Specialiame Seimo rinkimams skirtame interviu cikle „Už ką balsuoti?“ kviečiame susipažinti su Z.Jedinskiu – kaip jis pats sako tuteišu, penkiolika metų dirbusiu Pabradės kartono fabrike, tačiau nevengusiu ir politikos.
Šioje pokalbio dalyje politikos bus mažai, tačiau pirmadienį skaitykite ir antrą interviu dalį, kurioje Z.Jedinskis paaiškins savo poziciją dėl Baltarusijos, atskleis, koks rinkimų pažadas LLRA-KŠS yra svarbiausias, atsakys, ar ne laikas iš pavadinimo išmesti žodį „lenkai“ ir ar pagrįstai LLRA-KŠS laikoma prorusiška partija.
O kol kas pasikalbėti apie savo šeimos istoriją, pomėgius ir kasdienybę Z.Jedinskis pakvietė į savo namų terasą Pabradėje. Aplink zujo keturiolikos metų šunelis Aronas, o fone šniokštė vanduo, mat politiko namas – visai netoli hidroelektrinės.
– Pristačiau: Zbignevas Jedinskis. O ar jus erzina, kad jūsų vardas ir pavardė lietuvinama, ar nenorėtumėte būti vadinamas taip, kaip pasirašote feisbuke?
– Manau, kad kiekvienas čia gyvenantis lenkas ar rusas norėtų, kad jo pavardė būtų rašoma taip, kaip sakoma. Mes visi manome, galvojame, kad čia yra prigimtinė žmogaus teisė turėti savo pavardę. Šiek tiek stebina, kad Seime iki šiol negalime mes priimti to įstatymo, kuris patenkintų visus tuos, kurie nori pakeisti savo pavardę.
– Bet šioje kadencijoje, pasakykite, jei klystu, bet man atrodo, kad pati jūsų frakcija nedarė visko, kad būtų grįžta prie šio projekto. „Valstiečiai“ tarpusavyje susipyko ir jūs palikote viską taip, kaip yra.
– Gal aš pradėsiu nuo praėjusios kadencijos. 2012 m. buvo įrašytas į mūsų programą tas punktas, kad reikia priimti Tautinių mažumų įstatymą. Ten buvo kalba ir apie pavardžių rašymą. Mes išėjome iš koalicijos būtent dėl tos priežasties, kad koalicija, žadėjusi, kad tas pažadas bus įvykdytas, jo neįvykdė. Aš pats dalyvavau viename paskutiniųjų koalicijos posėdžių, kur buvo svarstoma, ar priimti šį įstatymą, ar nepriimti, ir viena Seimo narė, berods, iš Kėdainių, pasakė: kaip aš galiu balsuoti už tą įstatymą? Jeigu aš nuvažiuosiu į savo kaimą ir ką man pasakys rinkėjai, kad aš už jį balsavau? Tada neužteko politinės valios. Manau, kad ir šioje kadencijoje tos valios politikams neužteko.
– Bet dabar jūs ir nekėlėte tokio ultimatumo, kad arba šis įstatymas, arba mes ne koalicijoje?
– Matote, mes sudarėme koaliciją visai neseniai, metai iki rinkimų. Vienas iš pagrindinių mūsų siekių ir sąlyga buvo socialiniai reikalai – vaiko pinigai, pensijų didinimas ir visas paketas, kuris mūsų programoje. Sakyčiau, kad mes kėlėme sąlygą dėl vaiko pinigų, kad jei jie nebus padidinti, tai neisime į koaliciją. Mums nereikėjo nei ministro posto, nei kitų kėdžių.
O kas dėl pavardžių rašymo, mes niekada tos idėjos neatsisakėme. Mūsų nuostata tokia, kad kas priklauso žmogui, tai turi priklausyti. Mes matome, kad ir šioje kadencijoje politinės valios neužtenka, todėl, kad net trijų raidžių, kurių reikia ne tik lenkams ar rusams, bet ir lietuviams, kurie emigravę, ištekėję, turi problemų dėl Q, jei neklystu, dvigubos V ir dar vienos raidelės... Net to mes negalime priimti, tai ar mes keltume sąlygą, ar ne, matome, kad šioje kadencijoje nebuvo politinės valios ir nebuvo lyginamojo svorio tų, kurie palaikytų šitą įstatymą.
Aš esu tuteišas.
– Gimėte Gardine, gal žinote, kada ir kokiomis aplinkybėmis jūsų tėvai persikraustė į Lietuvą?
– Ačiū už šitą klausimą. Aš esu gimęs ir mano tėvai gyveno, jeigu skaičiuosime nuo Zalavo, tai penki kilometrai – čia praktiškai ant Baltarusijos sienos. Yra tokia įdomybė, kad kai pernai mirė mano tėvelis ir aš paėmiau visą jo dokumentų pluoštą, radau ten vieną labai įdomų dokumentą – keturių klasių baigimo atestatą. Ką pastebėjau, kad atestatas buvo parašytas lietuviškai ir lietuvė direktorė pasirašė. Man kilo klausimas, kaip tai galėjo atsitikti. Pasirodo, kad tėvelis norėjo mokytis lenkų kalba, o tokios galimybės Baltarusijoje nebuvo, tai jis pėsčiomis per mišką eidavo į Lietuvą į mokyklą. Dabar tos mokyklėlės nėra jau, bet tada buvo mokykla ir jis mokėsi lenkiškai ir lietuvių kalbos.
Aš esu gimęs labai netoli, beveik čia. O kodėl Gardinas? Todėl, kad čia buvo Gardino sritis tada ir tiesiog niekas nerašydavo kaimo, rajono, o rašė Gardinas ir viskas. Aš esu tuteišas.
– O dabar dar turite giminių Baltarusijoje?
– Deja, giminių neturiu ir netenka bendrauti, yra tik Kiemeliškėse palaidoti mano protėviai – seneliai, proseneliai. Seniai nebuvau ir kai užsidarė sienos, tikrai nebūnu.
– Nurodote mokantis lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių kalbas, anksčiau nurodydavote, kad mokate ir baltarusių kalbą. Jau nebemokate?
– Čia labai paprasta paaiškinti. Tas, kas moka lenkų ir rusų kalbas, puikiai supranta ir baltarusiškai, ir ukrainietiškai. Šnekėti gal sudėtingiau, bet suprasti labai lengva. Tos kalbos baltarusių ir ukrainiečių yra tarp rusų ir lenkų. Rašyti ar kalbėti nepavyktų, tai jau vėliau neberašiau.
– O lietuvių kalbos mokėtės mokykloje?
– Tai be abejo. Atestate turėjau penketą. Bet tais laikais kalbos mokymo lygis nebuvo labai aukštas. Man padėjo tai, kad įstojau į Kauno politechnikos institutą, į rusų grupę, bet tada ten buvo ledo ritulio komanda ir aš joje pradėjau lošti už savo institutą. Ten buvo beveik visi lietuviai, man staigiai viskas pratrūko ir pradėjau kalbėti lietuviškai, tai labai padėjo. Be to, kai dirbau Pabradės kartono fabriko vyr. inžinieriumi ir kai prasidėjo Sąjūdis, Atgimimas, tai mūsų direktorius, toks buvo ponas Kęstutis Marcinkevičius, jis buvo Sąjūdžio aktyvistas ir, nors visi dokumentai buvo rusų kalba, jis iškart liepė viską daryti lietuviškai – kalbėti, rašyti. Buvo nepatenkintų tada, bet aš dabar jam esu labai dėkingas, kad nuo to momento pradėjau geriau mokėti.
Aišku, mano lietuvių kalba neideali, bet tas laikas labai padėjo persilaužti, kai pradėjau rašyti, kalbėti pasitarimuose, buvo kursai be to.
Buvo toks natūralus pasipriešinimas. Todėl kilo idėja dėl autonomijos ir kiti dalykai, bet ačiū Dievui, kad viskas išsisprendė taikiai.
– Užsiminėte apie Pabradės kartono fabriką. Jūs ten dirbote penkiolika metų, kodėl visgi pasukote į politiką?
– Dirbdamas kartono fabrike jau pradėjau užsiiminėti politika. Nors pats nelabai stengiausi, bet kažkaip įtraukė dalyvauti mitinguose, paskui rinkimuose. Po trupučiuką, po trupučiuką. Pabradės miesto tarybos nariu buvau išrinktas per pačius tuos pirmus rinkimus. Tapau Pabradės miesto tarybos pirmininku. Po to vėl kandidatavau į Švenčionių rajono savivaldybę, tapau tarybos nariu dar būdamas kartono fabriko vyr. inžinieriumi.
– O ką jūs veikėte per Sausio 13-ąją?
– Per Sausio 13-ąją, tarp kitko, tai mano žmonos gimtadienis, aš buvau Pabradės miesto tarybos pirmininku ir tada turėjome ir žemesnio lygio savivaldybę Pabradės. Čia buvo komanda iš Vilniaus rajono savivaldybės, kuri priėmė sprendimą, kad mieste seniūnijoje reikia budėti. Kaip tik Sausio 13-ąją aš budėjau savivaldybėje per naktį.
– Ką reiškia tas budėjimas?
– Buvo tokia tikimybė, kad gali būti provokacijų, kažko tokio, tai buvo tokie laikai, tokie sprendimai, kad reikia budėti. Ne aš vienas budėjau, bet paeiliui visi tarybos nariai, seniūnijos gal, dabar neprisimenu jau. Bet tą naktį aš budėjau.
– Tuo metu Lietuvos lenkams svarbūs sprendimai turėjo gimti kiekvieno širdyje, nes juk buvo kalbama ir apie Lietuvos lenkų autonomiją dar 1990-aisiais. Ką jūs tada galvojote?
– Tuo metu, žinote, šiek tiek man atrodo, tie buvę veikėjai konservatoriai dabartiniai persistengė gąsdindami žmones kitų tautybių dėl kalbų mokėjimo, dėl viso kito. Buvo toks natūralus pasipriešinimas. Todėl kilo idėja dėl autonomijos ir kiti dalykai, bet ačiū Dievui, kad viskas išsisprendė taikiai, ačiū Dievui, kad visi, kas norėjo, gavo pilietybę. Tikrai turime pripažinti ir aš džiaugiuosi, kad Lietuvos valstybei ir tiems, kurie tada buvo Seime, užteko drąsos priimti tokį sprendimą, nes, pavyzdžiui, Latvijoje iki šiol ne visi pilietybę gali gauti. Ačiū Dievui, kad viskas išsisprendė taikiai ir mes esame, kur esame.
Labai turėjau kažką blogo padaryti, kad nepriimtų į spaliukus, išeina pagal L.Linkevičių. Jam atleidžiu.
– Gyrėtės, kad nebuvote nė spaliukas. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius čia jums prikiša ir svarsto, ką jau tokio buvote padaręs, kad nepriėmė net į spaliukus?
– Labai turėjau kažką blogo padaryti, kad nepriimtų į spaliukus, išeina pagal L.Linkevičių. Jam atleidžiu. Aš visiems atleidžiu. Jis tiesiog neturėjo kito būdo, kaip atsakyti į šitą klausimą, nes mūsų taip vadinamos politinės pažiūros ir karjeros labai skiriasi.
Aš galiu papasakoti. Kaip suprantate, ne mano sprendimas buvo netapti spaliuku. Aš, beje, nebuvau ir pionieriumi, tik komjaunuoliu porą metų buvau jau Kauno politechnikos institute kai mokiausi. Nebuvau nei komunistu, nei kagėbistu, bet dėl spaliukų čia buvo mano tėvo sprendimas.
Mano tėvas buvo labai priešiškai nusiteikęs prieš tarybų valdžią. Kai nuėjau į pirmą klasę, visiems kabino tuos spaliukų ženkliukus, o tėvas pasakė, kad man jokiu būdu – jokių ten spaliukų ir ženkliukų. Jūs turbūt negalite suprasti, ką tai reiškia vaikui, kai visi stovi, visiems kabina ženkliukus, o man nekabina. Bet prieš tai mokykloje buvo skandalas. Mokytojai ėjo pas tėvus aiškintis, kodėl, kaip čia taip. Tais laikais tai buvo skandalas. O aš atsimenu, kad toks buvau aš ir dar viena mergaitė iš mano klasės, iš lenkų klasės. Ji irgi netapo spaliuke. Beje, tai mama dabartinio mūsų rajono administracijos direktoriaus. Mes vienoje klasėje mokėmės ir buvome dviese tokie.
Žinoma, čia ne mano nuopelnas. Tėvai nusprendė. Paskui, kai netapau ir pionieriumi, tėvas uždraudė ir į komsomolą įstoti. Mane tai išmokė galvoti kitaip. Turėti savo nuomonę. Mokykloje mes girdime viena, o tėvai sako ką kita. Nori nenori, žmogus pradeda savaip galvoti, kas sako tiesą. Turbūt nuo to prasidėjo ir mano tokia politika, kad turiu savo nuomonę ir nenoriu prisitaikyti prie politinių judėjimų, konjunktūros ir panašiai.
Ir dar vienas man labai įstrigęs atsiminimas iš laikų mokykloje, kai buvo toks šokių būrelis, kuriame šokau. Buvo pasirodymas, kur reikėjo visiems būti su kaklaraiščiais, o aš nei to kaklaraiščio neturiu, nei žinau, kaip man tai tėvui pasakyti. Neprisimenu, kaip viskas baigėsi, bet kai prasidėjo Atgimimas, tas pats mokytojas, neminėsiu pavardės, buvo vienas iš Sąjūdžio lyderių. Žmogui tas viskas nedingsta, todėl mano toks tas požiūris į tuos prisitaikėlius, neminėsiu pavardžių, kurie sako, kad nebuvau nė spaliuku.
– Feisbuke dažnai dalijatės abejotinos reputacijos puslapių ar kai kas pasakytų tiesiai – propagandinių interneto portalų – informacija, gal galite pasakyti, ką jūs skaitote, ko klausote, ką žiūrite?
– Gal grįšiu prie to, ką anksčiau pasakiau. Aš pripratęs esu girdėti kitokią nuomonę, daug visokiausių nuomonių ir daryti išvadas. Yra štai palydovinės antenos pas mus ir aš žiūriu Rusijos kanalus, lietuviškus kanalus, lenkiškus kanalus, Baltarusijos ir ukrainiečių kanalus.
Aš noriu suprasti viską. Ne viskas pasaulyje yra paprasta, propaganda yra visur.
– Kada spėjate viską?
– Žinios, „Panorama“ 20.30 val. per Lietuvą, 21 val. prasideda Baltarusija, Rusija, Lenkija. Tai aš taip susidėjau kanalus vieną po kito, kur žinios, ir einu per kanalus. Man taip įdomu ir aš iš to darau išvadas. Aš nemanau, kad žmonės yra tiek kvaili, kad negalėtų pasidaryti išvadų ar suprasti, kas yra kalbama. Atmesti visą propagandą ir pagauti tą tiesą. Čia nelengva. Žmonės pripratę dabar skaityti tik antraštes ir komentarus ir nesigilina į esmę. Aš noriu suprasti viską. Ne viskas pasaulyje yra paprasta, propaganda yra visur.
– O jums negaila, kad angliškai nemokate ir negalite įsijungti dar ir BBC, CCN?
– Taip, man gaila, kad angliškai nemoku. Tais laikais mūsų, kai mokėmės, nebuvo pasirinkimo anglų ar vokiečių. Mūsų klasė buvo vokiečių ir taškas, jokių kalbų nebuvo. Dabar jau turbūt nėra prasmės pradėti. Aišku, visada yra prasmė, bet man, manau, jau galbūt ir per vėlu. Galima tuos kanalus žiūrėti ir su vertimu į rusų kalbą. Be to, visa ta informacija, manau, mažai kuo skiriasi nuo Lietuvoje teikiamos informacijos.
– Čia komplimentas ar kritika lietuviškai žiniasklaidai?
– Nei komplimentas, nei kritika. Tiesiog faktas.
– Sakykit, ar jūs norėtumėte kada nors tapti premjeru ar bent ministru? Šiuo metu esate partijos lyderis kandidatų sąraše, paprastai taip natūraliai susiklosto, kad tas, kas pirmas, turi daugiausia galimybių užimti pozicijas laimėjus rinkimus.
– Netikėtas klausimas, bet pasakysiu, kad aš objektyviai vertinu savo galimybes ir tikrai tokios galimybės nematau.
Ministras visur visada yra tiesiog tas asmuo, lyderis, kuris bendrauja su žurnalistais, bet iš esmės kažką pakeisti per tokį trumpą laikotarpį beveik neįmanoma.
– Kodėl? Juk jūsų kolegos dabar eina ministrų pareigas.
– Tam reikia tikrai valios, tam reikia atkaklumo. Aš galiu pasakyti, kad ministras yra vykdytojas, bet vykdytojas toks, kad ateina į ministeriją, kur yra struktūros ir kažką pakeisti arba įvykdyti savo programines nuostatas yra gana sudėtinga. Mes tai matome ne tik dėl Jaroslavo Narkevičiaus, bet ministras visur visada yra tiesiog tas asmuo, lyderis, kuris bendrauja su žurnalistais, bet iš esmės kažką pakeisti per tokį trumpą laikotarpį beveik neįmanoma. Galbūt aš klystu, bet savęs ministru nematau.
– Jūsų sūnus Edvardas irgi politikas, žmona – europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio padėjėja. Kaip susiklostė, kad beveik visa šeima, išskyrus dukrą, tapo vienos partijos darbuotojais?
– Labai paprasta. Užsiimant politika, atsiranda visokiausių darbų, kur reikia daryti bendrai. Pavyzdžiui, ruoštis rinkimams, o tai žinote, kiek popierizmo, kiek su internetu, reikia įvedinėti kandidatus, tai mano žmona užsiima. Po trupučiuką ir sūnus įsitraukė. Turi padėti.
– Ir pažiūros sutampa šeimoje?
– Turi sutapti. Mes, atvirai pasakius, ginčijamės šeimoje dėl kai kurių dalykų, gali nuomonės ir nesutapti, bet bandome ieškoti bendros nuomonės.
– Kas nors kiek jumis domisi, seka feisbuke, mato, kad dažnai galima jus išvysti su elektrine gitara rankose. Papasakokite, kada pradėjote groti, ar kuriate pats?
– Esu fanas elektrinės gitaros, pradėjau labai seniai groti, dar mokykloje, kai įsikūrė toks mūsų klasės estradinis ansamblis, aš ten buvau šokiruotas išgirdęs tuos tembrus tos gitaros ir pradėjau mokytis.
Po truputį, po truputį nuo to laiko ir nesiskiriu su gitara. Esu fanas tokių gitaristų kaip Gary Moore'as, Santana. Visgi Gary Moore'as yra mano numeris vienas. Kas dėl repertuaro, tai esu bliuzo fanas. Galiu klausytis ir klausytis. Esu senų rokenrolininkų ir roko fanas – „Slade“, „Electric light orchestra“, „Opus“. Aš mėgstu ir tą popsą – iš senų laikų ABBA, „Boney M“, „Smokie“. Visgi Gary Moore'as yra mano numeris vienas. Jis pats ir dainuoja, jo galiu klausytis amžinai.
– O pats kuriate?
– Žinoma, turiu savo irgi kūrinių. Kai pastoviai groji, kartais norisi ir savo natas įdėti. Turiu savo porą kūrinių gitarai, kuriuos parašiau, galima feisbuke irgi pamatyti.
Šis interviu yra naujienų portalo 15min specialiai 2020 m. Seimo rinkimams skirto interviu ciklo „Už ką balsuoti?“ dalis. Tai yra naujienų portalo 15min Aktualijų skyriaus žurnalistų parengta medžiaga ir ji nėra finansuojama politinių partijų, Vyriausiosios rinkimų komisijos ar kitų šaltinių. Projektui kalbinami didžiųjų politinių partijų sąrašų lyderiai, kurių interviu 15min portale publikuojami kiekvieną sekmadienį ir pirmadienį. Jau parengtus interviu galite skaityti čia: „Už ką balsuoti?“
