo metu dar formaliai priklausė Lenkijai.
„1939 metų spalį atgauname Vilnių su jau nemaža dalimi karo pabėgėlių, kurie 1940 metų vasarą ima rikiuotis prieš Japonijos konsulato pastatą Kaune, laukdami gyvybės vizų.
Daugelis klausia, kodėl Sugihara nusprendė imtis šios pavojingos veiklos? Jo žmona Jukiko pasakojo, kad jų maži sūnūs per langą matė laukiančias žmonių minias. Jose būta ir vaikų. Vienas iš sūnų paklausė tėčio: „Ar tu jiems padėsi?“. Tai buvo vienas iš stimulų Čiunei kažko imtis. Antroji inspiracija veikti – vienas sutiktas paaugliukas, su tėvais atvykęs iš Vokietijos“, – atskleidė istorikas.
Anot jo, žydų šventės chanukos metu vaikai arba gauna pinigų, arba vaišinami saldumynais. Minėtas paauglys išleido duotus pinigus kinui, bet vis tiek norėjo saldumynų. Jo teta turėjo parduotuvę. Nuėjęs praprašė, bet saldumynų negavo. Parduotuvėje tuo metu buvo ir Sugihara. Jie tarpusavyje susišnekėjo rusiškai, nes iš viso japonų diplomatas kalbėjo net penkiomis kalbomis.
„Vaikas pasakė, kad mama neleidžia kalbėti su nepažįstamais. Tuomet Sugihara prisistatė, paklausė vaiko vardo. „Dabar mes jau pažįstami“, – pasakė. Pavaišino saldainiais. O vaikas pakvietė kitą dieną japoną į savo šeimos namus. Sugihara su žmona atėjo, o paaugliuko tėvai buvo nustebę, ant slenksčio pamatę egzotišką porą. Chanukos ceremonija Čiunei paliko didžiulį įspūdį. Lankėsi toje šventėje ir pasitraukę iš Lenkijos paaugliuko giminaičiai, kurie papasakojo įvairias baisybes, kurias patyrė“, – kas paskatino gelbėti žydus, istoriją nupasakojo L.Venclauskas.
2139 vizos gyvenimui
Lietuva iš viso priėmė apie 30 tūkst. pabėgėlių iš Lenkijos, sprunkančių nuo sovietų ar nacių okupacijos.
„Plius – apie 15 tūkst. buvusių lenkų karių. Didelė našta Lietuvai. Daugelis kitų valstybių ribojo pabėgėlių skaičių. Taip pat ir Japonija, bet Čiunei tai nesutrukdė išdavinėti tranzitinių vizų. Išliko Sugiharos išduotų tranzitinių vizų sąrašas. Nuo 1940 metų liepos antrosios pusės jo išduotų vizų skaičius augo geometrine progresija: vieną dieną – kelios vizos, kitą – jau keliasdešimt. Jukiko teigė, kad dirbo Sugihara po 14-15 valandų per dieną. Į jį besikreipusiems žydams išdavė 2139 tranzitines vizas.
Sovietų valdžios liepimu uždarius konsulatą, Č.Sugihara iki pat išvykimo iš Lietuvos 1940 metų rugsėjo 4-ąją dirbo apsigyvenęs „Metropolio“ viešbutyje. Manoma, kad bendrai jis galėjo išgelbėti apie 6 tūkst. gyvybių. Kodėl atsirado neatitikimų? Nes egzistavo padirbtos Sugiharos vizos. Čiunė samdė Lenkijos pogrindžio karininkus, šie, manoma, pasigamino Sugiharos antspaudą dublikatą, kuriuo savo nuožiūra platindavo vizas. Kita priežastis – vieną tranzitinę vizą išduodavo visai šeimai“, – paaiškino istorikas.
Šalia tranzitinės Č.Sugiharos visos turėjo būti įrašas apie galutinio vykimo šalies vizą. Čia jau į procesus įsijungdavo minėtas Nyderlandų konsulas J.Zwartendijkas. Jo diplomatinė žinutė skelbdavo, kad asmuo vyksta į Surinamą ar Kiurasao. Į šias Nyderlandų kolonijas Karibų jūroje atskiros vizos nereikėjo.
„Egzotiškai atrodė įrašas, kad su Japonijos tranzite viza per Japoniją, pabėgėliai keliauja iš Kauno į Kiurasao Karibų jūroje ar Surinamą. Taigi norint nužudyti žmogų užteko vienos kulkos, o norint jį išgelbėti dažniausiai reikėjo visos žmonių grandinės“, – pabrėžė L.Venclauskas.
Įdomu tai, kad netoli vienas kito gyvenę Č.Sugihara ir J.Zwartendijkas niekad nesusitiko akis į akį, bent jau nėra tokių įrodymų – tik susiskambino keletą kartų.
Brangi kelionė traukiniu
Anot istoriko, kelionė, kuomet pabėgėlis gaudavo gyvybės vizą, Transsibiro geležinkeliu kainavo apie 150 tuometinių JAV dolerių – apie 5 tūkst. dabartinių. Tai buvo didžiuliai pinigai ir pasijungdavo visa Tarybų Sąjungos infrastruktūra.
Iš pradžių pabėgėliai vykdavo į Maskvą, iš jos per porą savaičių atsirasdavo Vladivostoke. Tuomet iš Japonijos atplaukdavo keltas ir perkeldavo juos į Japoniją.
Beje, pabėgėliai turėjo gauti ir NKVD leidimą išvykti iš Lietuvos.
Kodėl sovietai leisdavo pabėgėliams vykti tranzitu? Tie, kurie gavo gyvybės vizas, liudijo, kad kai vykdavo leidimo išvykti išdavimas, būdavo užduodamas klausimas: ar šnipinėsi? Jei pabėgėlis sutikdavo, jį išleisdavo. Išsigelbėję žydai tiesiog pakeisdavo tapatybę.
Antra leidimo priežastis – pinigai, mokami už kelionę.
Sugiharai oficialiai nebuvo leista išduoti tiek tranzitinių vizų. Yra išlikęs Japonijos užsienio reikalų ministerijos atsakymas Sugiharai į kelias telegramas, kuriomis šis klausė, kaip elgtis. Nebuvo griežto „ne“, nebuvo ir griežto „taip“. Pasakyta, kad jei asmuo turi galutinio tikslo vizą, galima jam išduoti tranzitinę. Dėl to Čiunės bendradarbiavimas su Janu buvo labai svarbus.
Buvo ir žvalgas
1941 metų pavasarį pabėgėliai su gyvybės vizomis pradeda masiškai įvažinėti į Japoniją, nes iki tol didelis iššūkis jiems buvo gauti kelionei pinigų.
Kilo klausimas, kodėl Japonija, pamačiusi, kiek tranzitinių vizų išduoda vicekonsulas Kaune, neatšaukė jo iš pareigų? Vyrauja keletas legendų.
„Nelabai domėjosi, kas Kaune vyksta, nes Japonijos valdžiai iš Sugiharos svarbiausiai buvo gauti žinių apie tai, kas vyksta regione. Kaunas tuo metu juk buvo Šiaurės Kasablanka, šnipų centriukas. Dvi didžiosios valstybės kaupia kariuomenes – kažkas bus. Buvo keista, nes jie juk – sąjungininkai. Sugihara labai dėmesingai jiems siuntė informaciją – buvo žvalgas. Nebūtų žvalgas, gal nebūtų ir toks drąsuolis, padaręs tokį žygdarbį“, – spėjo istorikas.
Č.Sugihara išties vykdė Kaune žvalgybinį darbą. Dešinioji jo ranka konsulate buvo vietinis vokietis. Dalis istorikų sako, bet tai nėra patvirtinta, kad šis galėjęs būti gestapo agentas. Lenkų pogrindžio karininkų pagalba Č.Sugiharai taip pat buvo paranki, nes lenkai turėjo du priešus – tiek sovietus, tiek ir nacius.
Kaunas juk buvo Šiaurės Kasablanka, šnipų centriukas.
1940 metais Č.Sugihara su šeima iš Kauno išvyko į Berlyną – centrinę Japonijos būstinę Europoje.
Po Berlyno apie pusmetį praleido Čekoslovakijoje. Tuomet išsiunčiamas į Kaliningradą. Jo diplomatinė karjera baigėsi Bukarešte. Ilgai užtruko, kol išvyko atgal į Japoniją. Grįžo į gimtinę tuo pačiu Transsibiro geležinkeliu.
„Gyvenimas buvo sudėtingas – vertėsi pavieniais darbais. Buvo įsidarbinęs mokytoju. Ilgainiui Sugihara tapo nedidelių Japonijos kompanijų atstovu Maskvoje. 1950-1970 metais labiau gyveno ten nei Japonijoje.
Po 1940 metų Sugiharos istorija buvo pamiršta labai ilgam laikui. Tik po 23 metų pirmieji Kaune Sugiharos išgelbėti žmonės pradėjo jo ieškoti. Prasideda pripažinimas. 1985 metais Čiunei suteikiamas Pasaulio tautų teisuolio titulas – vienintelis diplomas, jį gavęs. Izraelis pasiūlo atsidėkoti, o Sugihara paprašo jauniausiam sūnui stipendijos universitete – užtikrina jam ateitį. Šis 1949 metais gimęs, vienintelis gyvas likęs Čiunės sūnus dabar gyvena Belgijoje. Nobukis, kaip ir tėvas, nėra tipiškas japonas – kalba hebrajų kalba, jidiš“, – atskleidė L.Venclauskas.
Janas mažiau dar žinomas
Muziejuje pradėta kurti ir su Janu susijusi ekspozicija. Iš pradžių J.Zwartendijkas į Kauną 1938 metais atvyko kaip „Philips“ atstovas. Vėliau tapo Nyderlandų garbės konsulu. Jo biuras veikė Laisvės alėjoje – ten, kur dabar yra įrengtas šiam diplomatui skirtas paminklinis kūrinys. Vizas olandas išdavinėjo biure, o ne namuose.
Muziejui ne vieną to laikmečio dvasią atspindintį eksponatą, pvz., radijo aparatą, padovanojo „Philips“.
Keletą asmeninių Jano daiktų perdavė ir šio diplomato vaikai, su kuriais muziejininkai palaiko ryšį. Galima apžiūrėti J.Zwartendijko pypkę ar darbo akinius.
Po 1940 metų Sugiharos istorija buvo pamiršta labai ilgam laikui.
„Vieną vakarą į „Philips“ biurą Laisvės alėjoje pasibeldė NKVD. Nusprendė uždaryti parduotuvę. Bet kaip geras vadybininkas Janas pasiūlė enkavedistui naujausią produktą – „Philips“ šešių ašmenų skustuvą. Enkavedistas susidomėjo. Istorija baigėsi taip, kad enkavedistas išvadino gaminį stebuklu ir nebegrįžo prie Jano parduotuvės“, – įdomią istoriją atskleidė istorikas.
1940 metais rugsėjo pradžioj Janas išvyko iš Kauno ir grįžo į tuo metu nacių okupuotą Olandiją. Jis buvo priverstas sunaikinti visus gyvybės vizų išdavimo įrodymus.
Dar vienas įdomus aspektas iš šių diplomatų gyvenimo – tiek J.Zwartendijko, tiek Č.Sugiharos tretieji sūnūs gimė Prano Mažylio ligoninėje Kaune.
Japono Sugiharos šeima itin traukė kaimynų dėmesį, buvo populiarūs rajono gyventojai. Sugiharos žmona Jukiko dažnai dėvėdavo kimono, taip reprezentuodama savo šalį. O štai Č.Sugihara buvo aistringas vairuotojas, mėgo važinėti tarnybine mašina.
„2001 metais Jukiko, beje, aplankė savo buvusią gyvenamąją vietą Kaune, pasodino šalia 4 sakuras, pasidalijo savo gyvais atsiminimais“, – patikino istorikas.
Siūlo patyrimines ekskursijas
Naujausia Sugiharos namų muziejaus atrakcija – tik ką pradėtos organizuoti prasmingos potyrių kelionės, kurių metu lankytojai gali pajusti japoniškos kultūros skonių – paragauti tradicinių mochi, žaliosios sencha arbatos ar Dievų dovanos – sakės gėrimo, daugiau sužinoti, kodėl tarpukario Kaunas vadintinas Šiaurės Kasablanka, kokios pabėgėlių istorijos skleidėsi tylioje Vaižganto gatvėje.
„Patyriminės ekskursijos metu lankytojus nukeliame į to meto Kauno diplomatų gyvenimo užkulisius, iš arčiau supažindiname su Japonijos konsulo Č.Sugiharos, dirbusio ir gyvenusio šiuose Vilties namuose Kaune bei išgelbėjusio apie šešis tūkstančius žydų, asmenybe ir žygdarbiais“, – naujovę pristatė R.Janulaitis.
Paslaptingą Sugiharos namų dvasią pajusti padedančios patyriminės ekskursijos metu lankytojai taip pat sužino, kas slypi už „Gerumo kristalo“, supažindinami su istorijose rečiau minimu Č.Sugiharos kolega J.Zwartendijku bei jo indėliu į nepaprastai drąsius ir kilnius žygdarbius tarpukario Lietuvoje.
